Naujausios
Gimė visų laikų stipriausias pasaulio žmogus 1975 metų liepos 15 dieną Biržuose, tėvų Vidos ir Antano Savickų šeimoje. Tikriausiai jėgą paveldėjo iš tėvo, kuris kariuomenėje kilnojo štangą, o vėliau, dirbdamas Biržų autotransporto įmonėje, varžydavosi su bendradarbiais, kas toliau nuneš pilną 200 litrų talpos benzino statinę. Kelios Savickų kartos buvo Biržų krašte žinomi kalviai, garsūs ne tik kalvystės meistryste, bet ir jėga. Stiprybė Savickų giminėje buvo perduodama iš kartos į kartą.
1982 metais, gavę dviejų kambarių butą, Savickai apsigyveno Muravanka vadinamame Biržų priemiestyje. Gyvenimas ten buvo spalvingas. Kaimynai mėgo išgerti. Dažnai kildavo konfliktai. Žydrūno toks gyvenimas netraukė. Išmokęs skaityti, pasinėrė į knygų pasaulį. Svajojo tapti jūrininku. Biržuose tais metais buvo populiarus motokroso sportas. Į netoliese esančiame Kaunių motodrome rengiamas varžybas atvykdavo sportininkai ne tik iš kitų Lietuvos rajonų ir miestų, bet ir iš kaimyninės Latvijos ar Rusijos. Ir Žydrūnas norėjo būti motociklininku. Bet sulaukęs 13 metų susižavėjo sunkumų kilnojimu. Svajojo tapti stipriausiu Biržuose. Vėliau – Lietuvoje. O dar vėliau...
Čia verta prisiminti Stasį Česnauską. Buvusį Lietuvos maratono čempioną, bėgiką. 1988 metais Biržų Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktorius Juozas Strautninkas jį pasikvietė dirbti sporto metodininku. Buitininkai buvo pradėję statyti naują sporto salę. Direktorius pažadėjo, kad naujasis metodininkas galės dirbti savarankiškai, jis jam netrukdys. Kombinatas davė lėšų pusrūsyje įrengti neblogą treniruoklių salę. 1989 metų vasarą S. Česnauskas „Biržiečių žodžio“ laikraštyje išspausdintame skelbime pakvietė biržiečius, kuriems patinka jėgos sportas, į pirmąją treniruotę. Atėjo daug. Tarp jų buvo ir trylikametis Biržų I – os vidurinės (dabar „Atžalyno“) moksleivis Žydrūnas Savickas. Tais metais per žiemos atostogas Vilniuje su dėde Jonu Šimoniu apsilankęs jėgos sporto treniruotėje ir susižavėjęs svarmenų kilnojimu. Gal po pusantrų metų treniruočių vyrai panoro jėgas pasitikrinti varžybose. Pirmas apie tai užsiminė Egidijus Žaldokas, vėliau penkis kartus laimėjęs „Biržų galiūno“ varžybas, Lietuvos galiūnų čempionate užėmęs trečią vietą. Pirmosios „Biržų galiūno“ varžybos buvo surengtos 1990 metais. Dalyvavo apie 20 stipruolių. Norėjo dalyvauti ir Žydrūnas, bet treneris neleido, nes jam buvo tik 14 metų. Pirmas Žydrūno startas „Biržų galiūno“ turnyre buvo 1992 metais. Šešiolikmetis moksleivis bendroje įskaitoje liko ketvirtas. Nusivylė, bet ėmė dar atkakliau treniruotis. Kartais net pavėluodavo į pirmąsias pamokas, nes po treniruočių norėdavo miego. 1993 metų „Biržų galiūno“ turnyre buvo jau antras.
1994 metais baigęs vidurinę mokyklą, įstoja į Lietuvos kūno kultūros institutą studijuoti kultūrizmo specialybės. Baigęs pirmą kursą, Žydrūnas iš dieninio kultūrizmo trenerio kurso pereina į neakivaizdinį ir 1995 metais grįžta į Biržus. Ieško treniruotis netrukdančio darbo. Pradeda dirbti uždarosios akcinės bendrovės „Tyla“ vadybininku. Buvusi bendrovės buhalterė Elena Tamulionienė prisimena, kad kiekvieną vakarą tekdavo su Žydrūnu važiuoti į Biržų centre buvusį banką padėti grynųjų pinigų. Kartą žiūri, jos mašina užstatyta kitu automobiliu. Ką veikti? Tuoj uždarys banką. Pravertė Žydrūno jėga. Jis lengvai automobilį nukėlė į šoną. Tais metais jis jau buvo stipriausias Lietuvos žmogus, pelnęs daugybę apdovanojimų. Puoselėjantis planus tapti stipriausiu pasaulyje. Bet viską sujaukė ta nelemta trauma, patirta 2001 metų liepos 28 dieną Farerų salose surengtose „Atlantic Gians“ varžybose. Tikriausiai jas ir kitas lengvesnes traumas prisiminęs Žydrūnas pasakys: „Kartais pagalvoju, kad per anksti norėjau tapti stipriausias pasaulyje, todėl ir pasitaikė daug traumų. Vis tas jaunatviškas maksimalizmas kuo greičiau būti pirmam, nepaisant galimų pasekmių, dažnokai kyštelėdavo koją. Esu įsitikinęs, kad ir treniruojantis, ir per turnyrą būtina džiaugtis kiekviena mažiausia pergale, neskubinti įvykių.“
Farerų salose, Torshavne, po dviejų rungčių Žydrūnas pirmauja. Trečioji rungtis – 400 kilogramų sveriančio laikrodžio, vadinamo Konaro ratu, nešimas. Biržietis šią sunkenybę pakelia ir eina ratu. Dešimt, dvidešimt, trisdešimt metrų... To pergalei pakaktų. Bet staiga slysteli. Griūva aukštielninkas. Nebejaučia kojų. Greitai paaiškės, kad trūko abiejų kojų girnelių raisčiai. Reta ir labai sunki trauma. Operuoja ten pat, vietos gydytojai. Prieš operaciją Žydrūnas klausosi A. Vivaldžio „Metų laikų“ muzikos. Šiek tiek ramina. Dabar svarbiausia – grįžti į normalų gyvenimą, vėl vaikščioti, o tik paskui bandyti sportuoti. Vaikystės planai būti stipriausiam pasaulyje, regis, likę labai labai toli.
Sugipsuotomis kojomis į Vilnių parskridusį Žydrūną aerouoste pasitinka jo treneris Stasys Česnauskas. Iš savo automobilio išėmęs keleivio sėdynę, kad Žydrūnui būtų patogiau. Vėliau treneris prisimins: „Tą 2001 metų rugpjūčio mėnesį važiuodami iš Vilniaus oro uosto į Biržus mes daug kalbėjomės apie tai, kad ateityje lauks daug pergalių, o ši trauma – tik ženklas, perduodantis, jog jėga ir protas turi būti išvien. „Žydrūnai, – sakiau jam, – čia tik menkas išbandymas pasirinktame kelyje. Tik dar viena pamoka, leidžianti suprasti, kad kelias į tikslą būti stipriausiam nebus rožėmis klotas.“
Automobiliui įsukus į Biržuose, Ajerų gatvėje, esančio Savickų namų kiemą, Žydrūną pasitinka liūdnos ir sunerimusios mama ir sesuo Laima. Žydrūnui jas lieka tik raminti: „Nesijaudinkit. Viskas bus gerai. Ne tik vaikščiosiu, bet ir būsiu stipriausias.“
Po dviejų mėnesių Biržų gydytojai pašalina kojų sulenkti neleidusius įtvarus. Laukia reabilitacija Palangoje ir Likėnų sanatorijoje. Kiek atsigavęs vis dažniau užsuka į Biržų sporto klubą „Jėga.“ Pradžioje gulėdamas ar sėdėdamas kilnoja svorius „kad rankos nuo geležies neatprastų.“ Bėga mėnesiai. Po sunkių, alinančių treniruočių vėl atgauną jėgą, sugrįžta į stipriausių pasaulio galiūnų sambūrį. 2002 ir 2003 metais tampa Pasaulio galiūnu vicečempionu. 2003 metų rugsėjo 25 dieną su sidabro medaliu į Biržus grįžęs Žydrūnas sutinkamas prie miesto ribos, pagerbiamas kultūros namuose. „Ten pasakojau apie varžybas, žmonės fotografavosi su manimi, dalinau autografus, – prisimena Žydrūnas, – Buvo labai netikėta, kad kraštiečiai taip pagerbė mane, grįžusį po traumos į stipriausiųjų elitą.“ Susitikime kalbėjęs S. Česnauskas sakė, kad Žydrūnas gali tapti pasaulio čempionu. Treneris buvo teisus. Šios žinios ilgai laukti nereikėjo. 2005 metais Ž. Savickas Kanadoje vykusiame Pasaulio galiūnų čempionate pirmą kartą tapo čempionu. Stipriausias pasaulyje buvo ir po metų.
2003 metais pasiekta dar viena Žydrūną ir jo gerbėjus nudžiuginusi pergalė. Stipruolis iš Biržų pirmą kartą dalyvavo JAV aktoriaus ir kultūristo Arnoldo Švarcnegerio rengiamame stipriausių pasaulio galiūnų „Arnold‘s Strongest Man“ turnyre. Varžėsi aštuoni pasaulio stipriausieji. Žydrūnas, nors ir patyręs traumą (trūko čiūrnos raisčiai) pirmą kartą „Arnold‘s Classic“ turnyre iškovojo stipriausio pasaulyje žmogaus titulą. Šią pergalę pakartos dar septynis kartus. Tikriausiai liks nepralenkiamas. O pirmąsias, turbūt smagiausius įspūdžius palikusias „Arnold‘s Classic“ turnyro varžybas vėliau prisimins: „Paskutinė rungtis buvo užnešti 400 kg. rentinį 12 metrų rampa. Aš sužeista koja, net priminti negalėjau. Išgėriau vaistų nuo skausmo, sutvarstė man koją, vargais negalais atšlubavau į startą. Mano pagrindinis varžovas ( norvegas Svedas Karlsenas – A.B.) pagalvojo, kad aš traumuotas, ir jis vienintelis bus nunešęs svorį, ėmė džiaugtis, nusiplėšė marškinėlius, pozavo, rodė visiems savo raumenis, taip pat ir Arnoldui Švarcnegeriui.
O aš laukiau savo išėjimo, galvojau, gal mane pamiršo. Ankstyvas varžovo džiaugsmas mane paskatino įrodyti, kad neperšokęs griovio, nesakyk op. Pakėlęs svorį nubėgau per 7 sekundes, o varžovas buvo užtrukęs gal 20 sekundžių. Aš laimėjau, o iš užkulisių išgirdau daug keiksmažodžių ir dūžtančias kėdes. Ten pyktį liejo mano varžovas.“
Sėkmė galiūną lydi ir 2004 metais. Antrą kartą tampa „Arnold‘s Strongest Man“ nugalėtoju. Įspūdingą savo sportinių trofejų kolekciją praturtina Pasaulio galiūnų vicečempiono, galiūnų supersesijos nugalėtojo, Europos jėgos trikovės vicečempiono, Lietuvos galiūnų ir jėgos trikovės čempionų prizais. Ne vien Biržus, bet ir Lietuvą pasaulyje garsinusį stipruolį vilioja sostinė. Ten jau baigia statytis namą. Spalio 18 dieną Žydrūnas pagerbiamas Biržų rajono savivaldybėje. Kartu tai ir atsisveikinimas, nes nuo šiol galiūnas Biržuose bus tik nedažnai užklystantis svečias. Rajono meras R. Ramonas įteikia garsaus Biržų dailininko Egilo Skujos paveikslą su Biržų vaizdu ir siūlo Žydrūnui jį pasikabinti naujųjų namų svetainėje, kad paveikslas nuolat primintų gimtąjį miestą.
Per savo karjerą Ž. Savickas ( tikėkimės, kad 45 – erių metų stipruoliui ji dar nesibaigė, jis vis bando pagerinti jam pačiam priklausantį rąsto kėlimo rekordą) yra pagerinęs daugiau kaip 60 pasaulio rekordų. Pusės iki šiol dar niekas nepagerino. Tie rekordai neatsiranda savaime. Žydrūnas yra sakęs, kad „žmogaus virsmas galiūnu – sudėtingas procesas. Tai yra sunkus kelias ir ne kiekvienas jį nueina iki finišo. Siekiant užsibrėžto tikslo, pasirinkimas sunkėja, didėja svoriai, atsiranda daugiau skausmo, pasipila traumos, o jei dar dalyvauji varžybose, dėl prastų rezultatų užgriūva ir nusivylimas. Būna, kad per tam tikrą laikotarpį atletui reikia ištverti tokius išbandymus, susitaikyti su pralaimėjimais ir nepalūžti.“ O sportinės sėkmės formulė esanti paprasta – jis gali būti ir stiprus, ir greitas, ir ištvermingas, kai to reikia. Tačiau svarbiausia yra jėga. Savo santūrumą aiškina tuo, kad kilęs iš Biržų. Šiauriausiame Lietuvos mieste gyvena santūriausi žmonės. Jie viską apgalvoja, pamatuoja ir tik tuomet imasi veiksmų.
Žurnalistai kartais klausia, kada jis baigs savo sportinę karjerą. Kas jį skatina, pasiekus viską, kas tik įmanoma, nesitraukti iš galiūnų sporto. „Kiekvieną sykį siekti naujo tikslo mane stūmia noras būti stipresniam. – sako Žydrūnas, – Kai rezultatai nebekils ir priartėsiu prie savo galimybių ribos, teks baigti karjerą. Sporto pažinimo ir tikslo siekimo motyvacija smuktelės ir tuomet sukauptą patirtį perduosiu jauniems sportininkams, dalyvausiu mėgėjų varžybose ar sportuosiu savo malonumui ir taip palaikysiu sportinę formą. Svarbu patenkinti pergalių troškimą ir suprasti, kad kitame gyvenimo etape jau bus kitų tikslų ir juos teks įgyvendinti.“ Iš galiūnų sporto žada nedingti, prisidėti, kad toks sportas Lietuvoje klestėtų, patars ir padės jaunimui. Kol nepamaišė koronovirusas vedė seminarus JAV ir kitose šalyse. Nuo 2008 metų yra „Savicko klubo“ savininkas ir direktorius, įsteigęs sporto klubus ir kituose miestuose.
2005 metais Ž. Savickas išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku, 2010 metais apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi, o 2011 metais jam buvo suteiktas Biržų rajono savivaldybės Garbės piliečio vardas.
Knygos apie biržietį galiūną „Žydrūnas Savickas – žmogus iš geležies“ autorius, sporto žurnalistas Audrius Guginis rašo: „Dabartiniam europiečiui posūkis į Biržus primena, kad iki Rygos dar likę 103 kilometrai. Galbūt po penkiasdešimties metų prie šio kelio puikuosis nuoroda: lankytina vieta – stipriausio pasaulyje žmogaus Žydrūno Savicko gimtinė.“
O kodėl taip negalėtų būti? Gal ir anksčiau.
