Pasaulis kvaištelėjęs, nes mes jame gyvename

Daž­nai dėl ko­kių nors nau­jie­nų trau­ko­me pe­čiais. Sa­ko­me: nu­va­žia­vo su bu­ro­kais į ma­lū­ną. Ar tie­siog: jam sto­gas nu­va­žia­vo. Ko­dėl ste­bi­mės?! Juk ir pa­tys ne kar­tą esa­me mal­kų pri­skal­dę. Esa­me su­tver­ti vi­so­kiems pa­kly­di­mams. Na, ir kas?! Sa­vos nuo­dė­mės vi­sa­da pa­tei­si­na­mos. O sve­ti­mos – akis ba­do. To­dėl ir sa­ko­ma: sve­ti­mo­je aky­je ma­to kris­lą, o sa­vo­je aky­je rąs­to ne­ma­to. Jei­gu esi opo­zi­ci­jo­je, tai dėl val­džio­je esan­čių­jų klai­dų no­ri­si sie­no­mis lip­ti. Nors žmo­nės pri­si­me­na, kad da­bar­ti­niai kri­ti­kai, bū­da­mi val­džio­je, dar ne to­kių šu­ny­bių yra pri­krė­tę. Vi­si iš to pa­ties mo­lio. Tik vie­ną die­ną tas mo­lis ant aukš­tes­nės len­ty­nos, o ki­tą die­ną – po len­ty­na pa­kiš­tas.

Sei­mo pir­mi­nin­ko rei­ka­lai

Jau ke­lios de­šim­tys die­nų, kai iš po­sto ver­čia­mas Sei­mo pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Pranc­kie­tis. Kol kas tik kal­bo­mis. Mat ne­su­sik­los­to rei­ka­lai taip, kad pir­mi­nin­ko nu­ver­ti­mui už­tek­tų Sei­me bal­sų. Įdo­miau­sia, kad pir­mi­nin­ką iš po­sto ver­čia tie pa­tys, ku­rie jį į tą po­stą bu­vo iš­kė­lę. Tad: ko­dėl ver­čia? Ne­la­bai aiš­ku. Mes po­no Pranc­kie­čio dar­buo­se ka­žin ko­kių klai­dų ne­ma­to­me. Vers­tų šį žmo­gų opo­zi­ci­ja, tai su­dė­tų vi­sas jo nuo­dė­mes ant lėkš­tu­tės ir dar či­li pi­pi­rais api­bars­ty­tų. Da­bar sa­vi, bu­vu­sie­ji bend­ra­žy­giai sa­viš­kį su­mal­ti į mil­tus pa­si­ry­žę. Ne­su­pai­sy­si! Sun­ku tei­sy­bę ras­ti. Juk daž­nai sa­ko­ma: tei­sy­bė – be ke­pu­rės, o ne­tei­sy­bė – ka­rie­ta va­žiuo­ja. Išei­tų: varg­šė ta tei­sy­bė! Kas stip­res­nis, tur­tin­ges­nis, to ir tei­sy­bė? Tad nė­ra ki­to­kių vais­tų sa­vai tei­sy­bei įro­dy­ti, tik pa­čiam pra­si­muš­ti į val­džią ar tur­tų su­si­krau­ti?

Vi­si vais­tai – nuo­dai?

Pai­nios tei­sy­bės paieš­kos. Ne­ma­žiau su­dė­tin­gi ir mū­sų svei­ka­tos rei­ka­lai. Dau­ge­lį mū­sų už­puo­la vie­no­kios ar ki­to­kios li­gos. Grie­bia­mės vais­tų. Tik nė­ra pa­na­cė­jos – vais­to nuo vi­sų li­gų. To­dėl iš­ban­do­me įvai­rias pi­liu­les ir tab­le­tes. Gy­dy­to­jų ar vais­ti­nin­kų pa­ta­ri­mų pa­klau­sę. Ar in­ter­ne­te gy­dy­mo rei­ka­luo­se pa­si­kaus­tę. Gy­do­mės, svei­ka­tą pa­lai­ko­me ar sveiks­ta­me. Kol vie­ną ry­tą neiš­girs­ta­me per ra­di­ją, jog tab­le­tės, ku­rias ke­le­rius me­tus var­to­ja­me, ga­li su­kel­ti vė­žį. Ga­li ir ne­su­kel­ti. Ta­čiau vais­ti­nė­se šio įtar­ti­no vais­to jau ne­be­nu­si­pirk­si. Kaž­kas tuos vais­tus čiu­pi­nės, ty­ri­nės. Gal pra­neš: gy­dy­ki­tės į svei­ka­tą! Ir vėl bus vis­kas ge­rai? O gal at­ro­dys, jog vi­si vais­tai – nuo­dai?

Ne­su­ta­ria­me dėl sim­bo­lių

Mū­sų sos­ti­nė­je Vil­niu­je ko­vo­ja­ma dėl Lu­kiš­kų aikš­tės vaiz­do. Su­si­rem­ta ne juo­kais. Praė­ju­sią sa­vai­tę aikš­tė­je bu­vo pa­sta­ty­tas me­mo­ria­lo lais­vės kal­va ma­ke­tas. Ke­lias die­nas bū­si­mo pa­mink­lo frag­men­tas pa­sto­vė­jo, ir bu­vo api­pil­tas rau­do­nais da­žais. Aiš­kin­sis, kas taip ne­gra­žiai pa­siel­gė. Aiš­ku, jog ne vi­siems ta lais­vės kal­va pa­tin­ka. Yra ne­ma­žai žmo­nių, ku­rie Lu­kiš­kių aikš­tė­je no­rė­tų ma­ty­ti Vy­tį. To­dėl ir ky­la aist­rų, pro­tes­tų. Keis­ta, kad val­džia ne­su­ge­ba su­tai­ky­ti žmo­nių. Juk Lu­kiš­kių aikš­tė di­de­lė. Už­tek­tų vie­tos ir kal­vai, ir Vy­čiui, ir dar kam nors… Sa­ky­si­te: bu­vo kon­kur­sas, kas kon­kur­są lai­mė­jo, to idė­ja ir nu­ga­lė­jo. Gal taip, o gal ki­taip. Štai spor­to var­žy­bo­se ant nu­ga­lė­to­jų pa­ky­los li­pa trys ge­riau­si spor­ti­nin­kai. Pas­ta­ty­tu­me Lu­kiš­kių aikš­tė­je tris pa­mink­lus, bū­tų daug ge­riau nei vie­nas pa­mink­las. Keis­ta idė­ja? Gal. Ta­čiau bū­tų dau­giau tei­sy­bių. Juk ma­to­me, kad šia­me, kvaiš­te­lė­ju­sia­me pa­sau­ly­je vie­nos tei­sy­bės, kaip ir vais­to nuo vi­sų li­gų, nė­ra.