S. Eitavičienė: “Kai kurie tarybos nariai svajoja apie išankstinius rinkimus”

„Svarbiausia gyvenime būti sąžiningu sau ir Dievui, tada širdyje bus taika ir ramybė, o visus ginčytinus klausimus pavyks išspręsti“,- teigia S. Eitavičienė.
Šią savaitę Biržų rajono savivaldybės meras Vytas Jareckas turėtų iškelti 72 metų buvusios pedagogės ir Seimo nario Viktoro Rinkevičiaus padėjėjos Stasės Eitavičienės kandidatūrą į savo pavaduotojas. Šį klausimą gruodžio 3 dieną svarstys Biržų rajono taryba. “Biržiečių žodis” pakalbino kandidatę į vicemerus.

„BŽ“: Vyto Jarecko koalicija „Vieningi Biržai“ rinkimų į savivaldybę metu iškovojo rekordinį tarybos narių vietų skaičių – net 13. Kodėl jai nepavyko vieningai ir nuosekliai dirbti vardan Biržų gerovės? Kodėl prasidėjo nesutarimai su liberalais ir kas sąlygojo jų pasitraukimą iš valdančiosios daugumos?

S. Eitavičienė: Manau, kad pritrūko politinės patirties, gebėjimo išklausyti ir išgirsti vieniem kitus. Meras Vytas Jareckas nesiėmė koalicijos lyderio vaidmens, o jį bandęs pakeisti Seimo narys LVŽS Biržų skyriaus pirmininkas Audrys Šimas, nebūdamas Savivaldybės tarybos nariu, nesugebėjo laiku įžvelgti gresiančių pavojų, nepakankamai gerai įvertino skirtingas koalicijos partnerių nuomones ir programinius abiejų partijų skirtumus. Kai kurie liberalų reikalavimai buvo per daug kategoriški, ypač dėl savivaldybės administracijos direktoriaus darbo būdų ir metodų. Kita vertus, didelis LVŽS iškovotų vietų skaičius Taryboje leido frakcijos nariams atsipalaiduoti, nepakankamai įsigilinti į liberalų kritinius pastebėjimus.

„BŽ“: Jūs ketverius metus dirbote Seimo nario Viktoro Rinkevičiaus padėjėja. Sakykite, ar tai turėjo įtakos Jūsų kandidatūros iškėlimui į mero pavaduotojas?

S. Eitavičienė: Ne, nemanau. Bet tie ketveri metai, dirbant Seimo nario padėjėja, man išties buvo naudingi – suteikė nemažai žinių ir politinės patirties.

„BŽ“: Ar meras Vytas Jareckas kalbėjosi su Jumis, prieš frakcijos vadovui Tomui Četvergui iškeliant Jūsų kandidatūrą į mero pavaduotojas?

S. Eitavičienė: Ne, nesikalbėjo. Klausimas dėl mero pavaduotojo kandidatūros buvo sprendžiamas frakcijos posėdyje.

„BŽ”: Jau antrą kadenciją esate Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė. Ar ketinate įstoti į šią partiją ir kokios Jūsų pažiūros?

S. Eitavičienė: Ne, neketinu, nors pritariu LVŽS programos nuostatoms.

„BŽ”: Susidaro įspūdis, kad darbas Biržų rajono savivaldybėje buksuoja. Kodėl?

S. Eitavičienė: Nesakyčiau, kad buksuoja. Savivaldybės administracijos specialistai vykdo savo pareigas, darbai vyksta, gražėja mūsų miestas ir kaimai, tvarkomi keliai ir gatvės, sprendžiamos gyventojų problemos. Šiais metais pagaliau buvo pradėtas įgyvendinti Sporto komplekso statybos projektas, baigiama tvarkyti Biržų miesto Kęstučio gatvė. Aišku, pandemija ir paskelbtas karantinas labai pakenkė darbų eigai. Projektai vykdomi lėčiau, kai kurie šiais metais numatyti darbai persikelia į ateinančius metus. Nėra gerai, kad ir savivaldybės vadovų bei specialistų komanda nėra pilnai sukomplektuota. Jau keletą mėnesių meras dirba be pavaduotojo ir turi pats vienas vykdyti visas jo ir vicemero pareigybėms priskiriamas funkcijas. Administracijos direktoriui taip pat būtinai reikalingas pavaduotojas, kadangi šiai pareigybei priskiriamos funkcijos ir jų apimtys yra plačios ir sudėtingos, ir jas sėkmingai atlikti direktoriui yra per daug sunku. Šiandieninėje situacijoje labai praverstų Savivaldybės gydytojas.

„BŽ”: Tarybos posėdžių metu kritikavote kaimo mokyklų tinklo optimizacijos planą ir ją palaikančius Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius. Koks likimas laukia kaimo mokyklų? Kokios klaidos padarytos rengiant švietimo įstaigų pertvarkos planą ir kaip jas ištaisyti?

S. Eitavičienė: Mokyklų tinklo pertvarka buvo būtina, bet ji buvo įvykdyta gerai neįsigilinus į reorganizacijos pasekmes – buvo nueita lengviausiu keliu, prijungiant kaimo mokyklas prie miesto pagrindinių mokyklų. Kaimo mokyklų bendruomenės pasijuto pažemintos, tarsi jos būtų prastesnės už miesto mokyklas, nesugebančios savarankiškai tvarkytis. Nemaža dalis mokytojų, aptarnaujančio personalo ir, be abejo, vadovų patyrė stresą, kai kurie neteko turėto krūvio ar net darbo. Prieš reorganizaciją savivaldybės vadovai žadėjo įsigilinti ir atsižvelgti į mokyklų bendruomenių nuomonę, todėl žmonės aktyviai diskutavo, siūlė savo sprendimus, net rinko parašus. Deja, į tai nebuvo atsižvelgta, ir mokyklų bendruomenės pasijuto apgautos. Daug abejonių kelia ir įvykdytos reorganizacijos nauda ugdymo kokybei bei savivaldybės biudžetui. Kaimuose liko didžiuliai mokyklų pastatai, kuriuos reikia išlaikyti. O kas skaičiuoja pavėžėjimo kaštus, laiką sugaištą kelyje, ankstyvą mokinių atsikėlimą ir vėlų grįžimą į namus, viso to įtaką jų sveikatai? Siūliau koalicijai kitokį tinklo pertvarkos sprendimą, gaila, nebuvau išgirsta.

„BŽ”: Buvęs Seimo narys ir „valstiečių“ Biržų skyriaus lyderis Audrys Šimas savo rinkiminės kampanijos metu žadėjo, kad Papilio mokykla galėtų gauti progimnazijos statusą. Ką apie tai galvojate?

S. Eitavičienė: Iki šiol niekaip negaliu suprasti, kodėl Papilio ir netgi Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos negalėjo tapti progimnazijomis? Absurdas, kad visas mokyklas reorganizavus, vienintelė Kratiškių mokykla – daugiafunkcis centras liko savarankiška. Manau, kad savivaldybės taryba turės išanalizuoti mokyklų pertvarkos rezultatus, išsiaiškinti, kaip pagerėjo ugdymo kokybė, mokytojų ir mokinių darbo sąlygos, kiek sumažėjo vieno mokinio ugdymui skirtos lėšos po reorganizacijos, kiek lėšų buvo sutaupyta ir tada spręsti, ką daryti toliau.

„BŽ”: Kaip vertinate mero Vyto Jarecko veiklą? Ar sutinkate su politikės Irutės Varzienės teiginiu, kad jis nesiima lyderio vaidmens ir laukia kitų sprendimų?

S. Eitavičienė: Būdama tik savivaldybės tarybos nare, negaliu vienasmeniškai įvertinti mero veiklą. Manau, kad merui Vytui Jareckui reikia geranoriškai padėti spręsti iškilusius uždavinius, o ne vien jį kritikuoti ir šaipytis, kaip tai daro Irutė Varzienė. Vadovas, kaip ir bet kuris kitas žmogus, savo darbe turi jaustis pakankamai saugus ir žinoti, kad visa komanda yra suinteresuota sėkmingais darbo rezultatais. Kritika, ypač nieko nesiūlanti, nėra tinkamiausias sprendimas.

„BŽ”: Net du mero patarėjai dirba viešųjų ryšių klausimais. Vienas iš jų Biržuose pasirodo vos kartą ar du per savaitę. Ar nemanote, kad tai yra savivaldybės lėšų švaistymas?

S. Eitavičienė: Manau, kad merui šiuo metu užtektų vieno patarėjo viešiesiems ryšiams, nes savivaldybės administracija jau turi viešųjų ryšių specialistą.

„BŽ”: Kokius darbus ketinate nuveikti pirmiausia, tapusi mero pavaduotoja?

S. Eitavičienė: Pirmomis darbo dienomis, jei, žinoma, man teks šį darbą dirbti, norėsiu pasitikrinti, kokia yra dabartinė padėtis vicemero sričiai priskirtose srityse, išsiaiškinti, ar nereikia kokių nors skubių politinių savivaldybės tarybos sprendimų. Pagrindinės sritys, kuriose norėčiau turėti daugiau aiškumo, būtų švietimas, kultūra, socialinė sritis, poliklinikos ir ligoninės darbas. Ar tikrai visų mokyklų mokytojai šiuo sunkiu laikmečiu susidoroja su užduotimis, ar visur pasirūpinta socialiai remtinais vaikais, kurie gaudavo nemokamą maitinimą mokyklose? Kaip ruošiamasi ar jau pasiruošta Kalėdoms, ką dar galima padaryti, kad visi rajono gyventojai pajustų, jog virusas iš mūsų Kalėdų nepavogė? Kokia padėtis su Teatrų festivalio organizavimu? Kaip Vaikų dienos centrai pasiruošė akreditacijai? Esu informuota apie kai kurias problemas, susijusias su Nevyriausybinių organizacijų veikla, NVŠ programomis. Vyksta kvietimai teikti paraiškas Lietuvos Kultūros tarybai projektams finansuoti, reikia išsiaiškinti, ar mūsų kultūros įstaigoms nereikalinga kokia nors pagalba. Noriu susitikti su Visuomeninės kultūros tarybos nariais ir pradėti galvoti apie Miesto šventę, kitus vasaros renginius. Labai norėčiau, kad per likusius dvejus mūsų kadencijos metus su Kultūros taryba, Kultūros įstaigomis ir Biržų visuomene pavyktų sutarti ir sukurti Biržams kažką tvaresnio, ilgalaikio. Galvoju ir apie tai, kaip suaktyvinti Savivaldybės tarybos darbą, kaip įtraukti frakcijas į sprendimų rengimą ir svarstymą.

„BŽ”: Kai kurie Jūsų oponentai teigė, dirbdama vicemere kartu su rajono vadove I. Varziene susidūrėte su sunkumais ir trukdžiais. Ar tai tiesa? Kaip seksis su Vytu Jarecku?

S. Eitavičienė: Sunkumų buvo. Ir man, ir merei Irutei Varzienei bei administracijos direktoriui Vytautui Džėjai trūko tokio darbo patirties, nors ne vieną kadenciją buvome tarybos nariais. Savivaldybės taryboje turėjome aktyvią opoziciją, kuri vis gąsdino interpeliacija, todėl nemažai reikėjo tartis ir kalbėtis, įrodinėti ir aiškintis. Vis dėlto, valdančioji dauguma išsilaikė visus ketverius metus ir padarė nemažai darbų, dėl kurių man tikrai nėra gėda. Dėl darbo santykių su meru Vytu Jarecku jokių problemų nematau. Geranoriškai diskutuojant ir tariantis, viską galima išspręsti, svarbu, kad vadovas nekurstytų intrigų, nemeluotų ir neveidmainiautų. Kiek pažįstu Vytą Jarecką, esu įsitikinusi, kad jis – ne toks žmogus.

„BŽ”: Ką matytumėte administracijos direktoriaus pavaduotojo pozicijoje?

S. Eitavičienė: Žmogų, kuris nėra politikas, bet kuris savo charakteriu ir kompetencijomis galėtų darniai dirbti kartu su direktoriumi Vidu Eiduku.

„BŽ”: Ar per kitus rinkimus į savivaldybės tarybą kelsite savo kandidatūrą į merus?

S. Eitavičienė: Tikrai ne.

„BŽ”: Pasižymite stipriu, bet sudėtingu charakteriu, apie ką ne kartą esate pati sakiusi. Tai Jums darbe pliusas ar minusas?

S. Eitavičienė: Iš proto varo nekompetentingi žmonės, kurie nenori ar negali gilintis į sprendžiamos problemos esmę, bet šaukia, kad būtų taip, kaip jiems atrodo. Tada kartais ir aš nesusilaikau. Šiaip jau pasidariau kantresnė ir ramesnė, su metais atėjo išmintis ir suvokimas, kad svarbiausia gyvenime būti sąžiningu sau ir Dievui, tada širdyje bus taika ir ramybė, o visus ginčytinus klausimus pavyks išspręsti.

„BŽ”: Kokias žmonių savybes vertinate labiausiai? Kokių žmonių nemėgstate?

S. Eitavičienė: Vertinu nuoširdumą ir tikrumą. Labai nemėgstu pasipūtusių ir melagių.

„BŽ”: Ką pažadate Biržų krašto žmonėms?

S. Eitavičienė: Suprantu, kad teks daugiau diskutuoti ir aiškintis su visomis savivaldybės tarybos frakcijomis. Džiaugiuosi tuo, nes susitikimuose su frakcijomis dar kartą įsitikinau, kad dauguma tarybos narių yra geranoriški, nusiteikę dirbti ir vykdyti pažadus, duotus žmonėms prieš rinkimus. Bet taip pat paaiškėjo, kad yra nedidelė grupelė tarybos narių, jau šiandien svajojančių apie išankstinius Savivaldybės tarybos rinkimus ir netgi besidalijančių postus. Jiems kaip tik norėtųsi, kad nebūtų išrinktas mero pavaduotojas ir savivaldybėje būtų įvestas tiesioginis valdymas. Tie žmonės yra pagrindiniai mano, dar nepradėjusios dirbti vicemere, kritikai. O Biržų krašto žmonėms pasižadu dirbti sąžiningai ir skaidriai, tardamasi su savivaldybės meru, administracijos direktoriumi ir su visomis frakcijomis taryboje. Dirbti ne partijai ar valdančiajai daugumai, bet visiems žmonėms. Tai, kad nebeliko valdančiosios daugumos, manau, yra ir teigiamų dalykų.

„BŽ”: Esate patyrusi sklandytoja. Savivaldybė perėmė Biržų aerodromo turtą. Kokia ateitis jo laukia?

S. Eitavičienė: Aviacijos sporto klubas Biržuose įkurtas 1968 metais. Tarybiniais metais tai buvo vienas geriausių sporto klubų Lietuvoje, parengęs ne vieną lakūną, sklandytoją, aviamodeliuotoją, nuo gatvės gyvenimo atitraukęs ne vieną paauglį, parodęs jam kelius į kitokį gyvenimą. Labai džiaugiuosi, kad mus, aviacijos veteranus, pakeitęs jaunimas ne mažiau myli dangų ir aviaciją, savo uždirbtomis lėšomis kuria aeroklubo šiandieną ir ateitį. Tie, kas šiandien mato aeroklubą kaip verslo įmonę, gaunančią pelną, labai klysta. Visi uždirbti pinigai investuojami į aviacijos techniką, pastatus, savos lėšos dažnai taip pat. Jeigu mes norime, kad aeroklube ir toliau gaustų lėktuvai, kad jame būtų aviacija, tai ir turime jį patikėti aviatoriams, ne komersantams, norintiems viską išparduoti.

„BŽ”: Kokia Jūsų Biržų krašto vizija?

S. Eitavičienė: Ramus, žalias ir švarus miestelis, kuriame gera gyventi visiems. Vis dar tebesvajoju apie vieną kvartalą mieste, skirtą tik pėstiesiems ir šeimoms su vaikais. Prieš keletą metų norėjome tokia padaryti rekonstruojamą Rotušės gatvę, deja, mūsų jėgos tada buvo per silpnos. Man svarbiausia, kad žmonės – seni ir jauni, neįgalieji, šeimos su vaikais, čia jaustųsi laimingi, vertintų savo miestą. Kad galėtų jame ne tik dirbti ir užsidirbti, bet ir gyventi pilnavertį visapusišką gyvenimą.