Naujausios
Slaptos lietuviškos mokyklos
Lietuviško rašto ir spaudos draudimo metais (1864 – 1904) daraktoriai vaikus mokė slaptose lietuviškose mokyklose. Jų būta ir Biržų krašto kaimuose ir miesteliuose. „Kaimo mokykla, – rašo monografijoje „Knygnešių laikai“ Vytautas Merkys, – beveik visuomet kas 1 – 2 savaites kilnodavosi per tų valstiečių, kurių vaikai mokėsi, trobas. (...) Kartu su mokykla keliavo ir mokytojas, vietoj gaudamas pastogę, maistą“.
Slaptąsias mokyklas ir jų daraktorius žmonės saugojo nuo policijos ir žandarų. Prie įvažiavimų į kaimą išstatydavo sargybas, kad jos laiku perspėtų apie gręsiantį pavojų. Iki 1892 metų buvo baudžiami slaptųjų mokyklų daraktoriai ir laikytojai, o 1892 metų balandžio 3 dieną carui patvirtinus „Laikinąsias taisykles“, numatytos bausmės ne tik daraktoriams ir priglaudusiems mokyklas žmonėms, bet ir mokinių tėvams. Tačiau tai neatgrasė biržiečių noro mokyti savo vaikus lietuviško rašto.
1874 metų pradžioje policija Klausučiuose aptiko slaptą mokyklą, kurioje mokėsi 20 vaikų (tarp jų 9 mergaitės). Lietuvių ir lenkų rašto mokė Stasys Lukša. Mokykla buvo kilnojama iš trobos į trobą. Daraktorius gaudavo pastogę, maistą, tabako ir po 7,5 kapeikas nuo mokinio per savaitę.
1886 metų sausio 28 dieną uriadnikas (carinės Rusijos apskrities policijos žemesnis pareigūnas – aut.past.) Ilgalaukių kaimo valstiečio Juozo Klingos namuose rado slaptą mokyklą su 7 mokiniais (tarp jų 4 mergaitės). Joje lietuvių bei rusų rašto ir maldų mokė Antanas Krulis. Per kratą rasta lietuviškų ir rusiškų knygų.
1888 metų kovo 28 dieną Biržuose policija aptiko slaptą mokyklą su 4 mokiniais (tarp jų 2 mergaitės). Juos lietuviško rašto iš elementorių ir maldaknygių mokė Pranas Zigmuntavičius.
1890 metų vasario 20 dieną Daumėnų kaimo valstiečio Tado Šokelio namuose policija aptiko slaptą mokyklą. Joje vaikus lietuviško rašto mokė Antanas Kirvelis. Tą pačią dieną Gulbinų valsčiaus Daukniūnų kaime rado dar vieną slaptą lietuvišką mokyklą, kurioje vaikus lietuviškai ir lenkiškai rašyti mokė Antanas Plesnevičius. Vilniaus generalgubernatorius jį nubaudė 14 dienų arešto, o mokinių tėvams skyrė po 1 rublį pabaudos.
1891 metų sausio 25 dieną policija Vaitkūnų kaime užtiko slaptą lietuvišką mokyklą, kurioje 5 vaikus mokė atsargos puskarininkis Adomas Kairys. Per kratą atimtos 4 lietuviškos knygos (elementorius ir trys evangelikų reformatų knygos). Tą pačią dieną Kutelių kaime Mykolo Žemaičio namuose policija rado slaptą lietuvišką mokyklą, kurioje vaikus mokė atsargos puskarininkis Kristupas Užubalis. Per kratą paimtos 8 lietuviškos knygos.
1896 metų sausio 23 dieną Užušilių kaimo valstiečio Jono Mažuolio namuose uriadnikas rado slaptą mokyklą. Joje lietuviško ir rusiško rašto mokė atsargos puskarininkis Jonas Nastopka. Mokykloje buvo 9 mokiniai, visi 9 – 13 metų berniukai. Per kratą rastos 8 lietuviškos ir 1 rusiška knyga. Gegužės 13 dieną Vilniaus generalgubernatorius daraktorių Joną Nastopką nubaudė 7 dienoms arešto policijos areštinėje. J. Mažuoliui skirta 3 rublių bauda arba 3 dienų areštas, 6 mokinių tėvams – po 1 rublį pabaudos arba 1 diena arešto.
Baudė už lietuviškas knygas
1872 metų rugpjūčio 27 dieną Biržuose iš Dominyko Vaitiekūno ir Andriaus Kaladžio policija atėmė 62 knygas. Vaitiekūnas ir Kaladis paaiškino knygas pirkę Zavadskio knygyne Vilniuje. 1873 metais vasario 15 dieną šiame knygyne buvo padaryta krata, rasta tokių pat kaip ir Biržuose atimtų knygų, bet nustatyta, kad jas cenzūros leista pardavinėti. 1884 metais iš Vaitiekūno vėl buvo atimta 14 knygų.
1889 metais iš Čypėnų kaimo gyventojo Aleksandro Mačiuko policija atėmė 10 knygų. 1891 metais iš jo vėl buvo paimta 12 lietuviškų, latviškų ir lenkiškų knygų. Vilniaus generalgubernatorius 1891metų kovo 30 dieną jį nubaudė mėnesiu arešto policijos areštinėje.
1890 metų lapkričio mėnesį policija iš Biržuose gyvenančios Elžbietos Žuvackienės, platinusios lietuvišką spaudą, atėmė 24 lietuviškas knygas. Ji buvo nubausta 25 rublių bauda.
1892 metų kovo 18 dieną uriadnikas kratė Geidžiūnuose gyvenančio Jono Kaziūno namus ir rado lietuviškų laikraščių ir kitokių leidinių. J. Kaziūno anūkė Irena Vida Kaziūnaitė straipsnyje „Apie knygnešius Kaziūnus“ („Tarp knygų“. 2006 Nr. 1) rašo, kad lietuviški laikraščiai buvę su „priešvalstybiniais straipsniais“, todėl uriadnikas apie tai pranešęs Kauno gubernatoriui. Jonas Kaziūnas tvirtinęs, kad leidinius jis gavęs iš atvažiavusio į kaimą nepažįstamo berniuko ir nepažįstamo vyro, bet ispravninkas (apskrities policijos viršininkas – aut.past.) neabejojęs, kad „Ivanas Kaziūnas slepia tą asmenį, iš kurio šiuos leidinius gavo“. Apklausti kaimynai tvirtino nieko negirdėję, kad Jonas Kaziūnas pas save laikytų draudžiamą spaudą. Iš kur gavo šiuos spaudinius – taip pat nežino. Gruodžio 11 dieną J. Kaziūnas nubaustas 2 mėnesių areštu policijos areštinėje. Bausmę atliko nuo 1893 metų sausio 15 dienos.
1894 metų gruodžio 4 dieną policija Štakirių kaimo valstiečio Petro Krištupavičiaus namuose rado 21 lietuvišką knygą. Jis buvo nubaustas 21 dienos areštu policijos areštinėje.
1896 metų rugpjūčio 14 dieną pristavas (policijos viršininkas – aut. past.) kratė Svidžių kaimo gyventojo Prano Šato namus ir rado lietuviškų kalendorių. Buvo nubaustas vieno mėnesio areštu valsčiaus daboklėje ir vieneriems metams atiduotas viešai policijos priežiūrai.
Draugijos lietuviškiems raštams platinti
Biržų krašte žinomos trys slaptos draugijos. 1887 metais broliai Povilas ir Krisius Jakubėnai savo tėviškėje Vaitkūnų kaime įsteigė slaptą kaimo jaunimo draugiją „Svirplys“. Ji turėjo apie 20 narių. Lietuviškas knygas ir laikraščius šiai draugijai pristatydavo knygnešiai Jurgis Bielinis ir Pranas Verkelis. Draugija turėjo keliolika kilnojamų knygynėlių. Po poros metų Savučių kaime Mykolo Paliulio vienkiemyje buvo suburta panaši draugija „Atžala“, kurioje buvo apie 10 aktyvių narių.
Labiausiai žinoma apie 1893 metus Mykolo Paliulio namuose Savučiuose įsteigta slapta draugija „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas“. Kunigas Adolfas Sabaliauskas – Žalia Rūta 1922 metais Lietuvos istorijos medžiagai rinkti žurnale „Mūsų senovė“ rašo, kad be jo tame susirinkime buvo ūkininkas Jonas Kaziūnas, tuomet dar klierikas, vėliau tapęs katalikų kunigu Julijonas Paliukas, reformatų kunigas Povilas Jakubėnas, veterinarijos gydytojas Petras Nastopka iš Rinkuškių, Jonas Čerka Čerkauskas, pats namų šeimininkas Mykolas Paliulis, vėliau prisidėjęs Tomas Paliulis. Draugijos nariai pasirinkę slapyvardžius: M.Paliulis – Riešučio, T. Paliulis – Liulio, P. Nastopka – Kilučių Agaro, J. Čerka – Starko, J. Kaziūnas – Miltų Dulkės, P. Jakubėnas – Svirplio, A. Sabaliauskas – Gurgučio, J. Paliukas – Skruzdės. Vėliau šią draugiją sudarys apie 40 narių, tarp kurių bus kunigas, rašytojas ir pedagogas Julijonas Lindė – Dobilas (1872 – 1934), gydytojas, pedagogas, knygnešys Petras Avižonis (1875 – 1939), iš Kratiškių kilęs pedagogas, gamtininkas ir leksikografas Jonas Baronas (1873 – 1952), knygnešių karalius Jurgis Bielinis (1846 – 1918), kalbininkas Jonas Jablonskis (1860 – 1930), kunigas, Biržų katalikų bažnyčios klebonas, lietuvybės skatintojas Juozapas Rimkevičius (1839 – 1918), bibliografas, literatūros istorikas Silvestras Baltramaitis (1841 – 1918) ir kt.
Draugijos narių susirinkimams pastogę mielai suteikdavo Nemunėlio Radviliškio katalikų bažnyčios klebonas Albinas Alseika. Apie jį 1938 metais „Mūsų senovėje“ išspausdintame rašinyje „Iš atsiminimų: prie „Nemunėlio ir Apaščios susivienijimo“ Jonas Čerka Čerkauskas rašo: „1886 metais į Nemunėlio Radviliškį atsikėlė iš Šenbergo (Skaistkalnės – aut. past.) kun Alb. Alseika, kuris, kaip greit pasirodė, buvo ir tikras lietuvis patriotas ir veikėjas. Aš su savo jau surinktais draugais aprinkome klebonijoje vietą susirinkimams mūsų slaptos draugijos „Nemunėlio ir Apaščios Vienybė“. Kun. Alseika atvėrė mums ne tik klebonijos duris, bet ir savo širdį. Pas jį iš visos apylinkės rinkosi visi klierikai – Jul. Paliukas, M. Venclovas, Biržų parapijos Ad. Sabaliauskas, Jonas Daugis, kurie vėl be ceremonijų atvesdavo savo pažįstamus ir draugus, kurie čia gyvendavo savaitėmis, nes kun. Alseikai labai patiko, kada pas jį per pietus už stalo sėdėjo jau ne dešimt, bet kartais ir pora dešimčių žmonių, ne tik kunigų ir klierikų, bet ir šiaip parapijonų; čia nedaryta skirtumo ar tai turtingas ūkininkas, ar beturtis, bet tik laikytųsi prie stalo prideramai“.
Šios draugijos statute (jį 1940 metais „Mūsų senovėje“ paskelbė Vaclovas Biržiška) akcentuojama krikščioniška saviaukla, tautiškas supratimas ir tėvynės meilė, dvasiškų turtų (pasakų, padavimų, senovės dainų, mįslių, patarlių) bei senovinių raštų ir daiktų muziejui rinkimas. Kiekvienas narys privalėjo turėti nors vieną laikraštį, duoti jį skaityti kitiems. Pirkti knygas, jas platinti. Nauji nariai į draugiją priimami visuotiniame susirinkime, rekomendavus juos gerai pažįstančiam draugijos nariui. Girtuokliai ir negalintys valdyti liežuvio (plepiai) į draugijos narius negalėjo būti priimami. Pirmieji draugijos kūrėjai į draugijos iždą privalėjo sumokėti 1, 25 rub. metinį mokestį. Vėliau į draugiją stojantys mokėjo po puse rublio. Per metus buvo numatyta surengti du visuotinus susirinkimus: vieną vasarą, antrą – žiemą. Eiliniai susirinkimai šaukiami ne rečiau kaip 4 kartus per metus.
Pirmas lietuviškas laikraštis „Palemonas“
„Apaščios ir Nemunėlio vienybės“ draugija leido nelegalų hektografu spausdintą laikraštį „Palemonas“, kuris laikytinas pirmuoju lietuvišku laikraščiu Lietuvos teritorijoje. Jo redaktorius buvo Julijonas Paliukas. Iš jo laiškų Jonui Čerkai Čerkauskui (juos 1940 metais „Mūsų senovėje“ rengėsi išspausdinti Vaclovas Biržiška, bet nespėjo, sutrukdė sovietinė okupacija, o 2007 metais žurnale „Tarp knygų“ išspausdintame straipsnyje apie šią draugiją ir jos laikraštį „Palemonas“, remdamasi šiais Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje saugomais laiškais, rašo Irena Vida Kaziūnaitė – aut.past.) matyti, kad Paliukas šiam laikraščiui parašė legendą apie kunigaikštį Palemoną, straipsnius apie 10 – ies metų „Aušros“ pasirodymo jubiliejų, patriotizmą, spaudos platinimo draugijas, dainavimo poveikį tobulinant žmogaus jausmus, krikščionybę, dainų, pasakų, mįslių, patarlių rinkimą, keletą apysakų. Laikraštėlyje turėjo būti nemažai vertimų iš rusų, lenkų bei latvių spaudos. J. Paliukas „Palemoną“ ne tik redagavo, bet ir perrašė.
Adolfas Sabaliauskas prisimena, kad laikraščiui vinjetę nupiešęs J. Čerka (jo namuose, Nemunėlio Radviliškyje, laikraštis ir buvo spausdinamas), o paties „Palemono“ laikraštėlio išėję du ar trys numeriai. (Buvo planuota išleisti kas mėnesį. Kitur nurodoma, kad išleisti 3 numeriai) „Savo tėvynėj Krikščiuos, – rašė A. Sabaliauskas, – dar gana ilgai pastogėj matydavau to laikraščiuko numerius, tik paskui visai pražuvo, ir vargiai ar beužsiliko dar kur koks jo egzempliorius“.
Pasirodo, užsiliko. Už tai turime būti dėkingi bibliografui Silvestrui Baltramaičiui, tais metais dirbusiam Peterburgo Imperatoriškojoje viešojoje bibliotekoje. Kasmet rugpjūčio 5 – 6 dienomis Skaistkalnėje vykdavo garsūs Kanapinės atlaidai. Tuomet būdavo rengiamas ir visuotinis „Apaščios ir Nemunėlio vienybės“ draugijos narių susirinkimas, į kurį iš Peterburgo atvykdavo ir Silvestras Baltramaitis. „Palemono“ laikraštėlio numerius jis išsiveždavo į Peterburgą, ir vienas 1893 metais išleistas, kovo ir balandžio mėnesiams skirtas laikraščio egzempliorius saugomas Rusijos nacionalinės bibliotekos Nacionalinių literatūrų skyriuje. Tai 24 puslapių hektografu atspausdintas, dėl išblukusių raidžių ir mums neįprastos tų metų rašybos sunkiai įskaitomas leidinys.
Jis pradedamas į lietuvių kalbą išverstu lenkų poeto L. Kondratovičiaus eilėraščiu „Dovana Lietuvems“. Įžangoje (tai išsamiausias rašinys) rašoma, kad „lietuvių gyvenimas tai kova prieš galingą neprietelių ir jų ginklas tai mokslas, bet ir tą paskutiniausį ginklą išmuša priešai iš rankų uždrausdami spaudą. Nieko nebelieka kaip tik slaptomis, išsisukus iš jų akių, klupti prie mokslo šaltinio – laikraščių ir įkurti draugystes (draugijas – aut. past.) nors po grindimis anei senovės krikščionių paveikslo“. Siekiantis vienyti išsklaidytus po Lietuvą šios draugijos narius ir pritraukti naujus mėnesinis laikraštis „Palemonas“ įžangos autoriaus (tikriausiai paties laikraščio redaktoriaus J. Paliuko) žodžiais yra „tikras tėvynės meilės išreiškimas, paspirtas (paskirtas?) ant prigimtinės Dievo ir artimo meilės. (...) Ne vieną tas „Palemonas“ už širdies gilumos sujudins, ne vienas pasakys Dieve padėk tiems, kurie ant savo pečių pajama triūsą ir sunkią atsakomybę“.
„Palemono“ turinys (tekste įtalpa) numatomas įvairus: beletristika (gyvenimo vaizdeliai, eilės) „ar tai meniškos, ar tai tautiškos. (...) Kiti straipsniai bus mokslinio tikslo apie dainas, jų gaidas ir prasmę, ir dorišką įtekmę, apie įvairias draugystes (draugijas – aut. past.) ir jų naudingumą, apie moterų apšvietimą, apie tautiškų turtų (dainų, pasakų) rinkimą ir t.t.“ Kitas straipsnis (jo autorius pasirašė slapyvardžiu Yla maiše) skirtas lietuvių laikraščio „Aušra“ 10 metų jubiliejui. Skujos slapyvardžiu pasirašęs Adolfas Sabaliauskas rašinyje „Krikščionis žydų Talmude“ komentuoja tokiu pat pavadinimu lotynų kalba 1892 metais išspausdintą Peterburgo dvasinės akademijos profesoriaus Justino Bonaventūros Pranaičio knygą. (1895 metais šis A. Sabaliausko straipsnis bus išspausdintas „Lietuvos Žemaičių apžvalgoje“). Šiame laikraštėlio numeryje yra dar vienas (vertėjas pasirašęs Stigos slapyvardžiu) L. Kondratovičiaus eilėraštis „Kudikiui“. Paskutinis rašinys ( autorius pasirašė Skerslatvio slapyvardžiu) skirtas latvių ekonominėms draugijoms, nes šio teksto autoriaus žodžiais „ latviai, pranokę lietuvius visais dalykais, gali būti mums paveikslai ekonomiškame padėjime“.
Paskutinysis, šešioliktasis, „Palemono“ laikraščio puslapis visai išblukęs, todėl neaišku, ar jame yra straipsnio pabaiga, ar kokie nors skelbimai apie laikraštėlio prenumeratą ir pan.
Šis tikriausiai vienintelis išlikęs „Palemono“ numeris paskatino 2009 metais Sankt Peterburgo valstybinio universiteto filologijos fakulteto baltistikos skyriaus V-ojo kurso studentę Liudą Plisovą parašyti diplominį darbą „Nelegalnaja litovskaja gazeta „Palemonas“ (1893): Analiz jazyka i podgotovka kritičeskovo izdanija“ Lietuviškas pavadinimo vertimas – “Nelegalus lietuvių laikraštis „Palemonas“ (1893): kalbos analizė ir kritiško leidinio parengimas“.
Vienas iš draugijos kūrėjų
Knygnešys, aušrininkas Jonas Čerka Čerkauskas gimė 1856 metų gegužės 11 dieną Pabiržės valsčiaus Sebentiškio kaime. Mokėsi Suosto, Pabiržės, Nemunėlio Radviliškio ir Biržų pradžios mokyklose. 1870 metais Rygos gimnazijoje baigęs trečią klasę, grįžo gyventi pas tėvus, įsikūrusius Leitiškyje. 1875 metais atvyko į Peterburgą. Padedant Jurgiui Bieliniui, susipažino su Peterburge gyvenusiais lietuviais, kurie jam padėjo gauti konduktoriaus tarnybą Baltijos geležinkelyje. Tapęs vyresniuoju konduktoriumi dirbo caro traukinyje. Nuo 1882 metų dirbo Zingerio siuvimo mašinų kompanijos agentu, vėliau revizoriumi. Tuos metus prisimena rašinyje „Kaip buvo organizuojamas pirmasis Petrapilio lietuvių vakaras“ (išspausdintas 1937 metų „Mūsų senovės“ 3 (8) numeryje). „Toji tarnyba, – prisimena J. Čerka Čerkauskas, – davė man progos sužinoti, kur gyvena lietuviai. (...) 1883 m. baigiantis, jau turėjau arti šimto pažįstamų brolių“. Tuomet gimusi mintis surengti lietuvių vakarą. Nusprendė ieškoti labiau išsilavinusių tautiečių. Netrukus susipažino su Karo medicinos akademijos studentu Jonu Spuduliu, universiteto juridinį fakultetą baigusiu Jonu Kimantu (vėliau iš jo nusipirks prieš keletą metų Petro Vileišio išleistų knygučių, apgailestaus, kad jos nebuvo pasiųstos platinti į Lietuvą, juo labiau, kad jose buvo cenzūros leidimas).
J. Kimantas pasiūlė užeiti pas Silvestrą Baltramaitį. „Užtrukęs porą dienų dėl savo tarnybos Kronštate, tik pirmadienį išsiruošiau prie Baltramaičio, – rašo J. Čerka Čerkauskas. – Mane įsileido nebejauna kresna moteriškė. Jai padaviau Kimanto kortelę, ir tuojau išėjo vidutinio ūgio su gelsva rusiška barzda, pats prisistato: „Esu Tilis Baltramaitis“ ir įvedė į vidų. Iš buto sutvarkymo buvo matyti, kad čia gyvena ne didelis turtuolis. Jis jau apie 10 metų tarnavo Petrapilio viešojoje bibliotekoje ir buvo jau pradėjęs rinkti ir surašinėti žinias apie lietuvių knygas ir literatūrą“. Baltramaitis, pažinojęs latvių draugijos pirmininką, pasiūlė lietuvių vakarą rengti latvių draugijos klube. Vakare dalyvavo apie 100 vyrų ir 50 moterų. Visi džiaugėsi „pirmą kartą suėję draugėn, arčiau susipažinę, keitėsi atsiminimais iš gyvenimo“. Išsiskirstė prašydami apie Velykas suruošti antrą vakarą. Po kelių dienų J. Čerka Čerkauskas pasiuntė į „Aušros“ redakciją šio vakaro aprašymą, o netrukus išvyko į savo tėviškę.
1885 metais, pasirašydamas slapyvardžiu J. Starkus, „Aušroje“ paskelbė korespondencijų, daugiausia iš Biržų ir Nemunėlio Radviliškio apylinkių, siuntė savo eilėraščių, ragino Biržų krašte gyvenantiems savo pažįstamiems užsisakyti „Aušrą“. Vėliau rašė į „Uniją“, „Garsą“, „Lietuvių balsą“ ir kitus po spaudos draudimo panaikinimo ėjusius laikraščius. Platino iš Garšvių knygnešių draugijos Jurgio Bielinio atgabentus laikraščius ir knygas. Savo namuose buvo įsirengęs hektografą, kuriuo buvo spausdinamas „Palemono“ laikraštis. Sode pasistatė namelį (kitur nurodoma – palapinę), kur kaupė raštus apie Lietuvą, iškasenas ir kitus archeologinius bei praeities eksponatus. Rinko parašus ir rašė prašymus caro administracijai, kad būtų leista spausdinti knygas lotynišku – lietuvišku raidynu. Šią savo veiklą prisimena rašinyje „Kaip buvo surašomi prašymai dėl lietuvių spaudos“ („Mūsų senovė“, 1938. Nr. 3)
1895 metais jis apsistojo Krekenavos valsčiuje pas Ibutonių kaimo valstietį ir daraktorių Dionizą Bandziulį ir rinko Krekenavos, Surviliškio bei Skiemonių valsčių valstiečių parašus prašymui carui, kad būtų grąžinta spauda. „Kadangi, – pasakoja J. Čerka Čerkauskas, – ir tuose kaimuose gyveno visokių žmonių, o aš jiems buvau svetimas žmogus, tai pasidariau iš skardos lazdą, į kurią galėjau įkišti susuktą triubelę lakštų popieriaus ir nieks negalėjo pažinti, kas joje yra. Apsigyvenau Ibutonių kaime, ir to kaimo žmonių tai vienas, tai kitas mane vedžiojo į kito kaimo savo pažįstamus ir patikimus ūkininkus; čia pavakare susirinkdavo beveik viso kaimo dori žmonės, kuriems aš išdėstydavau, kad rusų caras dabar yra labai doras ir malonus žmogus, kurį aš gerai žinau, seniau tarnavęs prie caro traukinio, kad jis buvo dar vaikėzas, kad mes lietuviai neesam blogesni už kitas tautas, kaip latviai, lenkai, estai ir kt., kurie visi turi savo spaudą; mums reik pranešti carui, kuris apie mus nieko nežino, mūsų skriaudų ir t.t.“
Per kelias savaites, išvaikščiojęs trijų valsčių kaimus ir surinkęs parašus, paprašė, kad Mintaujos (Jelgavos) gimnazijos mokytojas Jonas Jablonskis surašytų prašymo juodraštį. Jablonskis paaiškinęs, kad neesąs to mokslo žmogus, ir pataręs pagalbos prašyti juridinį fakultetą baigusį Motiejų Lozoraitį. Tas J. Čerkai Čerkauskui paaiškinęs, kad tokiam reikalui negali padėti, nes baigdamas mokslus prisiekęs neprabilti prieš carą. Prašymo juodraštį teko rašyti pačiam J. Čerkai Čerkauskui, o jį kaligrafiškai perrašė Dionizas Bandziulis.
1895 metais, pažįstamo pristavo sekretoriaus įspėtas, kad yra sekamas žandarų, vėl išvyko į Peterburgą, įsitraukė į lietuvių draugijos veiklą. Dalyvavo 1905 metų Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. 1937 metais jam buvo paskirta knygnešio pensija. Mirė 1943 metų spalio 20 dieną Leitiškiuose. Palaidotas Nemunėlio Radviliškio kapinėse.
Prašė grąžinti spaudos laisvę
1896 metų vasario mėnesį prašymą suteikti spaudos laisvę parašė ir Biržų, Pabiržės bei Gulbinų valstiečių parašus surinko Lujėnų vienkiemio valstietis, buvęs valsčiaus raštininkas, knygnešys, buvęs „Apaščios ir Nemunėlio vienybės“ draugijos narys Aleksandras Rūta.
Tų pačių metų kovą Čypėnų valsčiuje panašų pareiškimą parašė valstietis Ignas Grubinskas. 1940 metų „Mūsų senovės“ pirmajame numeryje rusų kalba išspausdintas šio pareiškimo tekstas, pavadintas „Čipėniečių peticija dėl spaudos“. Todėl yra galimybė pateikti kai kurias to pareiškimo ištraukas, iš rusų kalbos verstas šio straipsnio autoriaus. Pareiškimo pradžioje rašoma, kad „mums, lietuviams, nuo 1864 metų uždrausta vartoti lotynišką šriftą spausdinti knygas savo gimtąja lietuvių kalba ir nuo to laiko mes esame netekę laisvės naudotis spausdintu žodžiu, nes rusiškas šriftas, kuris mums buvo leidžiamas dėl mūsų dvasinių ypatumų, negali būti pritaikytas mūsų kalbai, gi lotynišku šriftu mes naudojomės nuo neatmenamų laikų, susigyvenom su juo ir laikome jį įgimtu lietuvišku, jį uždraudus mes priversti pirkti maldaknyges, spausdintas užsienyje ir mokėti brangiau negu turint spaudos laisvę tėvynėje. Mokslo ir periodinių leidinių mes visai neturime, todėl tamsybė ir nemokšiškumas viešpatauja. (...) Doroviniu religiniu požiūriu jaučiamas nuopuolis: didėja nusikaltimų. Mokyklos nesuteikia pakankamai žinių, o berniukai, nors ir pramoksta rusiškai, bet baigę mokslą, sugrįžę į savo aplinką viską užmiršta, todėl liaudies mokyklos neduoda tiek gerumo, koks būtų, jei mes galėtume semti mokslą savo gimtąja kalba. Nežinome įstatymų, pilnos karčemos todėl, kad jaunimas jose švenčia, nes neturi knygų. Pastaruoju metu policija pradėjo atiminėti maldaknyges – paskutinę mūsų užuovėją“.
Paprastai į valstiečių prašymus grąžinti lietuvišką spaudą carinės Rusijos valdininkai nekreipdavo dėmesio. O kai kurie net tvirtino, kad „nėra lietuvių literatūros, kaip ir išlikti galinčios lietuvių tautos.“
Tokį carinės Rusijos valdininkų požiūrį į lietuvių kalbą ir tautą įtikinančiai paneigė iš Biržų krašto, Pasvaliečių kaimo, kilęs inžinierius ir visuomenės veikėjas Antanas Macijauskas. Išleidęs „Žemėlapį lietuviškai latviško krašto“ (jis Rusijos vidaus reikalų ministro įsakymu buvo konfiskuotas), A. Macijauskas Senate laimėjo bylą, nors jos svarstymas užtrūko beveik ketverius metus, iki pat 1904 metų, kada jau buvo panaikintas lietuvių spaudos draudimas. „Tai buvo, – rašo monografijos apie Macijauską autorius Vytautas Pocius, – paskutinis laimėtas mūšis 40 metų lietuvių kovoje dėl tradicinio lietuviško rašto, atvėręs vartus į legalią spaudą ir švietimą“.
