Naujienų būna ir gerų, ir blogų. Šįkart – gera. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka švenčia gimtadienį. Nesakysiu, kelintą. Juolab kad bibliotekos istorijoje būta įvairių etapų.
Kuris jų svarbiausias? Manau, tas, kuris leido bibliotekai išlikti ir klestėti – dalinti knygas, kurti jaukius vakarus, susitikimus, arbatėles ir paprastą, bet labai svarbų žmogišką buvimą kartu.
Bibliotekoje tarsi nelieka politikos, nelieka užgauliojimų ir pažeminimų. Čia žmogus lieka su knyga, su kitu pasauliu, kuriame viešpatauja ramybė ir visai kitas gyvenimo tempas. Knygų ir spaudos kvapas net skatina galvoti kitaip, elgtis geriau.
Čia gyvena tikroji kultūra. Ir turbūt tai geriausia vieta ją kurti.
Tad su gimtadieniu, mieli bibliotekos darbuotojai ir skaitytojai. Tegul visų mūsų gyvenime nestinga lietuviško mentaliteto, lietuviško pasisveikinimo ir pačių gražiausių žodžių – „ačiū“ ir „myliu“.
Net politikai, debatus rengiantys bibliotekoje, atrodo kur kas kultūringesni nei viešojoje erdvėje. Kita vertus, gal ne jie, o mes patys – jų rinkėjai – kartais paverčiame žmones despotais.
Štai premjerė Inga Ruginienė bažnyčioje nesiklaupė ar neatsistojo tada, kai tai darė kiti. Vėliau viešojoje erdvėje netrūko svarstymų, kaip ji galėjo taip pasielgti, nors pati paprastai ir žmogiškai paaiškino – dėl savijautos.
O kai ji pasirodė žirgų lenktynių renginyje „Sartai 2026“, daliai visuomenės užkliuvo jos skrybėlė. Jei jau taip akylai pastebime tokias detales kituose, matyt, patys save laikome itin unikaliais Dievo kūriniais. Netgi kunigai eina išpažinties, bet, paskaičius feisbuko komentarus, už juos gerokai šventesni komentatoriai, kurie išmano politiką, etiketą, ekonomiką, kultūrą… Nors imk ir skirk iškart į ministrus.
Bet… Man asmeniškai įdomiau tai, kodėl į postą, kurį dabar užima I. Ruginienė, nepretendavo vadinamieji seni politikos vilkai. Manau, jie tiesiog pabijojo. O ši moteris pasirinko eiti iki galo ir atvirai atsakė konservatoriams: puolama todėl, kad patys norėjote patekti į valdančiuosius, bet jums nepavyko.
Gal konservatoriams pavyks su LRT? Ne aš tai sugalvojau – tokią mintį išsakė žurnalistas ir visuomenininkas Vidas Rachlevičius. Pasak jo paties, ši nuomonė gali patikti, gali ir nepatikti: esą LRT yra vienintelis kanalas, leidžiantis konservatoriams apskritai išlikti, nes be visuomeninio transliuotojo ši politinė jėga liktų beveik nematoma.
Aš gal taip drastiškai to nevertinčiau, bet… Stebint aršias kovas, kurios jau pasiekė ir Europos Parlamentą, akivaizdu, kad čia kalbama ne tiek apie žodžio laisvę, kuri, regis, jau pamiršta, kiek apie LRT vadovybės sprendimus ir pareiškimus.
O kai viešojoje erdvėje pasirodo informacija, kad politikų pasisakymus LRT komentuoja už pinigus samdomi asmenys, daug kas stoja į savo vietas. Atsakymai tampa akivaizdūs.
Tačiau kiekviena tiesa turi ir kitą pusę. Mes, paprasti žmonės, dažniausiai matome tik tai, ką politikai – paėmus visus – nori, kad matytume. Intrigos, lozungai, netgi apsistumdymai ar bandymai susidoroti neretai tėra politinio šou dalis.
Iš tiesų tie patys politikai dažnai visai padoriai bendrauja – juk muštynių Seimo posėdžių salėje nefiksuojama, nors kalbėti, reikia pripažinti, jie ten kartais kalba ir visiškus vėjus.
Todėl kartais nuoširdžiai pasidžiaugiu rajono tarybos darbu. Nors čia taip pat netrūksta diskusijų, samprotavimų ar aštresnių pasisakymų, vis dėlto juose kur kas mažiau vaidybos ir netikrumo. Vietos politikai atvirai keičia pozicijas, pasako, kad persigalvojo, pripažįsta pakeitę nuomonę.
Taip, jie vieni kitus skundžia įvairioms institucijoms, bet tokia jau demokratijos kaina – gyventi įdomiai ir neleisti valstybinėms institucijoms snūduriuoti iš neturėjimo ką veikti.
Šalyje, kaip ir mūsų rajone, politinių jėgų gausu, nes kiekvienas nori būti pirmas – patekti į tarybą, o gal vėliau ir į platesnius vandenis. Tai savaime nėra smerktina, jei nelipama per kitų galvas, jei neskaldomi žmonės. Juk ir socialdemokratas, ir konservatorius gali bei geba būti žmonėmis, kai to labiausiai reikia. Niekas nežino, o gal bus diena, kai šios partijos dirbs koalicijoje… Beje, rajonų tarybose toks modelis, jau išbandytas ir veikia. Vadinasi galima ir neėsti vieni kitų?
Mūsų stiprybė ir slypi tame, kad esame kartu, nors mąstome skirtingai. Kare nugali ginklai ir strategijos, o gyvenime – kalbėjimasis. Tik viena sąlyga: kalbantieji turi gerbti vieni kitus ir suprasti, kad dėl vardo, dėl bendro tikslo kartais verta paminti net asmenines ambicijas.
Todėl visai nenustebčiau, jei ir rajone vieną dieną „kaproniniai sijonai“ būtų perdažyti gelsva spalva, o žalia žolė – raudonai. Stebintiems politinį gyvenimą beliktų tik stebėtis, kaip viskas keistai vyksta, kad viskas laikina, ir dar kartą įsitikinti, kad svarbiausia – mąstyti savo galva.
O taip pat prisiminti paprastą dalyką: bažnyčioje geriau melstis, nei dairytis į kitus.