Kodėl bėdas vadiname problemomis ir vargų akivaizdoje pečius vargiai suremiame

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Feliksas Grunskis
Kasdien sukasi vos ne tos pačios prastos naujienos. Apie koronavirusą. Ir nelegalius migrantus. Keičiasi tik skaičiai. Tokių naujienų akivaizdoje net į galvą nešauna pavydėti valdžiai. Reikėtų pečius suremti. Vieni kitiems padėti, patarti.

Žodžiais pančiojame kojas

Reikėtų bendrystės. Bet šių dienų politikoje taip retai būna. Politiniai priešininkai esančius valdžioje puola peikti. Liepia atsistatydinti. Tačiau patys nesako iš ko ir kaip greitai kelių šimtų kilometrų tvorą pastatytų. Iš tiesų, juk per trisdešimt metų galėjo ne prastesnę už kinų sieną pastatyti. Visi juk valdė. Ir kairieji. Ir dešinieji. Kažin kodėl visi pasidaro gudrūs, protingi, išmintingi tik tada, kai valdžios netenka? Kodėl praregėjimai ateina, kai atsiduriama opozicijoje? Gal visa esmė žodžiuose, kuriuos kasdien, reikia ar nereikia kartojame. Žodžiais prisišaukiame visokių bėdų. Supančiojame sau kojas, šlubuojame... Ir ką?! Tada sakome, jog turime problemų. Kodėl – ne bėdų?

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/