Įsivaizduojate, sinoptikai pranašauja iki penkiolikos laipsnių šilumą. Tikras pavasaris. O juk buvo metų, kai dar balandžio viduryje klampojome per sniegynus, regis, kokiais 1995-aisiais… Bet tada su sniegynais sutiktos Velykos buvo saulėtos ir greitai visas sniegas ištirpo.
Šiluma šildo ne tik kūną, bet ir sielą. Kai šilta, tai ir mintys pozityvesnės, ir žmonės geresni – daugiau besišypsantys. Tiesa, neapleidžia nerimas dėl kariaujančių šalių, tačiau kartais galima užsimiršti ir tiesiog gyventi mėgaujantis tuo, ką turime ir kur esame. Nauji darbai, nauji planai, nauji sumanymai ir tikslai tarsi skirti pavasariui.
Išgyvenę žiemą pagaliau išlįsime iš storų skrandų ir mėgausimės šviesiais rytais bei ilgais vakarais. Neabejoju – bus ką veikti. Jei ne daržo ar gėlynų lysvėse, tai bent jau diskutuojant apie politiką – juk artėja rinkimai.
Kas kandidatuos į rajono tarybą, spręs rinkėjai. Kol kas dar neaišku, kas rikiuosis prie starto linijos ir sieks šių pareigų – intriga išlieka. Neabejotinai atsiras ir naujų politinių jėgų ar kuopelių, kurios bandys patekti į tarybą.
Gyventojams teks rinkti ne tik 25 tarybos narius, bet ir tiesiogiai išsirinkti rajono merą. Šie rinkimai vyks kitų metų pradžioje. Tiksli data paaiškės šių metų rudenį, tačiau rinkiminės nuotaikos jau dabar vis labiau jaučiamos.
Į rajoną vis dažniau užsuka politikai: vieni skaito paskaitas, kiti atranda progą pasirodyti muziejuje ar renkasi sales susitikimams su žmonėmis. Kiekvienas stengiasi pelnyti rinkėjų palankumą, nes postai vilioja ir, matyt, daug žada, nors, pripažinkime, nėra lengvi.
Juk teks nuolat girdėti kritiką ir būti visų akiratyje. Tapęs viešu žmogumi, esi aptarinėjamas net tada, kai to visai nesinori. Tenka priimti ir tokius sprendimus, kurie visuomenei gali būti skausmingi ar nepopuliarūs.
Nelengva gyventi žmonėms, kai rajono biudžete pinigų yra, bet jų nepakanka net būtiniausiems poreikiams. Kartais net susidaro įspūdis, kad ir turimos lėšos ne visada panaudojamos taip, kaip būtų sąžiningiausia, teisingiausia ar racionaliausia. Tačiau jei pačiam žmogui būtų patikėta skirstyti biudžeto pinigus, ar tikrai pavyktų patenkinti visų lūkesčius?
Galbūt vienas iš šios problemos sprendimų – rajone turėti daugiau verslų, daugiau veiklų, kurios moka mokesčius ir pildo savivaldybės iždą. Valstybės mastu numatytas finansavimas kelių infrastruktūrai prie tų objektų, kur kuriamas verslas ir vyksta gamyba. Tačiau kažkodėl šia galimybe nesinaudojama.
Suprantama, norėdama gauti papildomų lėšų savivaldybė turi pasistengti – parengti reikalingus dokumentus, pagrįsti poreikį. Bet kam sukti galvą, jei galima numoti ranka ir pasakyti: „Mūsų tai nedomina“.
Verslas į tokį valdžios požiūrį reaguoja greitai – vieni piktinasi, kiti tiesiog atsisako investuoti. Jie puikiai žino, kad kituose rajonuose bus sutikti išskėstomis rankomis: juk kuriamos darbo vietos, mokami mokesčiai stiprina vietos ekonomiką.
Panašiai yra ir su jaunomis šeimomis. Jei rajone būtų daugiau darbo vietų, žmonėms nereikėtų rinktis emigracijos į kitus miestus aš šalis. Jie galėtų dirbti Biržų rajone, čia auginti vaikus ir savo mokesčiais prisidėti prie rajono gerovės.
Jei ne apie gamybą ar komerciją, tai rajone bendruomenės ima galvoti apie kitokias veiklas – pavyzdžiui, senelių globos namų steigimą. Tokios įstaigos šiandien ne tik reikalingos, bet ir, matyt, neišvengiamos. Tačiau tam reikia aiškios rajono politikos, kuri skatintų tokias iniciatyvas, o ne jas žlugdytų.
Antraip nutinka taip, kad gera idėja pasinaudoja kiti, o ją sumaniusi bendruomenė lieka ant ledo. Išgyvena stipriausi. Vis dėlto norėtųsi, kad gerai būtų visiems – pirmiausia verslui, o paskui ir valdžiai, kuri iš stiprėjančios ekonomikos taip pat turėtų naudos.
Beje, šiandien, kovo 10-ąją, minima 40-ies paukščių diena, simbolizuojanti pavasario atėjimą ir svetur žiemojusių paukščių sugrįžimą. Senosiose lietuvių tradicijose tikėta, kad būtent šią dieną į gimtinę sugrįžta keturiasdešimt paukščių rūšių. Todėl nuo seno žmonės keldavo inkilus ir pradėdavo ruoštis pavasario darbams.
Ornitologai ir gamtininkai šią dieną taip pat ragina nepamiršti sugrįžtančių sparnuočių – iškelti inkilus, pasirūpinti jų buveinėmis. Liaudies išmintis sako, kad kaip tik šiuo metu į Lietuvą parskrenda didžioji dalis paukščių.
Tad pakelkime žvilgsnį į dangų – pamatykime debesis, skrendančius paukščius, bažnyčių bokštus ir šviesesnio gyvenimo pažadą. Dangus beribis, kaip ir mūsų mintys, turinčios galią priminti apie save ir apie tai, kas iš tiesų svarbu.
Šviesių dienų kiekvienam ir visiems – mūsų mieliems skaitytojams ir kritikuotojams. Sutikime ir pasitikime kasdienybę su geromis emocijomis ir viltimi, kad gyvenimas iš tiesų yra gražus. Kartais tereikia dažniau pakelti galvą į dangų…