Naujausios
Ar dirbtuvėje telpa visi jūsų pagaminti medžio drožiniai?
Ne, juk yra ir didelių darbų, kurie pastatyti jiems skirtoje vietoje. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų darbų Biržuose, 1969 metais pagamintas kryžius. Juodkrantėje stovi raganos, o pakeliui į Rygą – malūnininko skulptūra. Daug darbų iškeliavusių, kiti – sode. O čia tai tokie, kuriuos pagaminau prisėdęs. Antai – mitologiniai dievai, seniai juos pagaminau...
Jūsų dirbiniai atspindi skirtingas nuotaikas. Nuo ko tai priklauso – medžio ar drožėjo?
Kiekvienas dirbinys turi savo charakterį ir nuotaiką. Tai priklauso nuo drožėjo – kiekvienas meistras turi susikūręs savitą stilių ir laikosi savo braižo. Galėčiau dirbti realistiniu stiliumi, bet nuo senų laikų mano stilius skyrėsi nuo kitų.
Ar ant visų darbų yra pažymėta jūsų autorystė?
Kai darbus siunčiu parodai, tai užrašau. Bet kiti darbai ne visada pažymėti. Juk svarbiau ne užrašas, bet žinojimas, kad žmogui patiko – moralinis atlygis svarbiausias. Medžio drožėjas Ipolitas Užkurnys sakydavo: aš pirmiausia išdrožiu akį, o paskui kyla mintis ir iš to pagaminama skulptūra. Man geriau pirmiau pieštuku nupiešti reikiamas proporcijas, o tik paskui detales.
Jūsų dirbiniai labai skirtingi – dievai, velniukai, raganos, paukščiai...
Jeigu apie raganą, tai juokiuosi, jog pasižiūriu į žmoną ir drožiu. Velnias prie židinio atsirado neatsitiktinai – sūnus norėjo savo kambaryje turėti kažkokį baisų daiktą, todėl išdrožiau velnią. Darbas užtruko gal valandą, gal pusantros – nieko per daug nedariau, tik pakapojau. Paimu medį, pradedu kažką drožti ir pavyksta. Dirbi dirbi ir užsimiršti... Ši moters skulptūra – nepažįstamoji, iš Vinco Mykolaičio Putino romano „Altorių šešėly“. Čia nėra tikrinių vardų, tik bendriniai. Yra ir drakonų – jie man patinka, nes gamindamas galiu fantazuoti. Drakoniukas – žvakidė... Gaminant galima žaisti su linijomis... Velniukus daug kas gamina, jie reikšmingi tautosakoje. Kiek rūpintojėlių ir angelų pagaminau, būtų sunku suskaičiuoti. Ir paukščiukų nemažai – jais visas duris aptupdžiau.
Nesu baigęs jokių specialių medžio drožybos mokslų. Drožyba atsirado atsitiktinai – Kirdonių miškelyje buvo gipso karjeras. Ten, sprogdindami žemę, atverdavo gipso klodus, o mes, paaugliai, per lietų bėgdavome į olas slėptis. Aš peiliuku pradėjau tą gipsą krapštyti. Taip ir gimė pirmieji dirbiniai.
Turite įpėdinį, sūnų, kuris taip pat garsus medžio meistras.
Sūnus Vaidotas pats daug prigaminęs stogastulpių, koplytstulpių, kryžių, o vienas paskutinių darbų – didžiulis kryžius, pastatytas Gaižiūnuose. Taip pat jo darbas Pabiržės bažnyčios šventoriuje. Sūnaus darbai skiriasi nuo maniškių, jis labiau realistinius gamina.
O namelis, kuriame esate įsikūrę, turi savo istoriją?
Šiam nameliui jau daugiau kaip šimtas metų. Jame gyveno dvi močiutės, iš jų viena mirė, o kita gavo valdišką butą ir jame apsigyveno. Savo namelio raktus ji paliko buvusiam „Biržiečių žodžio“ redaktoriui. Jis leido man tvarkytis, bet... būtų nugriovę. Iš butų ūkio šį pastatą nusipirkau. Vėliau čia literatai rasdavo užuovėją, bet dabar nebėra vietos.
Šiame namelyje gali būti apie tūkstantis darbų, bet jų niekas nesuskaičiavo. Skaičiavimas – varginantis darbas. Seniausias darbas? Gal šis, pavadintas „Grybautojai“, pagamintas 1971 metais, buvęs parodoje Maskvoje. O didelių darbų... jų gal keturios dešimtys, išsibarsčiusių po visą Lietuvą.
Koks medis paklusniausias jūsų rankoms?
Patinka drožti iš liepos, bet ąžuolas labiau tinka – jis, kol žalias, minkštas ir duona kvepia. Bet dabar ne tas amžius, kad ąžuolą galėčiau naudoti darbams, todėl gaminu iš liepos. Anksčiau pasirinkimas buvo menkas, todėl, kokį medį gaudavau, iš tokio droždavau. Kai medis džiūva ir pradeda plyšti, kiti tuos plyšius bando užtaisyti. Turėtų būti vientisas gaminys, tačiau medis turi savo savybes ir gyvenimą.
Kokius įrankius dažniausiai naudojate?
Pagrindiniai mano įrankiai – kirvis, pjūklas, kaltai ir peiliukas. Dar pieštuko reikia – juo pasipaišai tai, ką planuoji drožti.
Neįgyvendintos idėjos ir darbai?
Neturiu didelių tikslų. Aš drožiu medį tik laisvalaikiu. Kyla įvairių minčių, bet ne visada yra galimybių jas įgyvendinti.
Kukliame medinių dirbinių namelyje lankėsi ne vienas žinomas žmogus. Apie tai liudija įrašai svečių knygoje – pasirašęs ankstesnis Ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, įrašai iš Maskvos, įvairių kitų šalių... Paliksiu, sako A. Butkevičius, šią knygą, gal muziejui... o gal... Kai A. Butkevičius darbuojasi įrankiais ir medyje ryškėja naujo darbo kontūrai, girdisi muzika, dažniausiai klasikinė. Bet darbų autorius teigė girdintis tik foną, o visas dėmesys sutelktas į darbą – naują kūrinį, kuris medžiui suteikia ne tik antrą gyvenimą, bet ir nuotaiką.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
Biržietis Algirdas Butkevičius (g. 1939 m. vasario 16 d. Dainiūnų kaime, Biržų rajonas) – žurnalistas, tautodailininkas, literatas, kraštotyrininkas. Jis – savamokslis medžio drožėjas. Tautodailininkų sąjungos narys, meno kūrėjo statusą turintis meistras . Jo darbai skirti Baltijos keliui, tremtiniams. Baigęs Pabiržės vidurinę mokyklą, jis pradėjo studijuoti Vilniaus universitete, vėliau mokytojavo, tačiau po kelerių metų tęsė studijas ir įgijo žurnalisto specialybę. Mokėsi penketais, o tai buvo geriausias pažymys. Ir baigiamasis jo darbas buvo įvertintas penketu. Biržų rajono laikraščio „Biržiečių žodis“ redakcijoje dirbo laiškų, žemės ūkio skyrių vedėju, redaktoriumi. 1990–1995 m. Biržų rajono savivaldybės tarybos narys. Parengė ir išleido informacinius leidinius, eilėraščių ir drožinių knygą, naujausias jo darbas – vasarą pasirodžiusi biografinių apybraižų ir pokalbių knyga „Biržų krašto siluetai“. Jis redagavo monografiją apie Vabalninką. Vienas iš knygų „Biržų istorijos apybraižos“ autorių. Lietuvos žurnalistų sąjungos Aukštaitijos zonos apybraižos konkurso laureatas ir prizininkas. 2014 metų Antano Macijausko premijos laureatas.
Svarbiausi iš medžio pagaminti darbai: paminklas Sibiro tremtyje nukankintiems mokytojams Užušiliuose, paminklas kanklininkui Petrui Lapienei, paminklas tremtiniams Biržų geležinkelio stotyje, paminklas 1863 metų sukilėliams Biržų girioje, paminklas mokslininkui T. Grotusui Likėnuose ir kiti. 2012 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. Drožinių Medinukų galeriją įsteigė 2019 metais, ją galima rasti Biržuose, Vytauto g. 20. Už Biržų krašto atminties ir garbės žadinimą jam skirta 2012 m. „Biržų garbės“ nominacija.
