Naujausios
Kupiškio r. Subačiaus gimnazija
Guoda Skukauskaitė, 10 klasė
Geriausia mano draugė
Kai viskas pasikeitė...
Kiekvieną sykį, kai užeidavau pas savo senąją draugę, metų metus ji sėdėdavo virtuvėje, krėsle prie lango. Vieną gruodžio popietę užsukusi pasisvečiuoti pastebėjau, jog ji jau nebesėdi krėsle, bet guli kitame kambaryje, lovoje. Močiutės dukros paaiškino, kad ji susirgo. Taip praėjo Kalėdos, Naujieji metai, atėjo ir praėjo Velykos. Ji pasveiko, bet nusilpo ir iš lovos pasikelti pasidarė per daug sudėtinga. Kiekvieną penktadienį po mokyklos užeidavau į svečius, bet tik kartais pavykdavo pasikalbėti, nes dažniausiai ji pavargusi miegodavo. Kartais prisėsdavau ant taburetės šalia jos lovos ir atrodė, kad galėčiau visą amžinybę žiūrėti į jos pilkšvai melsvas akis ir lyg ant balto sniego pabertų pelenų spalvos plaukus. Kartais akys kalba garsiau už žodžius ir nežinau kodėl, bet tada šalia jos pajusdavau ramybę ir palaimą. Mes viena kitą per daug gerai suprasdavome be žodžių ir aš buvau net ir tada, tyliai prie jos sėdėdama, labai laiminga, kad pabėgusi nuo viso pasaulio šurmulio galiu ramiai atsisėsti ir žiūrėti, žiūrėti… Galbūt pagalvosite, jog žmogus, gulintis mirties patale, yra silpnas? Taip, tiesa, fiziškai tikrai silpnas, dažnas ir psichologiškai, bet tik ne ji, tik ne mano senoji geroji bičiulė. Iš jos akių ir veido galėjau pamatyti tokią stiprybę ir ramybę, kad net pati pasijusdavau stipresnė. Kartais, kai niekas nematydavo, apkabindavau ją, nors šiaip nemėgstu apsikabinimų. Jos negalėdavau paleisti, bet kai pajusdavau, kad akyse pradeda tvenktis ašaros, atsitraukdavau. Jaučiuosi laiminga būdama šalia jos. Tada, eidama namo, jaučiausi ramesnė, kad paskutines jos gyvenimo dienas būnu kartu. Kartais, kai nepavykdavo nei pasikalbėti, nei šalia pasėdėti, nei išgirsti sunkiai tariamo „Guodute, Guodute“, net sėdėdama virtuvėje jaučiau jos būtį, ir man to pakako. Pakako to jausmo, kad ji šalia kažkur už sienos miega, jai nieko neskauda, kartais išgirsdavau, kad nusižiovauja ar kažką sumurma per miegus. Aš džiaugiausi būdama šalia už sienos. Buvau kažkur girdėjusi sakant, jog reikia džiaugtis ir žavėtis mažais dalykais, kad sugebėtum rasti džiaugsmą didžiuose. Taip ir buvo...
***
Jau atėjo mano gimtadienis, man suėjo šešiolika. Įsidėjusi į indelį torto gabaliuką nuskubėjau pas bobutę. Šįsyk man pasisekė – pasikalbėjome. Kartu gėrėme arbatą su mano gimtadienio torto gabaliuku. Po penkių dienų nuo mano gimtadienio būna jos gimtadienis. Jai jau devyniasdešimt šešeri artėja... Apkalbėjome, kaip greitai laikas bėga... Pamenu, kai dar į pirmą klasę pradėjau eiti ir mokytoja kasdien išmokydavo parašyt po vieną raidę, po pamokų visad bėgdavau pas bobutę ir ant laikraščio užrašydavau, ką išmokusi. Dažnai aptardavome ir žurnalus bei laikraščius, kurie gulėdavo ant stalo, arba kaimo naujienas. Vasaromis ji augindavo daug įvairiausių daržovių ir kiekvieną sykį atėjusi apžiūrėdavau jas ir mėsinius viščiukus, kuriuos be galo smagu būdavo į gardą suvyti. Mėgdavau tiesiog kartu sėdėti ir stebėti, kaip vėjo plaikstomos šoka smilgos, jos užburdavo mane taip, kad kartais mano maža ir niekad nenustojanti čiauškėti burna nepratardavo nė žodžio. Aišku, neilgam, vos kelioms sekundėms. Kažkada, pasigavusi pelytę už uodegos, nusinešiau parodyti, tačiau kai ateidavo ruduo ir į jos namus pribėgdavo pelių, bijodavau koridoriumi eiti, keista, ar ne? Paskui paaugusi pripratau: kai sėdėdavome, gerdavome arbatą ir pamatydavome, kaip pelytė iškiša snukutį iš po spintelės, net nusijuokdavome, kai aš nesėkmingai bandydavau ją pagauti. Taip pat rudenį stebėdavau, kaip ji grėbia lapus ir didžiuliais glėbiais neša, na, ir linksmiausia dalis – užkurdavome laužą, aš tada prižiūrėdavau, kad ugnis negestų, visa kaip išrūkyta tapdavau, vėjui pūstelėjus dūmų į mano pusę. Dar labai patikdavo suptis ant sūpynių, kol ji sėdėdavo ant suoliuko ir mes kalbėdavomės. Kai būdavo ruduo, ji pridžiovindavo obuolių ir duodavo man namo parsinešti, žinojo, kad labai juos mėgstu. Net pakeliui grįždavau pilna burna. Ir tas po visus namus pasklidęs šviežio pyrago kvapas, kurį ji visad kepdavo krosnyje, džiugindavo mane. Visad prieš kelias dienas pranešdavo, kada keps, kad galėčiau atskubėjus dar pamatyti, kaip traukiamas iš krosnies garuoja, o paskui, šiek tiek pravėsus, pasidarydavome sumuštinių su arbata. Kartais ateidavau daug anksčiau, ir iš tos pyrago tešlos bobutė iškepdavo mielinių blynų, kurie taip iškildavo, kad atrodė, jog tuoj pradės per keptuvės kraštus lipti. Niekada nesu valgiusi skanesnių blynų ir pyrago… Žiemą per pusnis perbrisdavau, aplipusius batus ant krosnies pasidėdavau ir, kol arbata sušildydavo kūną, tai ir batai sudžiūdavo... Oi, koks geras jausmas yra kojas įsimauti į šiltus batus. Kol pareidavau namo, dar šiluma laikydavosi.
Jau gerokai man paaugus, kai pamokos ir reikalai pradėjo užimti vis daugiau laiko, atsirado tradicija – kiekvieną penktadienį po pamokų užeiti pasisvečiuoti. Net neįsivaizduodavau kitokių penktadienių – po pamokų tiesiu taikymu pas bobutę. Pamenu ir tą paskutinį penktadienį, kai ją apkabinau... Tas vaizdas, kaip stoviu ir žiūriu į ją, ramiai užsimerkusią...Visi jau sakė, kad laiko liko nedaug, seko valandos... Jaučiau, kaip kūnas dreba, o akys vis labiau ašarojo. Apkabinau ją, o ji man tik sušnabždėjo, taip dusliai ir ramiai: „Guodut, aš jau mirsiu.“ Aš žinojau, aš žinojau, aš gi supratau, kad kada nors taip bus, tačiau realybė mane pagavo daug skaudžiau nei tikėjausi. Tai buvo tas momentas, kai aš suvokiau, jog greitai viskas bus kitaip – mano draugė, mano geroji, mano kantrioji, švelnioji draugė pamažu išeina... Namo važiuodama dviračiu vos mačiau kelią per ašaras, tekančias per skruostus, pasivijo ir lietaus lašai, matyt, dangus irgi pravirko...
Po keliolikos dienų, birželio 13 dieną, realybė galiausiai mane pasivijo.
Laidotuvės. Juodas kaspinas rišo plaukus, paskutiniai žvilgsniai ir tuštuma, nežinojau, kas toliau. Paskutinis prisilietimas, toks šaltas ir keistas, pirštus stingdantis. Net nespėjau pamatyti, kaip užveriamas karstas, o jau ir žemės pilasi. Pasiėmusi saujelę drėgno smėlio stipriai sugniaužiau kumštyje ir paleidau, pasigirdo dusliai garsus dunktelėjimas. Per kelias minutes užpylė, suformavo kapą, apdėjo gėlėmis, uždegė žvakes... Aš tik žiūrėjau ir mąsčiau, koks negailestingas dalykas yra mirtis, girdėjau iš paskutinių jėgų jos tariamus žodžius: „Guodut, Guodut... Guodut, ar ateisi į mano laidotuves? Noriu mirti, kai gražus oras, šilta, nes ten plonai aprengia... Ir jums nebūtų šalta stovėti...“
– Viskas gerai, brangioji, viskas kaip tu norėjai – dabar šilta, šviečia saulė, birželio vidurys mūsų kaimukuose... Saugok mane iš dangaus, drauge mano...
Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazija
Vesta Bajorūnaitė, 11 klasė
Prieš pradedant skaityti šią novelę, labai svarbu susipažinti su jos veikėjais. Pagrindiniai veikėjai – Vesta ir Albertas. Albertas – dar geriau žinomas kaip Alberas Kamiu – yra prancūzų rašytojas, filosofas, absurdistas, Nobelio premijos laureatas. Jo žinomiausi kūriniai: „Svetimas“, „Sizifo mitas“, „Maras“, „Maištaujantis žmogus“. Vesta – pasauliui dar nežinoma simbolizmo menininkė, kuri kiekviename reiškinyje ar daikte mato pasikartojančią prasmę. Jos nuopelnai visuomenei – kadaise mokykloje daryta tapybos paroda „Spalvos kitaip“.
***
1957 metai. Penktadienis. Vestai pritrūko kūrybinio įkvėpimo, tad, pamačiusi kvietimą į Kamiu paskaitą, suskubo užsiregistruoti, norėdama praplėsti savo akiratį. Atėjus pirmadieniui, Vesta atvyksta į salę, kurioje pamato inteligentiškąjį Alberą. Po kelių minučių susirinko visi dalyviai ir filosofiškasis dėstytojas pradėjo paskaitą.
– Laba diena... Bet ar verta sveikintis? Geriau pradėkime visiškai nereikšmingą paskaitą, kurią po kelių metų, gal ir po kelių dienų, visi pamiršite, ir mano tušti žodžiai bus dar tuštesni. Bet ne apie tai jūs susirinkote klausytis.
Alberas žvelgdamas kažkur lyg kiaurai sienas beveik penkias minutes tylėjo, kol salėje abejingi klausytojai žvilgčiojo vieni kitiems per petį, net pradėjo šnabždėtis. Tačiau staiga Alberas išsirinko žmogų, į kurį žiūrės visą paskaitos laiką (nei tas žmogus, nei kiti žiūrovai net nenutuokė, kad taip bus). Tas žmogus, aišku, buvo Vesta, kuri galvojo, kad jo aštrus žvilgsnis – tik sutapimas. O žymiajam filosofui tai buvo eilinis žaidimas. Jis tęsė beprasidedančią paskaitą toliau.
– Jūs susirinkote... (atsikrenkščia) Turėjau omenyje – tu atėjai čia paklausyti manęs.
Vesta nustebusi įdėmiai klausosi, kol neįprasta tyla užgožia salę.
Alberas tęsia klausimu:
– Argi ne?
Vesta tyliai ir nedrąsiai atsako:
– Taip.
Alberas toliau tęsia:
– Puiku... Tai tu turbūt esi kokia nors mano gerbėja, kuri mano knygos esmę perkreipei savaip ir dabar teigi esanti visiška absurdistė?
Vesta, jau šį kartą stengdamasi garsiau ir su ironijos prieskoniu, atsako:
– Na, manyčiau, ne. Nesu viena iš jūsų bedvasių, kurie yra šioje žemėje be tikslo. Gerai, gal aš irgi netikiu dievu, vienu ar kitu autoritetu, bet aš susikuriu gyvenimo prasmę – tą neišsenkančią versmę, kuri turbūt neatsispindi nė vienoje jūsų knygoje.
Kamiu nesitikėjo tokio atsakymo, nustebo, tačiau to neparodė, išliko ramus ir toliau tęsė savo kalbą:
– Suprantu. Ne visi juk galime priimti tiesą. Kai kuriems iš mūsų reikia gyventi pasakų pasaulyje... Nieko, užaugsi.
Vesta, dabar jau įsižeidusi, paliko salę. Alberas be jokių savo įmantrybių pradėjo pasakoti apie savo knygą, jos kūrimą ir tik paskaitos pabaigoje užsiminė apie savo filosofines pažiūras.
***
Išaušo antradienis. Vesta pasiryžo vis tik išklausyti antrąją paskaitą. Jau atvykusi nesiryžo įžengti pro duris, nes vėlavo ir žinojo, kad, jai įžengus pro duris, visų žvilgsniai ją teis, o jai pakako vakarykščio vieno žmogaus aštraus žvilgsnio. Kelias sekundes pastovėjusi, tvirtu žingsniu pravėrė duris, ir, kaip tikėjosi, visų žvilgsniai skriejo tiesiai į ją. Tačiau tai buvo ne tik ta pati žiūrovų kompanija – ji padvigubėjo. Tai merginą privertė jaustis dar nepatogiau. Lektorius Kamiu, tarsi palikęs vakarykštį pokalbį praeityje, Vestai skyrė dėmesio:
– Malonu, kad grįžai. Tavo vakarykštė vieta laisva.
Vestai tai buvo neįprasta – juk salė visiškai prisipildė ir net nebeliko laisvų sėdimų vietų. Bet pamaloninta atsisėda į „savo“ vietą. Šį kartą Kamiu vedė niekuo neišsiskiriančią padorią paskaitą (tai buvo tik dviejų dienų pasisvečiavimas), ir žmonės, pasibaigus intriguojančiai kalbai, ėmė ploti, o po to visi stojo į eilę gauti autografo iš pačio pačiausio Albero Kamiu. Kaip bebūtų keista, ir Vesta stovėjo toje eilėje. Kai atsidūrė prieš lektorių, tiesiog pasakė:
– Dėkui, kad pasaugojot mano vietą.
Ir... net nesulaukusi atsakymo išėjo.
***
Praėjo treji metai. Pasisėmusi įkvėpimo iš autoritetų ir aplinkos, Vesta įgyvendino savo tikslą. Nors jis nebuvo toks, kokio ji tikėjosi, tai paskatino ją parašyti vis tik pozityvią esė knygą pavadinimu „Kuo mane žavi gyvybingumo versmė“. Joje ji rašė apie kūrybiškumo stoką, kuri ją slėgė, tačiau ji nepasidavė. Ilgai brandinant iš pirmo žvilgsnio nemotyvuotos mintys galiausiai virto įkvėpimo versme.
***
Ši knyga tapo bestseleriu, ir net pats Alberas Kamiu pamatė jos knygą. Suintriguotas perskaitė. Neatpažinęs autorės paskutiniajame puslapyje jis išvydo Vestos portretą, prisiminė ją ir nustebo. Net toptelėjo mintis parašyti jai laišką, kviečiantį susitikti – tik šį kartą aptarti ne jo knygą, o jos.
Taip ir nutiko.
***
Po savaitės jiedu susitiko toje pačioje salėje kaip ir prieš trejus metus.
Alberas pirmas pradėjo pokalbį:
– Sveika, malonu po tiek laiko tave vėl matyti.
Vesta jam atsakė:
– Dėkui, jus irgi... Tai ar patiko jums mano knyga?
Vesta su džiaugsmu ištarė šiuos žodžius – juk vargu, ar galėjo būti kita priežastis, kodėl garsus rašytojas pakvietė ją susitikti. Jei knyga nebūtų palikusi įspūdžio, jis tikriausiai nė nebūtų su ja susisiekęs.
Kamiu atsakė:
– Nesu tikras, bet tavo knygoje pamačiau savo kūrybą.
Vesta sunerimo:
– Kaip suprasti, pamatėte savo kūrybą? Juk mano tekste vien pozityvūs veikėjai ir jų troškimas rasti laimę, o pasiekus tai gyventi kupiname sėkmės pasaulyje?
– Bet tu tik parašei tai, ką norėjai pati sau įrodyti. Tavo veikėjai ieško laimės, bet iš tikrųjų jie slepiasi nuo realybės. Man atrodo, kad ir tu slepiesi kaip tavo veikėjai. Kodėl reikia meluoti sau?
Vesta sutriko:
– Bet juk aš norėjau parodyti, kad galima rasti šviesą šiame niūriame pasaulyje, apie kurį kaip juodą nuolat kalbate Jūs.
– Norėčiau ir aš taip...
Nebaigęs tarti žodžių, Alberas pasijuto labai prastai. Kadangi jiedu stovėjo priešais vienas kitą, netikėtai netekęs pusiausvyros, rašytojas nugriuvo tiesiai ant Vestos, prislėgdamas ją savo kūnu. Ji, nepajėgdama jo nuo savęs nustumti, garsiai šaukė, net išsigandusi pasekmių verkė. Kažkas iškvietė medikus, kažkas padėjo paguldyti jį ant neštuvų, kažkas išskubėjo kartu su garsiuoju absurdistu į ligoninę.
Vesta tik po geros valandos buvo namie ir sėdo prie rašomojo stalo.
***
Ji nebesužinos, kad Kamiu norėjo pasakyti:
– Norėčiau ir aš tuo tikėti. Deja, skirtingai nei tu, negyvenu pasakų pasaulyje, kur viskas baigiasi laimingai, kur viskas klostosi sėkmingai vien todėl, kad labai tokio gyvenimo norisi.
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt. Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
