Naujausios
Semeniškių prisiminimai
Iš 85-erių pragyventų metų Adolfas Mekas net 66 metus praleido toli nuo savo gimtųjų Semeniškių. Jauniausias tarp šešių Povilo Meko ir Elžbietos Jašinskaitės vaikų (gimęs 1925 metų rugsėjo 30 dieną), Adolfas 2007 metų vasarą, trečią kartą aplankęs Lietuvą, Biržus ir savo tėviškę, su nostalgišku jauduliu prisiminė tėvų namus, šaltas lietuviškas žiemas, kai būdamas mažas berniukas ketvertą kilometrų per pusnis brisdavo į mokyklą Papilyje. Prisiminė, tikriausiai, ir trisdešimtuosius praėjusio amžiaus metus. Tada tėvai iš kaimo kėlėsi į viensėdiją, o jau paūgėję vaikai sodino medelius – nuo keliuko į sodybą vedančią liepų alėją, prie namų ir takelio – smidrus, diemedžius, jurginus. Tikriausiai prisiminė ir trobos kampe stovėjusią spintą, kurios dvi vidurinės lentynos buvo skirtos tėvo bibliotekai. Abu tėvai mėgo knygas. Meilę knygai įdiegė ir vaikams. Ilgais ir gūdžiais žiemos vakarais, kuomet broliai grįždavo iš miškų malkų kirtę, susėdę prie stalo, arčiau žibalinės lempos, išsitraukdavo Salomėjos Nėries, Aisčio, Borutos, Donelaičio, Žemaitės, Vaižganto, Bernardo Brazdžionio knygas.
Jos skatino mąstyti, jausti, mintis ir gimstančias emocijas išsakyti savais žodžiais. Tikriausiai, sekdamas broliu Jonu, eilėraščius pradėjo rašyti ir Adolfas. 1939 metų „Sėjėjuje“ aptikau trylikamečio Adolfo dviejų posmelių eilėraštį „Pavasarėjant“. Jaunasis autorius rašė:
Jau pavasario saulutė
Šypsos meiliai iš dangaus.
Ir mergaitė po pievutę
Bėginės linksma, džiūgaus.
Jau saulutė baltą sniegą
Nutirpino nuo stogų.
Žiemos šaltis miegą miega
- Ei, pavasaris, smagu!
Sklandu, įtaigu, melodinga. Nuoširdūs, paprasti, gražiai surimuoti – be abejonės, talentingo paauglio žodžiai. Žinančio, kaip juos pasakyti.
Pirmąjį filmą pamatė Papilio mokykloje
O jo gyvenimo ir kūrybos kelias tik prasideda. Papilio mokykloje, būdamas vienuolikos metų, pirmą kartą pamato kino filmą „Kapitonas Bladas“. Jam tai atrodo tarsi stebuklas ant klasės sienos pakabintos baltos paklodės. Generatorius kartais užgesdavo, o netrukus vėl įsijungdavo. „Maniau, – po daugelio metų pirmąją pažintį su kinu aprašys Adolfas Mekas, – kad visa, kas yra kinas – tai judantys ir sustojantys žmonės. Viskas užtemsta ir jie vėl juda. Nė negalėjau įsivaizduoti, kad filmai kuriami su aktoriais ir kameromis“.
Kol kas jam buvo prieinamesnė poetinė kūryba. Paauglystės metų dienoraštyje rašė, kad nuvykęs į Biržus pas dėdę jo rašomąja mašinėle persispausdino poemą „Sūnus palaidūnas“. Adolfo dėdė – reformatų evangelikų kunigas Povilas Jašinskas, Klaipėdoje prieš karą redagavęs žurnalą, rašęs į tų metų spaudą straipsnius, vertęs giesmes, kūręs eilėraščius. Jo dukra Irena, baigusi universitete lituanistiką, taip pat buvo poetė ir vertėja. Tikriausiai dėdė kunigas, matydamas Jono ir Adolfo gabumus, juos skatino kurti.
Gyvenimas Biržuose
Netrukus abu broliai apsigyveno Biržuose. Jonas mokėsi gimnazijoje, o Adolfas – aukštesniojoje prekybos mokykloje. Jiems tai nebuvo lengvi metai. Atsiminimų knygoje „Žmogus be vietos“ Jonas Mekas prisimena, kad tais metais Biržuose „nebuvo kada rūpintis maistu, ir pinigų nebuvo. (...) Kai viską suvalgydavom šeštadienį – iš namų mamos transportas atvykdavo tiktai pirmadienį per pietus – ir kai pilvai pradėdavo griaužti, eidavom į kiną. Atradom, kaip įeiti per užpakalines duris, pro gaisrinę, be bilietų. (...) Jeigu ne kinan, tai eidavom į biblioteką“.
Adolfui Mekui atsirado proga išbandyti ir savo aktorinius sugebėjimus. 1943 metų vasarą biržiečio pedagogo ir poeto Petro Zablocko namuose susibūrę jo bičiuliai nusprendė Biržuose steigti teatrą. Biržiečiams entuziastams į pagalbą atėjo Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis. Premjerai pasirenkama Kazio Binkio pjesė „Atžalynas“. Joje vaidino ir Adolfas Mekas, atlikęs net du vaidmenis – psichologo ir gimnazisto. Po kelerių metų Vokietijoje, perkeltųjų asmenų stovyklose, jis taip pat vaidino lietuviškuose spektakliuose.
Broliai Mekai tapo 1943 metais paskelbto konkurso „Kuo žalingas mūsų Tėvynei girtavimas“ laureatais. Jonas – tarp gimnazistų, Adolfas – kaip prekybos mokyklos moksleivis. Jam vis artimesnė tampa proza. 1943 metų gegužės 1 dienos savaitraščio „Naujosios Biržų žinios“ numeryje išspausdintas Adolfo jautriai parašytas motinai skirtas tekstas „Brangiausias pasaulyje žodis...“ Čia yra tokios pranašiškos eilutės: „Motina, gal ir mes išeisime... Gal negrįšime... Į pietus ar į šiaurę ves mūsų kelias. Paliksim jaukų namų židinį, paliksim ir mielosios gimtinės laukus. Paliksim sudraskytą tavo širdį, motina“.
Reikėjo išvažiuoti
Tikrai pranašiški žodžiai. Praeis metai, ir abu broliai paliks namus. Ilgam. Adolfas vėliau prisimins išvažiavęs dviračiu iš gimtųjų Semeniškių, po pažastimi prispaudęs kelionei mamos įdėtą lašinių paltį. Trumpai viešnagei parvažiuos po 27 metų, kai jau nebebus (mirė 1951 metais) šios sodybos šeimininko, senojo Povilo Meko.
O išvažiuoti reikėjo. Jonas Mekas vėliau rašė, kad tais metais buvo „giliai įsivėlęs į priešsovietinę ir priešnacinę veiklą“. 1944 metų žiemą ir pavasarį jis mašinėle perrašinėjo slapta perduodamus ranka rašytus tekstus. Mašinėlę slėpė reformatų klebonijos malkų stirtoje. Kartą ji dingo.
Broliams likti Biržuose buvo pavojinga. Pagelbėjo dėdė kunigas Povilas Jašinskas, parūpinęs popierius kelionei į Austriją, Vienos universitetą. Liepos 12 dieną, atsisveikinę su tėvais, abu iš Biržų traukiniu išvažiavo į Panevėžį. Prasidėjo kelionė, kupina įvairiausių išbandymų ir nuotykių.
Panevėžyje tris paras laukė į Karaliaučių važiuojančio traukinio. Deja, jų traukinį prijungė prie sąstato, vežusio Vokietijon rusų ir lenkų belaisvius. Hamburge vokiečiai brolius uždarė į karo belaisvių lagerį. Niekas nesiklausė aiškinimo, kad jie – Vienos universiteto studentai. Kartu su įvairių tautų belaisviais buvo priversti dirbti mašinų fabrike. Adolfas – prie tekinimo staklių. Darbo diena – dvylika valandų, nuo 6 ryto iki 6 valandos vakaro. Po dešimties mėnesių juos perkėlė į belgų ir olandų lagerį. Bando pabėgti į Daniją – nesėkmingai. Porą mėnesių dirbo pas vokietį ūkininką. Baigiantis karui, nusipirkę du aplamdytus dviračius, pasikabinę ant rankenų lagaminus, broliai stūmėsi tolyn.
Studijos ir kūryba
Apsistoja Vysbadeno karo pabėgėlių stovykloje. Čia jau gyvena apie porą tūkstančių lietuvių. Surengiamas pirmas muzikos ir literatūros vakaras. Jame, kartu su poetu Leonardu Žitkevičiumi, Jonu Meku, kitais rašytojais ir poetais, savo kūrybą skaito ir Adolfas.
Kartu su broliu pradeda studijas Mainco universitete. Studijuoja literatūrą, teatro meną, filosofiją. Laisvalaikis skiriamas knygoms, filmų lankymui ir, žinoma, kūrybai. Spausdina apsakymus ir romano ištrauką brolio Jono leidžiamame neperiodiniame leidinyje „Žvilgsniai“. 1946 metais žurnalas „Aidai“ paskelbia novelės konkursą.
Antrą premiją už novelę „Vienas iš daugelio“ laimi Adolfas Mekas (pirmoji premija niekam nebuvo paskirta). Knygoje „Žvilgsniai“ išspausdinamos trys Adolfo novelės („Žemė“, „Duona“, „Ugnis“), dvelkiančios kaimo vaiko ilgesiu ir meile sunkiam, bet mielam žemdirbio triūsui – esančiam taip arti, tiesiog organiškai suaugusiam su Lietuvos gamta. Kartu su broliu rašo pasakas (knygos „Trys karaliai“, „Iš pasakų krašto“, „Knyga apie karalių ir žmones“), kuriose netrūksta lyrinių spalvų, filosofinės minties, kartais padvelkia literatūriniu puošnumu, ekspresionizmu, net jaunatvišku sentimentalumu.
Tai suprantama, nes autorius perkopęs vos dvidešimtuosius, karo negandų nublokštas į tolimą, jo kaimietiškai prigimčiai svetimą kraštą, o literatūrinius ieškojimus skatina ir tiesiog „ryte rijamos“ Vakarų Europos rašytojų knygos.
Pažadėtoji žemė JAV
1949 metais Adolfas su Jonu laivu „General Howze“ atplaukė į JAV. Apsigyveno Niujorke, kuris jiems tarsi Pažadėtoji žemė, stulbinanti atsiveriančiomis galimybėmis. Per pirmąsias dienas spėjo pamatyti du filmus, o vėliau į kiną vaikščios beveik kasdien. Ką tik atvykę į Ameriką, broliai sunkiai kalbėjo angliškai. (Išmokę apie 200 žodžių, broliai nutarė tarpusavyje kalbėtis tik angliškai, ir šio pažado laikėsi 60 metų – aut. past.).
Adolfas, turėjęs nemažos patirties teatre kaip aktorius ir režisierius, suprato, kad tuometiniame jo gyvenime nelieka vietos teatrui ir literatūrai. Buvo tik kinas – visai nereikalaujantis iš kūrėjų gerai kalbėti angliškai. 1951 metais Adolfą pašaukė į kariuomenę. Tarnaus Europoje. Jau žymiai vėliau, tapęs vienu iš žymiausių avangardinio kino pradininkų, Adolfas Mekas sakė, kad Amerikoje savo karjerą „pradėjęs nuo nieko“.
Pasiskolinę pinigų iš buvusio Biržų burmistro Povilo Klybo šeimos, broliai nusipirko pirmąją nuosavą „Bolex“ 16 mm filmavimo kamerą. Pamatę, kad Amerikoje nėra kinui skirto žurnalo, 1955 metais pradėjo leisti žurnalą „Film Culture“.
„Žmonės stebėjosi: kaip jūs, nemokėdami nei rašyti, nei kalbėti angliškai, leidžiate žurnalą, – prisiminė tuos laikus 2007 metais viešėdamas Vilniuje Adolfas Mekas. – Privalėjome – nebuvo, kas tuo užsiima. Pirmam numeriui išleisti rinkome aukas iš pažįstamų avangardinio filmo kūrėjų. Surinkome 200 dolerių“.
Žurnalas buvo leidžiamas daugiau kaip 20 metų. Adolfas Mekas yra sakęs, kad iš pradžių, dėl pinigų, tekę montuoti beveik pornografinius filmus. Tokiems, tik dėl pinigų dirbamiems darbams, turėjo slapyvardį Georgeas Binkey. Pirmieji Adolfo Meko du trumpi autoriniai filmai buvo „Plati gatvė“ ir „Tyli popietė“. 1963 metais Adolfo sukurtas vaidybinis filmas „Aleliuja kalvoms“, kurio premjera įvyko Kanų festivalyje, buvo gerai įvertintas publikos ir kritikų, Lokarno tarptautiniame kino festivalyje apdovanotas prizu, pakviestas dalyvauti daugiau kaip dvidešimtyje kino festivalių. „Tai buvo pirmasis JAV nepriklausomas filmas, – sakė Adolfas Mekas, – kuris buvo nupirktas rodyti savo šalyje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur“. Apie šį filmą po premjeros Kanų festivalyje žurnalas „The Time“ rašė, kad „Aleliuja kalvoms“ yra keisčiausia, labiausiai apgirtusi, kuone kuoktelėjusi 1963 metų komedija. Tai ironiška poema, nuostabiai šviežias eksperimentas ir patirtis absurdo filme“. Pats Adolfas Mekas savo filmą vertino kaip romantinę komediją, himną meilei, jaunystei ir draugystei.
Keisčiausias metų filmas
Šis filmas, kuriam nufilmuoti prireikė vos 65 000 dolerių, žavus savo neįprasta pasakojimo forma, siurrealistiniais vaizdais (medis, pilnas merginų, per sniegą bėgantis nuogas vyras, upėje plaukiantis gimtadienio tortas ir kt.), režisieriaus išmone ir humoru. Sunkiausia buvo nufilmuoti po sniegą lakstančius nuogus aktorius. „Vermonte, – prisimena Adolfas Mekas, – kur buvo filmuojama, temperatūra nukrito 10 laipsnių žemiau nulio. Kai baigėme filmuoti, prodiuserio žmona, nepagalvojusi, pagrindinę aktorę pakišo po šiltu dušu. Ji klykė iš skausmo. Aikštelėje visą laiką aktorius lydėjo nelaimės. Vienas, krisdamas nuo stogo, į atsikišusią vinį persipjovė koją, kitas užlipo ant vinies miške. Filme matosi, kaip jis šlubuoja. (...) Ištraukėme pliauską su vinimi iš pėdos – ir viskas, gali vaidinti toliau“.
1962 metų lapkričio 27 dieną laiške mamai (ši ir kitos laiškų Elžbietai Mekienei ištraukos iš knygos „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“ – aut. past.) apie šio filmo kūrimą Adolfas rašė: „Apie 25 žmones dirba prie mano filmo, ir mes labai gerai sugyvenam. Nuo pereitų Naujųjų metų aš dirbau – rašiau savo filmo istoriją (scenarijų – aut. past.). Rašiau ir perrašiau, ir pradėjau iš naujo daug kartų, kol buvau patenkintas. Angliškai vadinasi „Hallelujah the Hills“ (Aleliuja, Kalnai!). Yra komedija. Veiksmas vyksta mažame amerikoniškame miestelyje – karvės, miškai, upės, kalvos. Šviežias pienas! Mano draugai man davė savo namus Vermont valstijoje, kur mes visi gyvenam. Pasisamdėm šeimininkę, ir ji mums gamina maistą. Ji yra tokia gera, kad mes pradedam nutukti. Jonas priaugo svorio. Aš tai negalėjau, kadangi per daug lakstau – visokie klapatai, vargai ir problemos“.
Rašė romaną, kūrė antrą filmą
Rūpėjo tais gyvenimo JAV metais Adolfui ne vien kinas. 1958 metų lapkričio 25 dieną brolis Jonas mamai į Semeniškius rašė, kad Adolfas gyvena aukštai kalnuose, Meksikoje. Angliškai rašo romaną – kasdien po dešimt valandų. Adolfas jau moka daug kalbų: vokiškai, angliškai, prancūziškai, itališkai, rusiškai. Dabar šeimininkai meksikiečiai jį moko ispaniškai. Dar mokysis švediškai.
Pats Adolfas po pusės metų (1959 m. liepos 1 d.) mamai rašė, kad vis dar rašo savo knygą, „kuri darosi didesnė ir didesnė. Negaliu užbaigti. Bus didelis romanas iš trijų dalių. Pirmą dalį jau užbaigiau. Daugelis žmonių ją skaitė ir visiems labai patiko. Vienas spaustuvininkas nori ją spausdinti, bet tai dar nebus taip greitai. Kai knyga bus išspausdinta, tada mudu su Jonu turėsime daugiau pinigų. Ir galvojame išsikelti iš Niujorko“.
Jaudinantys jautrumu ir meile šiame laiške mamai skirti žodžiai: „Ir Tau – aš visuomet pasiliksiu tas pats, trumpom kelnėm, ganyklose, palaukėse su karvėmis, vėlai naktimis gaudant vėžius, sėdint prie lango, laukiant mamos su tata, grįžtančių iš turgaus su kiškio pyragais. Aš visuomet liksiu Tavo jauniausias pagrandukas – ir Tavo vardas, Tavo rankos ir Tavo meilė mums visiems yra man didžiausia paguoda ir stiprybė“.
Antrasis pilnametražis Adolfo Meko filmas buvo „Karinis kalėjimas“. 1963 metų liepos 30 dieną Adolfas mamai rašo, kad baigė rašyti kino scenarijų ir spalio viduryje pradės filmuoti: „Šis filmas irgi bus komedija apie Amerikos gyvenimą. Taip atrodo, kad man geriausiai vyksta juokingi dalykai. Visas pasaulis per daug rimtas – reikia pasijuokti“.
Tačiau šis filmas buvo visiška poetiškos ir šmaikščios pirmosios komedijos „Aleliuja kalvoms“ priešingybė ir pasisekimo nesulaukė.
Filmo ekrane – Semeniškiai
Pasakojama, kad Adolfui buvo labai artima amerikiečių rašytojo Marko Twaino kūryba. Ji paskatino jį Twaino apsakymų motyvais sukurti trečią pilnametražį filmą „Dvivamzdė detektyvinė istorija“. 1964 metų liepos 26 dieną rašytame laiške mamai Adolfas pasakoja, kad kas savaitę skrenda į Pensilvaniją pasižiūrėti, kaip statomas senoviškas amerikietiškas kaimas. Jame bus apie 15 namų.
„Filmo istorija, – rašo Adolfas, – yra labai amerikietiška, aš ją pats rašiau. Veiksmas vyksta 1870 metais, kai daug amerikiečių ėjo ieškoti aukso ir sidabro kalnuose. Filmo istorija yra apie aukso ir sidabro ieškotojų gyvenimą mažame kaimelyje. Pradžioje filmo vienas aktorius turės keliauti po visą pasaulį. Jis pravažiuoja Australiją, Italiją, Afriką, Indiją ir kitas šalis. Tarp visų jo kelionių aš parodysiu vieną vaizdą iš Semeniškių, o ant ekrano bus parašyta: SEMENIŠKIAI“.
Adolfas rašo, kad filmui, kurį pradės filmuoti rugpjūčio pabaigoje, ieško 100 aktorių, arklių, dramblių, traukinių ir kitų keistų dalykų.
Filmas buvo parodytas Venecijos festivalyje, tačiau neišgarsėjo. Siunčiant dingo juosta, buvo patirta nemažai nuostolių. Ši nesėkmė pakenkė Adolfo, kaip kino kūrėjo, reputacijai. Jis liovėsi kurti pilnametražius filmus, bet iš kino nepasitraukė – toliau režisavo, rašė trumpus scenarijus, montavo dokumentinius filmus.
Vestuvės. Kino globėjos Tulos istorija
1965 metų spalio 9 dieną Adolfas vedė italę dainininkę Polą Chapelle. Pola, dar nepažinodama Adolfo, tris kartus žiūrėjo jo Amerikoje išgarsėjusią komediją „Aleliuja kalvoms“. Vėliau ir pati pradėjo kurti trumpus filmus apie kates.
Adolfas apie savo vestuves mamai rašė, kad jos praėjo labai gražiai. Buvo pakviesta apie 200 žmonių, bet atėjo 500. „Visi Niujorko laikraščiai aprašė mūsų vestuves, net ir Paryžiaus laikraščiuose“.
Po vestuvių mėnesį automobiliu važinėjo po Ameriką. „Didelis kraštas! Važiavome nuo Kanados iki Meksikos, nuo Atlanto vandenyno iki Ramiojo vandenyno. Per dykumas, per kalnus, per šiltą ir šaltą klimatą. Per indėnų kraštą, kur jie ir šiandien gyvena taip, kaip prieš šimtus metų“.
Su Pola Adolfui buvo lemta gyventi 46-erius metus – iki pat savo mirties 2011 metų gegužės 31 dienos. Tai buvo laimingi metai. Sūnus Seanas tapo kraštovaizdžio kūrėju. Vienas jo sukurtų sodų buvo priešais tėvų namą, kitoje gatvės pusėje.
Adolfo ir Polos namų šventoriuje keliasdešimt metų stovi šv. Tulos skulptūra. Tula vaizduojama kaip Švč. Mergelė Marija, tik jos aureolė primena 16 mm kino juostos ritę. Adolfas žurnalistams yra pasakojęs, kad žmonos giminaitis – skulptorius – buvo gavęs iš Bažnyčios užsakymą sukurti Marijos skulptūrą. „Juokingiausia, kad būdamas katalikas jis sukūrė tokią aureolę. Bažnyčia skulptūrą, žinoma, atmetė“.
Taip ji atsirado Adolfo namuose. Žmonės, norėdami pamatyti kino globėją, plaukė iš viso pasaulio. Šį savo sukurtą mitą apie niekada neegzistavusią šventąją Adolfas dar labiau sustiprino, išleisdamas nedidelę, kišenėje telpančią šv. Tulos maldaknygę, kurioje kino kūrėjas visada rasdavo paguodą. Pavyzdžiui: „Šv. Tulai patinka tavo filmai, nors niekas jų ir nemėgsta“.
Išradingumas, originalumas, humoras bei saviironija lydėjo Adolfą ir kasdienybėje. (Tai matyti iš jo paties spausdintoje „Trumpoje autobiografijoje“, kurioje surašyta apie šimtą įvairių amatų ir darbų, kuriuos jam teko dirbti per visą gyvenimą Lietuvoje ir emigracijoje – Vokietijoje ir JAV – aut. past.).
Tai patvirtina ir 1973 metų rugsėjo 23 dieną Jono Meko mamai rašytas laiškas: „Atsibosta miestas, tai į miškus išvažiuojam keturiese: Adolfas, Pola, aš pats ir Leopoldas. Leopoldas yra Adolfo automobilio vardas. Adolfas visada savo automobiliams duoda žmonių vardus – sako, tada geriau važiuoja, ir kai pabari – klauso“.
„Jis buvo šiltas, linksmas, mylintis. Didis žmogus. Jo mums trūks“, – po Adolfo mirties pasakė brolio Jono dukra Oona Mekas.
Vėl Semeniškiuose
1971 metų vasarą abu broliai ir Pola buvo pakviesti dalyvauti Maskvos kino festivalyje. Beveik po trijų dešimtmečių pavyko aplankyti Semeniškius, susitikti su motina, broliais ir seserimi. Tik tėvo jau nebebuvo... Mama pasakojo, kad po karo, brolių tėvų namuose jų neradę, ginkluoti sovietiniai aktyvistai iššaudė visus gyvulius.
Nejučia pralekia trumpos, mielos viešnagės dienos. Adolfas, kaip ir brolis Jonas bei Pola, nepaleidžia iš rankų vaizdo kameros. Filmuoja susitikimo su tėviške ir artimais žmonėmis akimirkas, manydamas, kad tai bus filmuota medžiaga tik asmeniniam naudojimui. Grįžęs iš Lietuvos, ją peržiūrėjo ir padėjo į šalį.
Vėliau jam paskambino iš Niujorko kino festivalio ir pasakė, kad peržiūrėję Jono filmą „Kelionės po Lietuvą reminiscencijos“, pasigedo Adolfo filmuotų įspūdžių iš tėviškės. Adolfas per porą mėnesių sumontavo filmą „Keliaujant namo“, kuris vėliau sėkmingai keliavo po pasaulį.
1973 metų rugsėjo 2 dieną Adolfas mamai rašė: „Mano filmas apie Lietuvos – Semeniškių kelionę yra rodomas Anglijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Švedijoje ir Australijoje. Visas pasaulis matys Tave, Tavo namuką ir mus visus ten šokant, geriant alų ir durnavojant“.
Filmas „Keliaujant namo“ buvo paskutinis savarankiškas Adolfo Meko kūrinys.
Dėstė kino meną
Siekdamas įrodyti, kad kinas yra menas, kurio dėstymą verta įtraukti į akademines programas, žinomas kino režisierius ir scenarijų autorius Adolfas Mekas viename geriausių JAV menų koledžų – Bard koledže – įkūrė kino fakultetą ir trisdešimt metų jam vadovavo. Jis mokė būsimuosius kino kūrėjus pasaulio kino istorijos, supratimo, kad egzistuoja ne tik kaubojų kinas, bet svarbiausia – montažo: sugebėjimo iš tos pačios nufilmuotos medžiagos sukurti bet ką – tragediją, komediją ar dramą.
Nuo 2004 metų jis koledže nebedėstė. Vasaras praleisdavo Italijoje (ten jo žmona, dainininkė Pola, išleidusi šešias savo dainų plokšteles, vadovavo modernaus šokio mokyklai – aut. past.) ir Prancūzijoje. Namus ir juose prieglobstį radusias šešias kates prižiūrėdavo sūnus Seanas.
Paskutinį kartą lankydamasis Lietuvoje, Adolfas sakė, kad ji tapusi europietiška, labai pasikeitusi. Kaip ir jo gimtieji Semeniškiai – jautriai apdainuoti brolio Jono „Semeniškių idilėse“ (Adolfo išverstose į anglų kalbą – aut. past.) – į kuriuos, į buvusią tėvo Povilo Meko sodybą, aidinčią anapilin išėjusių artimųjų balsais, galima sugrįžti tik prisiminimais. Ir pasidžiaugti, kad tas ilgas Adolfo Meko ėjimas per gyvenimą pažėrė ne vien išbandymų, bet ir galimybių įprasminti savo buvimą kine, eilėraščiuose, knygose.
