Naujausios
Bendrai sudėjus 12 metų buvote Seimo nariu. Su aštuonerių metų pertrauka tarp pirmųjų dviejų ir trečiosios kadencijos. Politika yra daug streso kelianti terpė tiems, kurie nori joje išlikti. O jūs joje dalyvaujate gana ilgai. Kokia ta politika yra jums, kaip pats ją patyrėte?
Norėtųsi, kad politika Lietuvoje būtų kitokia, nes man atrodo, kad jos ir pašaukimas kitoks. Tai turėtų būti protų koncentratas, skirtas daryti geriems darbams, valdyti valstybę. Demokratija – gerai, nes kai kartu dirba žmonių grupė, daroma mažiau klaidų. Tačiau deja… Vieni siūlo idėjas, kiti nori sukliudyti jas įgyvendinti. Energija sueikvojama tuščiai kovai, o ne problemų sprendimui.
Tai vienas minusas. Antras didysis minusas, kad pas mus daug pažeminimo. Ne su humoru iš silpnybių pasijuokiama, bet norima sumenkinti. Pavydas, šmeižtas, žeminimas – tai jėgos, kurios traukia politikus žemyn.
Ar politiko kasdienybėje yra ramybės, ar tai nuolatinis gyvenimas įtampoje?
Ramybės niekada nėra. Bet kada gali apie save paskaityti ir pamatyti dalykų, kurių nei darei, nei galvojai. Net ir nesapnavai. Turi susitaikyti su tuo, jei dalyvauji politikoje. Tai nemotyvuoja. Sakyčiau, priešingai – demotyvuoja. Tačiau sukramtai, praryji tą kąsnį sprangų ir toliau dirbi.
Kokias savybes reikia turėti, kad galėtum išsilaikyti?
Stiprybės ir… Ne, vis tik negaliu jums pasakyti daugiau. Nežinau, iš kur ateina stiprybė – gal prigimtis… Nieks gi neliepia eiti, nieks nevarė į tą politiką. Pats gi kaltas. Nepatinka, bet susitaikai.
Ar įmanoma pasitraukti iš politikos?
Pasitraukti galima, bet nori nenori vėl įsitrauki. Toks gyvenimo būdas – domėtis visuomeniniais procesais. Geriausia, kai nežiūri televizijos, neskaitai spaudos. Dėl to aš labiausiai mėgstu laidas apie gamtą, keliones. Bet nuo naujienų pabėgti neįmanoma.
Per žinias, informacines laidas pasakoma dalis tiesos. Žiniasklaida turi pateikti faktus, bet dažniausiai ji pateikia ne faktus, o bando pati dalyvauti valdyme ir valdyti. Pradedant šalies mastu, baigiant savivaldybėmis. Kartais matai laidas ir nelinksma. Žinai povandenines sroves ir yra aišku, kad žmonės viešai kalba viena, o daro kita. Ir tas jausmas dažnas.
O kuria žiniasklaidos priemone labiausiai pasitikite?
„Verslo žiniomis“ galbūt labiausiai.
Esate užsiminęs apie didėjančią patyčių problemą. Kokios mūsų visuomenės problemos jums kelia nerimą?
Visi kalba apie korupciją, kaip ją sumažinti. Tačiau korupcijos indeksas nemažėja. Kodėl? Nes mūsų specialiosios tarnybos gaudo peles, o negaudo katinų. Kol nepradės to daryti – taip ir stovėsime vietoje. Dažnai šešėlyje yra ir šou biznis.
Kita problema – patyčios. Mokykloje. Seime. Žiniasklaidoje. Visur vien patyčios. Galima pakritikuoti, kultūringai pašiepti, bet kam to žeminimo? Patyčios pas mus klesti. Tai nuveda iki savižudybių, kitų psichologinių problemų. Dažnai ieškoma priežasčių šiems dalykams ten, kur jų nėra, ir nematome svarbiausios – kad gyvename patyčių kultūroje. Aš negaliu ant kito šlykščiai kalbėti, man viduje neleidžia kažkas.
Yra pasiekimas Seime, kuriuo džiaugiatės labiausiai?
Man pavyko atgaivinti Likėnus. Reikalai pajudėjo, dabar jau niekas nesustabdys. Tikriausiai tai labiausiai džiuginantis pasiekimas. Liūdina, kad kai kurių idėjų nespėjau įgyvendinti.
Tai kodėl nelikote ilgiau?
Nusibodo purvas.
Neretai buvo bandoma formuoti nuomonę, kad aš vagis, būk tai atėmiau iš kitų. Aš niekada nieko nesu paėmęs. Bet pas mus gaji nuomonė, kad jei užsidirbai, tai nesąžiningai. Visi, kurie kažką padarė – vagys. Nepriklausomybės pradžioje skrisdavau verslo reikalais į Vokietiją. Pamenu, kelionė kainavo 1200 litų. Tik savaitgaliais būdavo perpus pigiau. Važiuodavau pas verslo partnerį, praleisdavau savaitgalį ten. Mačiau kitokį požiūrį. Samdomas darbuotojas sakydavo apie darbdavį: „Jis mano maitintojas“. O pas mus sako – vagis.
Norėčiau įlieti į šį pasvarstymą šiek tiek socialdemokratiškų idėjų: ne visas lietuviškas verslas sugeba atseikėti darbuotojui priklausančią dalį už jo indėlį.
Tiek iš darbuotojų pusės reikia kitokio požiūrio, tiek iš darbdavių. Kai kurie nejaučia socialinės atsakomybės. Reikia stengtis, kad darbuotojas džiaugtųsi, kad dirba pas tave. Šios ydos – sovietinis įspaudas. Supriešinimas, klasių kova – darbininkai ir buržujai. Sovietmetis atpratino žmones nuo savarankiškumo, nes viskuo pasirūpindavo valdžia. Taip ir buvo – į kolūkį būdavo kreipiamasi visais klausimais. Nebuvo jokio socialinio draudimo. Buvo taupkasės, bet nebuvo tikro kapitalo. Šlovinkit valdžią, o ji jumis pasirūpins.
Sovietų valdžiai Jūsų giminės istorija turėjo nepatikti. Alytaus naujamiestis pastatytas ant jūsų seneliui Smetonos laikais priklausiusios žemės – turėjo 10 hektarų. Mama pagelbėjo partizanams. O jūs pats sovietmečiu visada užėmėte geras pareigas. Buvote paskutinis Biržų rajono vykdomojo komiteto pirmininkas 1989-1990 metais. Kaip taip?
Mamos vardas ir pavardė buvo pakeisti. Niekas nežinojo jos praeities. Tai leido įsitvirtinti.
O pats savo mamos praeitį žinojote?
Ne. Galbūt galima buvo kažką nujausti ar įtarti, bet ne.
Kada tuomet paaiškėjo tiesa?
Prieš pat Nepriklausomybę.
Grįžtant prie šiandienos. Kaip vertinate dabartinę Biržų valdžią, mero Vyto Jarecko ir vicemerės Astros Korsakienės politinį debiutą?
Norėtųsi, kad Biržų politiniame gyvenime būtų geriau. Jei jau reikia įvardinti, tai mero problema – lyderystės stoka. A. Korsakienė atėjo su dideliais užmojais, bet reikia skaitytis su visais. Nepervertinti galimybių nepaisant kompetencijų ir sugebėjimų.
Ar tai reiškia, kad kompetencijos ne visada reiškia galimybes?
Politika – kompromisų menas. Reikia arba įtikinti visus, arba priimti kompromisą. Jei stengsiesi, kad kiti prie tavęs prisitaikytų, bus blogai. Reikia drąsiai, ryžtingai įgyvendinti savo idėjas, bet nežeminti kitų.
Politikas gali atsiriboti nuo verslininkų?
Ne. Bet santykiai turi būti atviri ir vieši. Ne su čemodanais spręsti reikalus, o diskutuoti Janonio aikštėje.
Pabaigai: ar jau spėjote pasiilgti Seimo?
Ne! Jokiu būdu! Labai džiaugiuosi laisve, gamta. Kiekvieną rytą pradedu apžvelgdamas naujienas portaluose. Paskui sodinu medžius, juos aprišu, gelbsčiu nuo žvėrių, rūpinuosi želdiniais. Man tai labai maloni veikla. Atėjus žiemai, turėsiu daugiau laiko. Ant stalo laukia knyga „Kaip aš tapau Stalino vertėju“. Kasdien dar skambina iš įvairių organizacijų, yra projektai, kurie užregistruoti Seime, bet nespėti apsvarstyti. Veikla nesibaigia.
