„Išblizginsiu kaip Rumšiškes“ – emigranto istorija, kuri prasidėjo Nemunėlio Radviliškyje

Asmeninio albumo nuotr.
Petrui Degliui pirmieji metai emigracijoje buvo patys sunkiausi, save jis vadino tremtiniu per prievartą... Airijoje jis dirbo 20 metų, bet sugrįžęs sako: „Paskutinė stotelė – BIRŽAI. Užteks“.
Petrą Deglį (jaunesnįjį) radau prie jo gimtųjų namelių Nemunėlio Radviliškyje. Jo tėvelis, a. a. Petras Deglis, miestelyje, jo apylinkėse ir net už rajono ribų buvo gerai žinomas kaip ilgametis smuikininkas, istorijų apie senus laikus pasakotojas. Jaunystėje jis vaidindavo miestelio kultūros namuose. Spektakliuose jam dažnai „pripiršdavo“ partnerę – dabar jau a. a. Eleną Anilionienę.

Namelis prie Apaščios

Petro namelis su tvarteliu suręsti iš rąstų, tarsi kregždės lizdelis prilipęs prie dolomito klinčių atodangos šalia Apaščios upės. Namelio iš tolėliau nė nepastebėsi – jį galima išvysti tik leidžiantis nuo šlaito link upės.

Prieš penketą metų mirus smuikininkui Petrui, nebeliko, kas namelio teritoriją nušienautų, ne vietoje išdygusį krūmokšnį nukirstų. Kieme suvešėjo žolės. Tik šiemet, grįžus iš Airijos sūnui Petrui, gimtojo namelio kiemas ėmė keistis.

„Dabar tai jau tapo rutina: dešimt valandų keturiasdešimt minučių sėdu į autobusą ir iš Biržų važiuoju į Nemunėlio Radviliškį, o po šešių penkios minutės išvažiuoju į Biržus. Taip kiekvieną dieną, – prašneko prie namų pakalbintas Petro sūnus Petras. – Čia darbo daug, bet „išblizginsiu“ taip, kad čia bus Nemunėlio Radviliškio Rumšiškės“.

Matosi, kad tikrai įvykdys tai, ką užsibrėžęs, nes yra be galo darbštus, nagingas. „Jokiu būdu negalima, kad prapultų tokia unikali sodyba. Tai tikras šio krašto paveldas, savotiškas antikvaras“,- teigia pašnekovas.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com