Naujausios
Praktikoje dažnai pasitaiko klaidingų nuostatų: „mano šuo gyvena lauke – jis stiprus“, „mes nesusiduriame su kitais šunimis – kam tie skiepai?“ arba „mieste ligų daugiau, kaime jų nėra“. Ar iš tiesų gyvenamoji vieta lemia skiepų poreikį? O gal tik keičiasi rizikų pobūdis?
Šiame straipsnyje aptarsime, kokios ligos gresia šunims skirtingoje aplinkoje, kodėl šunų skiepai reikalingi tiek mieste, tiek kaime, ir kaip tinkamai pasirūpinti augintinio sveikata, nepriklausomai nuo to, kur gyvenate.
Šiame straipsnyje sužinosite:
● Ar gyvenamoji vieta (miestas ar kaimas) keičia šuns užkrečiamųjų ligų rizikas.
● Kokios pagrindinės ligos gresia abiejose aplinkose.
● Kokie specifiniai rizikos veiksniai būdingi miestui ir kaimui.
● Kodėl skiepai būtini nepriklausomai nuo šuns gyvenimo būdo.
● Koks yra bazinis šunų vakcinacijos grafikas nuo šuniuko amžiaus iki suaugusio.
● Kodėl konsultacija su veterinaru padeda pritaikyti skiepų planą individualiai.
Šunų skiepai: kodėl jų reikia?
Vakcinacija – ne šiuolaikinė mada, o moksliškai pagrįsta, efektyvi apsaugos priemonė, kuri padeda išvengti pavojingų virusų ir bakterijų. Neskiepytas šuo gali tapti grėsme ne tik sau, bet ir kitiems gyvūnams, o kai kuriais atvejais ir žmonėms.
Ligų rizika egzistuoja tiek mieste, tiek kaime
Nepriklausomai nuo to, kur šuo gyvena, jis lieka jautrus infekcinėms ligoms. Kai kurios jų plinta oru, kitos – per užkrėstą aplinką, trečios – per tiesioginį kontaktą su kitais gyvūnais ar jų išskyromis.
Kaimo aplinkoje pavojus slypi laukiniuose gyvūnuose, užterštuose vandens telkiniuose, o mieste – intensyviame bendravime tarp šunų, jų tankyje ir kontakto dažnyje. Skiriasi tik rizikų forma, bet ne pati grėsmė.
Pasiutligė, maras, parvovirusas – pavojai, kurių negalima ignoruoti
Lietuvoje vis dar kasmet fiksuojami pasiutligės atvejai tarp laukinių gyvūnų – dažniausiai lapių, usūrinių šunų ar kiaunių. Nors vakcinavimas nuo pasiutligės lėktuvais išmėtoma vakcina ženkliai sumažino ligos paplitimą – visiškos eliminacijos pasiekti dar nepavyko. O tai reiškia, kad rizika išlieka, ypač kaimiškose vietovėse ir pakraščiuose.
Pasiutligė – visada mirtina, tiek gyvūnams, tiek žmonėms. Vienintelis būdas apsaugoti šunį – reguliari vakcinacija, kuri Lietuvoje yra privaloma pagal teisės aktus, tačiau pasiutligė – ne vienintelė grėsmė.
Šunų maras (canine distemper)
Labai užkrečiama virusinė liga, plintanti oro lašeliniu būdu. Virusas paveikia kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, centrinę nervų sistemą. Liga dažniausiai prasideda kaip karščiavimas ir čiaudulys, tačiau progresuoja į traukulius, paralyžių ir mirtį.
Ypač pavojinga jauniems, neskiepytiems šuniukams, bet gali užklupti ir suaugusį šunį, kurio imunitetas nusilpęs. Virusas gali išlikti aplinkoje kelias dienas, todėl net neturint tiesioginio kontakto su užsikrėtusiu gyvūnu galima susirgti.
Parvovirusas (canine parvovirus type 2)
Viena dažniausių ir pavojingiausių šunų ligų, ypač šuniukams. Virusas plinta per fekalijas, užterštus paviršius, net žmogaus avalynę ar drabužius.
Simptomai – stiprus viduriavimas (dažnai su krauju), vėmimas, dehidratacija, kraujotakos šokas.
Gydymas – ilgas, brangus, o mirtingumo rodiklis – aukštas net ir taikant intensyvų veterinarinį gydymą. Virusas ypač atsparus aplinkoje, gali išgyventi net kelis mėnesius, todėl užsikrėsti labai lengva.
Leptospirozė
Bakterinė infekcija, plintanti per užterštą vandenį, šlapimą ar dirvožemį. Pagrindiniai šaltiniai – graužikai, laukiniai gyvūnai, stovintys vandens telkiniai. Liga gali sukelti inkstų ar kepenų nepakankamumą, pažeisti širdį, plaučius.
Leptospirozė – zoonozė, t. y. ji pavojinga ir žmonėms. Užsikrėsti gali net vaikai ar šeimos nariai, susidūrę su sergančiu šunimi. Dėl šios priežasties vakcina nuo leptospirozės laikoma svarbia ne tik augintinio, bet ir visos šeimos sveikatai.
Infekcinis hepatitas (adenovirusas)
Virusas pažeidžia kepenis, limfmazgius ir kraujagysles. Liga gali būti ūmi arba lėtinė, o dažnai lieka nediagnozuota, nes simptomai primena kitus susirgimus: vėmimą, karščiavimą, vangumą, akių pažeidimus.
Nors gydymas įmanomas – dažnai jis pavėluotas. Liga progresuoja greitai. Infekcinis hepatitas gali plisti ir per šuns išskyras (seiles, šlapimą), todėl net trumpalaikis kontaktas su užsikrėtusiu šunimi yra rizikingas.
Pasiutligė (rabies)
Ne tik mirtina, bet ir teisiškai reglamentuojama liga. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, visi šunys turi būti skiepijami nuo pasiutligės kasmet arba pagal vakcinos gamintojo grafiką. Liga plinta per seiles – įkandimo metu ar net per žaizdas.
Simptomai: agresyvumas, koordinacijos sutrikimai, kvėpavimo paralyžius. Liga nepagydoma – kai atsiranda pirmieji požymiai, gyvūnas migdomas. Žmogui užsikrėtus – gydymas įmanomas tik, jei pradedamas iš karto po kontakto.
Visos šios ligos turi vieną bendrą bruožą – jos plinta tiek mieste, tiek kaime. Virusai ar bakterijos nesirenka, ar šuo gyvena bute, ar bėgioja po kiemą – infekcija gali pasiekti bet kurį gyvūną, bet kokiomis sąlygomis.
Šunų skiepai yra vienodai svarbūs visiems augintiniams, o jų atidėjimas ar ignoravimas gali kainuoti ne tik gyvūno gyvybę, bet ir sukelti pavojų aplinkiniams žmonėms. Vakcinacija yra atsakomybės ženklas – tai investicija į ilgalaikę šuns sveikatą ir šeimininko ramybę.
Miesto šuo: daugiau socializacijos – daugiau rizikų
Miesto aplinka atrodo sterilesnė, tačiau rizika užsikrėsti ligomis čia itin didelė dėl vienos paprastos priežasties – kontakto. Šunys čia:
● dažnai vedžiojami tais pačiais takais;
● lankosi šunų aikštelėse;
● važinėja viešuoju transportu;
● dalyvauja dresūros užsiėmimuose ar kirpyklose.
Visa tai reiškia intensyvų virusų ir bakterijų cirkuliavimą, net jei šunys neturi tiesioginio kontakto. Užtenka vieno lašelio ant žolės ar kito šuns seilių ant žaislo ir infekcija perduota.
Be to, mieste šunys gyvena tankiau, o tai reiškia didesnę galimybę, kad infekcija išplis greitai, jeigu pasitaikys neskiepytas ar sergantis individas.
Kaimo šuo: mažiau šunų, bet daugiau laukinių gyvūnų
Kaimo aplinkoje šuo gali atrodyti atsparesnis – daugiau gryno oro, mažiau miesto streso, daugiau fizinės veiklos. Tačiau rizika čia nėra mažesnė, ji tiesiog kitokia.
Šuo gali laisvai išeiti į laukus, lakstyti po mišką, sutikti laukinius gyvūnus – lapes, kiaunes, ežius. Jie gali būti pasiutligės ar leptospirozės nešiotojai. Taip pat padidėja rizika užsikrėsti per užterštus vandens šaltinius – griovius, pelkes, upelius, kur šuo atsigėrė ar maudėsi.
Dar viena problema – retesni apsilankymai pas veterinarą. Kaimo šunys dažnai nevedami į profilaktinius patikrinimus ar skiepijimus, nes „atrodo sveiki“. Tai pavojingas požiūris, nes kai pasireiškia simptomai, gali būti per vėlu.
Kada ir kaip reikėtų skiepyti šunį?
Šunų skiepų planas nėra vienodas visiems – jis priklauso nuo gyvūno:
● amžiaus,
● bendros sveikatos būklės,
● gyvenimo sąlygų (ar gyvena bute, ar lauke),
● kontakto su kitais gyvūnais intensyvumo,
● kelionių (ypač į užsienį, parodas, renginius) pobūdžio.
Egzistuoja bendras, veterinarų rekomenduojamas vakcinacijos grafikas, kuris tinka daugumai naminių šunų, nepriklausomai nuo veislės ar gyvenamosios vietos. Šis planas padeda suformuoti stiprų imunitetą dar šuniuko augimo laikotarpiu ir užtikrina ilgalaikę apsaugą suaugus.
6–8 savaičių amžius
Pirma vakcina nuo dažniausiai pasitaikančių ir pavojingiausių virusinių ligų – šunų maro, infekcinio hepatito ir parvoviruso. Šuniuko imuninė sistema dar vystosi, todėl ši vakcina yra pirmasis žingsnis į apsaugą. Prieš skiepijant, būtina dehelmintizacija (nukirminimas), nes parazitai gali silpninti vakcinos poveikį.
10–12 savaičių
Atliekama revakcinacija, t. y. antra vakcina nuo tų pačių ligų, kad būtų sustiprintas imunitetas. Kai kuriais atvejais (priklausomai nuo vakcinos gamintojo) šiame etape taip pat pradedama vakcinuoti nuo leptospirozės ir paragripo.
16 savaičių ir vėliau
Skiepijama nuo pasiutligės. Šis skiepas privalomas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Tai ne tik augintinio, bet ir visuomenės sveikatos klausimas, todėl skiepijimo data turi būti registruojama gyvūno pase. Skiepas galioja vienerius metus arba trejus, priklausomai nuo vakcinos.
1 metų amžiuje
Šuniui sukakus metams, atliekama kompleksinė pakartotinė vakcinacija. Ji padeda įtvirtinti ilgalaikį imunitetą. Paprastai ji apima visus pagrindinius virusus (marą, hepatitą, parvovirusą), leptospirozę ir pasiutligę.
Kasmet arba kas 3 metus
Suaugę šunys skiepijami pagal individualų planą priklausomai nuo naudojamų vakcinų tipo ir gamintojo rekomendacijų. Kai kurios vakcinos galioja metus, kitos – trejus. Sprendimą dėl pakartotinės vakcinacijos priima veterinarijos gydytojas atsižvelgdamas į gyvūno būklę, gyvenimo būdą ir galimą kontaktą su ligų šaltiniais.
Norint tinkamai pasirūpinti augintinio sveikata, būtina pasikonsultuoti su veterinaru, kuris įvertins individualų atvejį ir sudarys skiepų grafiką.
Profesionalias šunų skiepų paslaugas teikia daugelis veterinarijos klinikų Lietuvoje, tarp jų ir veterinarijos centras „Begemotas“, kuriame dirbantys specialistai gali padėti ne tik atlikti vakcinaciją, bet ir atsakyti į visus šeimininkų klausimus apie rizikas tiek mieste, tiek kaime.
Rizika nepriklauso nuo adreso
Šuns gyvenamoji vieta gali pakeisti jo kontaktų pobūdį, bet ne poreikį būti apsaugotam. Šunų skiepai reikalingi visiems, nesvarbu, ar tai šuo iš miesto centro, ar iš vienkiemio.
Būtent dėl šios priežasties skiepai turėtų būti suprantami ne kaip papildomos išlaidos, o kaip esminė gyvūno priežiūros dalis – tokia pati būtina, kaip maistas ar vanduo. Nes rizika – tai ne tik galimybė susirgti, bet ir atsakomybė už tai, kad to būtų galima išvengti.
Užs. 16587