Naujausios
Ką ir kaip rašyti diktavo partija
Virš laikraščio pavadinimo puikavosi lenininis šūkis „Visų šalių proletarai, vienykitės!” Kiek žemiau – užrašas, kad šis laikraštis – tai LKP (b) Biržų apskrities komiteto ir Biržų apskrities Vykdomojo komiteto organas. Ši priklausomybė vienintelei valdančiajai partijai ir jos skelbiamiems tikslams išliko beveik pusę amžiaus.
Keitėsi laikraščio pavadinimai, redaktoriai, o laikraščio pozicija turėjo likti aiški ir nekintanti – tarnauti atėjūnų valdžiai, puoselėti ateistinę marksistinę pasaulėžiūrą, pateikti vienpusišką, iškreiptą, prosovietišką Lietuvos istorijos vertinimą, formuoti socializmo idealams atsidavusį žmogų. Gyvenimas buvo atspindimas tendencingai.
Laikraščio žurnalistai galėjo rašyti tik tai, ko iš jų reikalavo „partija ir vyriausybė“. Šiek tiek geresnėje padėtyje buvo neetatiniai autoriai – jų niekas negalėjo priversti rašyti prieš jų sąžinę ar įsitikinimus.
Visagalė cenzūra
Žurnalistų rašinius stebėjo akyla Glavlito (lietuviškai – Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba) akis. Kartą per metus į redakciją iš šios valdybos atvykdavo neaukštas vyriškis (pavardės neįsidėmėjau) informuoti, ką žurnalistai gali rašyti, o kas draudžiama.
Štai Glavlito Vyriausiosios valdybos viršininkui M. Slizevičiui užkliuvo 1978 metų sausio 19 dienos „Biržiečių žodžio“ trečiame puslapyje išspausdintas straipsnis „Geriems tebūnie gera“, kuriame rašoma, kad praėjusiais metais už pirkėjų apgaudinėjimą iškeltos keturios, už grobstymą – dvi bylos. Taip esą pažeistas neskelbtinų žinių sąrašo punktas, draudžiantis spaudoje skelbti, kiek padaryta nusikaltimų, kokiam asmenų skaičiui iškeltos baudžiamosios bylos. Šis pranešimas, pažymėtas grifu „Slaptai“ siųstas ne tik laikraščio redaktoriui Vytautui Peisarevičiui, bet ir LKP Biržų RK pirmajam sekretoriui Kazimierui Bitinui. Nurodoma „kartu su atsakingais redakcijos darbuotojais pakartotinai išstudijuoti šį bei kitus sąrašo apribojimus ir tiksliai vykdyti jų reikalavimus, ruošiant medžiagą spaudai“.
Redakcijoje dirbo poetai ir rašytojai
Būtų neteisinga tik neigiamai vertinti sovietmečio „Biržiečių žodžio“ laikraštį, jame skelbtas publikacijas. Laikraštis nemažai prisidėjo prie sporto (daug metų buvo rengiamos krepšinio varžybos „Biržiečių žodžio“ taurei laimėti, dažni svečiai redakcijoje būdavo Vladas Garastas, ne vieną biržietį šaudymo meistrą išugdęs šviesaus atminimo treneris Petras Špankauskas – aut. past.), kultūros ugdymo, buvo pirmoji tribūna ne vienam jaunam literatui, vėliau tapusiam žinomu rašytoju ar poetu.
Laikraštyje yra dirbę biržietis poetas ir vertėjas Kostas Snarskis – Žvaigždulis, rašytojai Vytautas Misevičius, Alfonsas Kazitėnas, poetai Jonas Strielkūnas, Petras Balčiūnas, Kostas Fedaravičius, Vytautas Valionis, prozininkas Vilius Mizaras. Čia savo eilėraščius spausdino poetas Vaidotas Spudas, pirmąsias kino recenzijas paskelbė kino kritikas Saulius Macaitis, laikraščiui rašė literatūrologai Kęstutis Nastopka ir Virginijus Gasiliūnas, poetai Alma Karosaitė ir Alis Balbierius, prozininkai Rita Vinciūnienė, Algimantas Zurba, Petras Venslovas.
Duoklė laikmečiui
Nuo 1950 metų lapkričio 23 dienos „Biržiečių tarybinis žodis“ buvo pavadintas „Raudonuoju artoju“. Šiandien toks pavadinimas gali atrodyti keistai. Gal net šokiruoti. Bet tai buvo duoklė laikmečiui. Lenkėme Ameriką ir žygiavome į komunizmą. Todėl dominavo tokie rajonų laikraščių pavadinimai: „Komunizmo švyturys“, „Komunizmo keliu“, „Komunistinis rytojus“, „Komunizmo aušra“, „Į komunizmą“, „Komunistinis žodis“.
O kaip žygiuoti be vėliavos! Būta laikraščių pavadinimų ir su vėliavom: „Raudonoji vėliava“, „Pergalės vėliava“, ‚Lenino vėliava“, „Spalio vėliava“ ir pan. Nuo 1961 metų pirmojo numerio laikraštis leidžiamas pavadinimu „Biržiečių žodis.“
17 redaktorių
Pirmasis laikraščio redaktorius buvo jau minėtas Stasys Kaziūnas. Veliau jis vienerius metus redagavo Vabalninko rajono laikraštį „Komunizmo švyturys“. Iš viso laikraštį redagavo 17 redaktorių: Stasys Kaziūnas, Julija Jočytė, Jonas Drevinskas, Vytautas Miniotas, Natalija Bajorūnienė, Jonas Karosas, Algimantas Garliauskas, Leonas Grubinskas, Petras Sargautas, Emilis Trečiokas, Vytautas Peisarevičius, Birutė Brazaitė, Sima Kazarian, Algirdas Butkevičius, Janina Bagdonienė, Edita Mikelionienė, dabar redaktorė Loreta Bataitienė.
„Biržiečių tarybinis žodis“ buvo leidžiamas 2000 – 2500 egzempliorių tiražu. Tuo metu tai buvo apskrities laikraštis, o Biržų apskričiai priklausė beveik visas dabartinis Pasvalio rajonas. Didžiausias „Biržiečių žodžio“ tiražas buvo 1990 metų pradžioje. Turėjome 12013 prenumeratorių, spaudos kioskams skirdavome 500 egzempliorių, o redakcijos reikalams 67 egz. Tuomet laikraštis buvo leidžiamas tris kartus per savaitę, o vienas numeris kainavo 2 kapeikas.
Nuo 1962 metų balandžio 21 dienos iki 1963 metų sausio 29 dienos „Biržiečių žodžio“ leidyba buvo sustabdyta. Pasvalyje įsteigta teritorinė kolūkių ir tarybinių ūkių valdyba leido laikraštį „Darbas“, kuriame buvo rašoma ir apie Biržų rajoną bei biržiečius. 1963 metais „Biržiečių žodis“ vėl buvo spausdinamas Biržuose kaip LKP CK ir LTSR Ministrų Tarybos laikraštis prie Biržų kolūkių ir tarybinių ūkių gamybinės valdybos.
Žurnalistai ir talkininkai
„Biržiečių žodžio“ redakcijoje yra dirbę arti šimto darbuotojų. Vieni – vos kelis mėnesius, kiti daug metų. Visus išvardinti būtų nelengva. Šiandien prisimename jau iškeliavusius Anapilin: Petrą Skodžių, Vytautą Valionį, Alfonsą Kazitėną, Tautvydą Nastopką, Emilį Trečioką, Joną Bergholcą, Giedrių Valecką, Vilių Mizarą, Povilą Arūną, Vytautą Peisarevičių, Jadvygą Peisarevičienę, Ritą Šernienę, Onutę Averinienę.
Daug darbo ir kūrybos metų laikraščiui paskyrė buvę (o kai kurie ir šiandien esantys) „Biržiečių žodžio“ žurnalistai Regina Vaičekonienė, Feliksas Grunskis, Janina Bagdonienė, Danutė Bružienė, Danutė Balbierienė, Dalius Mikelionis, Kostas Fedaravičius, ilgamečiai fotokorespondentai Romualdas Nefas, Zenonas Meškauskas, Vilimantas Šmitas.
O kur dar neetatiniai laikraščio talkininkai! Neretai aštrią publicistiką rašiusi Janina Čižauskienė iš Kvetkų, šviesaus atminimo Emilis Trečiokas, Jonas Dagilis, mokytojas Stanislovas Stonkus, advokatas Teodoras Stungurys, kraštotyros ir sodininkystės puoselėtojas Juozas Žagrakalys. Iš Vilniaus įdomias istorijas siuntęs šviesios atminties Biržų Garbės pilietis Borisas Januševičius, buvęs bendrakursis žurnalistas Vytautas Trečiokas.
Laikraščio kelias į laisvę Lietuvos atgimimo metais nebuvo greitas ir paprastas. 1989 metais „Biržiečių žodis“ vienas iš pirmųjų Lietuvoje buvo pradėtas leisti be lenininio lozungo „Visų šalių proletarai, vienykitės“. Dar po metų buvo suteikta teisė pasiskelbti, kad „Biržiečių žodis“ yra Biržų rajono laikraštis, skirtas rajono visuomenei. Tačiau laikraštį, kurio credo buvo pakantumas įvairioms skaitytojų nuomonėms ir pažiūroms, buvo bandyta „koreguoti“ ankstesniais, sovietinių laikų metodais...
Epizodas iš tų metų prisiminimų
„Atėjau vadovauti „Biržiečių žodžiui“ būdamas įsitikinęs, kad tai – visiems rajono gyventojams skirtas leidinys, atspindintis visų gyventojų, įvairių visuomeninių judėjimų ir partijų nuomones ir požiūrį. Nuomonių įvairovė (pliuralizmas) – tai kelias aktyvinti visuomenę, kultūringoje polemikoje ieškoti geriausių sprendimų. Taip galvodamas nebandžiau užkirsti kelio radikalioms mintims. Žinoma, redaguojant buvo galima išmesti vieną kitą aštresnį posakį, bet tai man priminė cenzūrą.
Vos pradėjęs dirbti redaktoriumi, po poros mėnesių Vilniuje įvykusiame redaktorių ir partinių sekretorių susirinkime sulaukiau kritikos iš paties Algirdo Brazausko. Užkliuvo statybininko Benedikto Medvedevo 1989 metų rugpjūčio 19 dienos „Biržiečių žodyje“ išspausdintame straipsnyje „Prieš didįjį šuolį“ tokie žodžiai: „Nelaisvės metais susikaupė daug nereikalingo balasto. 18 milijonų parazitų tebesėdi ministerijose ir kontorose. Pats laikas, anot Vladimiro Vysockio, jiems įbrukti į rankas šakes, ir išvežti bulvių kasti. Vienas iš tokių balastų ir Komunistų partija“.
Beje, ir A. Brazausko kalboje, ir vėliau A. Semaškos straipsnyje, ši citata buvo paredaguota ir skambėjo taip: „Nelaisvės metais susikaupė daug nereikalingo balasto. Vienas iš tokių balastų yra Komunistų partija“. A. Semaška teigė, kad čia pamiršti ne tik profesinės etikos, bet ir politinės kultūros reikalai, todėl reiklesnis turėtų būti partinis vadovavimas spaudai. A. Semaškai 1989 metų gruodžio 31 dieną išsiųstame laiške rašiau, kad jo straipsnis „Komuniste“ buvo šeštą kartą už tą pačią „nuodėmę“ įvairiuose lygiuose „Biržiečių žodžio“ redaktoriui ir laikraščiui pareikšta kritika. Beje, dėl A.Semaškos žodžių apie partinio vadovavimo stoką spaudai jam laiške rašiau: „Ne už kalnų diena, kai po laikraščio pavadinimu bus parašyta, kad tai ne rajono partijos ar deputatų, bet rajono laikraštis. Einame į demokratinę nepriklausomą spaudą, ir skaudu, kad šiandienos ir rytdienos sandūroje tai ne visi supranta“.
Ištikimybė Lietuvai
Siekiant viešai išreikšti tų meto „Biržiečių žodžio“laikraščio ir žurnalistų poziciją, 1991 metų sausio 24 dienos laikraščio numeryje buvo išspausdintas tekstas „Liksim ištikimi Lietuvai“. Jame rašoma: „Tėvynės laisvei iškilo pavojus. Brutalia ginklo, šmeižto ir šantažo jėga, remdamasi susibūrusios į taip vadinamą „nacionalinį gelbėjimo komitetą“ kolaborantų saujelės neapykanta Nepriklausomai Lietuvai, Tarybų Sąjungos vyriausybė siekia paklupdyti lietuvių tautą, atsisakyti laisvės. Priversti ją likti griūvančios sovietinės imperijos sudėtyje. Šio pavojaus akivaizdoje mes, Biržų rajono laikraščio „Biržiečių žodis“ žurnalistai, pareiškiame, kad remiame 1990 metų kovo 11 dienos nutarimus, demokratiškai išrinktą Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę. Netarnausime okupantams. Lietuva bus laisva“.
Pasirašė: A. Butkevičius, J. Bagdonienė, F. Grunskis. A. Kazitėnas, Z. Meškauskas, R. Vaičekonienė, D. Bružienė.
Per aštuoniasdešimt metų pas biržiečius atkeliavo tūkstančiai laikraščio numerių. Šis – 10566 – tas. Kaip ir kiti – nešantis žinią apie Biržų krašto žmonių gyvenimus. Jų darbus, pasiekimus, lūkesčius. Norisi tikėti, kad laukiamas, brangus ir reikalingas. Kaip neįkyrus bičiulis mūsų kasdienybės džiaugsmuose ir rūpesčiuose.
