Naujausios
IŠĖJUSIŲJŲ LANKYMAS
Lapkričio 1 dieną minėsime Visų Šventųjų dieną. Lapkričio 2 dieną – Vėlines. Vėlinės – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena. Tą dieną lankomi kapai, uždegama žvakių. Susitinkame su gyvais artimaisiais. Paprastai šios abi šventės susilieja. Ir kapai dažniausiai lankomi jau lapkričio 1 dieną.
- Man labiau patinka ne Vėlinių, o Ilgių pavadinimas. Juk Ilgės senovės lietuvių rudens ir mirusiųjų pagerbimo šventė. Šiame šventės pavadinime aš girdžiu apie mūsų išėjusių artimųjų ilgesį, – pasakė bičiulis Stasys. Ir tęsė: – O Vėlinės šiek tiek baugina, juk kalbama apie mirusiųjų vėles.
Gal dėl vėlių neramu, nes mumyse kirba mirties baimė? Yra kažkas, kas priešinasi likimui? Tik mirtis juk natūralus dalykas – gyvenimo kelio pabaiga. Ir mirtyje yra šviesos. Ne tik tada, kai lapkričio pradžioje kapines nušviečia žvakių šviesa. Mirtį nugali ne tik šviesa, bet ir prisiminimai apie tuos, kurie paliko šį pasaulį.
ATSISVEIKINIMAS SU KRINTANČIAIS LAPAIS
Liūdna, kai krinta medžių lapai. Taip tarsi tolsta į nebūtį mūsų gyvenimo vasaros dienos. Tik krintantys lapai juk nėra mirtis. Lapai krinta kiekvieną rudenį. Visi mes turime ką nors palikti, prarasti, kad atsirastų vietos tam, kas nauja. Medžiai pavasarį sužaliuos. Ir mes, po mūsų praeities dienų, po sukauptos patirties tvirčiau atsistosime ant kojų. Kitokie pasitiksime rytojų. Apskritai, reikia nuo savęs kai ką nupurtyti, kad išaugtų kas nors nauja.
- Man gaila, kad skriaudžiami miestų medžiai. Iš gatvių ir skverų surinkti lapai sukraunami į maišus ir išvežami kompostuoti. Jie tampa trąša pomidorams ar agurkams, o tai juk medžių nuosavybė, – stebėjosi Stasys.
Tačiau miestų tvarkytojai lapus išveža, nes gatvės ir šaligatviai nuo lapų būna slidūs. Iškyla pavojus mašinoms susidaužti, pėstiesiems kojas nusilaužti. Dar gamtos saugotojai aiškina, jog iš miestų lapus reikia išvežti, nes juose daug ligų sukėlėjų bei kenkėjų.
- Įmanytų, ir miškus su grėbliais išgrėbstytų, – pasišaipė Stasys.
GEDĖJIMAS PANAŠUS Į MUGĘ?
Medžiai atsikrato lapų. Taip pasiruošia žiemai. Rudens vėjų blaškomi iš mūsų galvų dulka praėjusios vasaros šviesūs ir šilti prisiminimai. Gedime mielų dienų. Gedime dėl artimųjų, pažįstamų mirčių. Būna, jog sunku susitaikyti su netektimi. Net neįmanoma. O gal ir nereikia. Kol prisimename negrįžtamai išėjusiuosius, tol jie gyvi. Mirtis prisiminimų neįveikia, jų nenužudo.
- Man šių dienų Vėlinės panašesnės ne mirusiųjų paminėjimą, o į madingą mugę. Kapai apkraunami gėlėmis. Keliai pilni automobilių… Giminės ir artimieji, aplankę kapus sėda prie vaišių stalo ir po keliolikos minučių mirusiųjų pagerbimo šventė tampa gyvųjų švente, – su apgailestavimu pasakė Stasys. Jo nuomone, gedėjimas ir Amžinybėn išėjusiųjų paminėjimas yra asmeninis dalykas. Be šurmulio – tylus.
Gal taip, o gal kitaip. Juk vienam žmogui būna sunku susitaikyti su netektimi. Žmonių bendrystė, užuojauta padeda nepasinerti į beviltišką sielvartą. Nors niekas kitas nesiilgės ir negedės už mus, nes niekas negali padaryti to, kas skirta tik mums.
TIK ŠVIESŪS PRISIMINIMAI
Praėjusį trečiadienį mus paliko mūsų širdžių dainius Kostas Smoriginas. Tačiau visą dieną matėme jį gyvą televizijose, girdėjome Jo dainas. Išėjo, kad užgriūtų mus šviesiais prisiminimais! Tą pačią dieną per vieną radiją visą valandą skambėjo dainos apie mirtį. Pasirodo, mokame ne vien raudomis gražiai apdainuoti Jo Didenybę Mirtį.
- Aš irgi klausiausi to koncerto. Man labiausiai patiko Marijono Mikutavičiaus daina „Aš miręs“, – pasakė Stasys. Ir padeklamavo vieną šios dainos posmą:
„Prie lauko akmens
Žmonės ugnį kūrens,
Dar ilgai nesiskirstys
Po to kai sutems.
Kaip gaila, kaip gaila,
Kad manęs ten nėra
Nes aš miręs, aš miręs“.
Gražiau ir nepasakysi. Apgailestauk, neapgailestavęs, bet teks mirti. O mirčiai reikia ruoštis, nes nežinome nei dienos, nei valandos, kada teks išeiti. Todėl Amžinybei reikia ruoštis visą gyvenimą?