Edvardas Jokūbas Daukša. Poetas, sukilėlis, Sibiro tremtinys

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Daug me­tų, tik­riau­siai re­mian­tis Vac­lo­vo Bir­žiš­kos „Alek­sand­ry­ne“ pa­skelb­tais duo­me­ni­mis, bu­vo tvir­ti­na­ma, kad Ka­zi­mie­ras Dauk­ša gi­męs Pa­bir­žės apy­lin­kė­se esan­čia­me Na­ciū­nų kai­me. To­kią gi­mi­mo vie­tą nu­ro­do ir kal­bi­nin­kas An­ta­nas Sme­to­na straips­ny­je ...

Daug me­tų, tik­riau­siai re­mian­tis Vac­lo­vo Bir­žiš­kos „Alek­sand­ry­ne“ pa­skelb­tais duo­me­ni­mis, bu­vo tvir­ti­na­ma, kad Ka­zi­mie­ras Dauk­ša gi­męs Pa­bir­žės apy­lin­kė­se esan­čia­me Na­ciū­nų kai­me. To­kią gi­mi­mo vie­tą nu­ro­do ir kal­bi­nin­kas An­ta­nas Sme­to­na straips­ny­je apie Ka­zi­mie­rą Kris­tu­pą Dauk­šą ir jo gra­ma­ti­ką.

Pri­si­me­nu, be­veik prieš tris­de­šimt me­tų Re­gi­na Mik­šy­tė ir tau­to­dai­li­nin­kas bei kraš­to­ty­ri­nin­kas Leo­nas Juo­zo­nis ma­ne kal­bi­no su­kur­ti sto­gas­tul­pį Na­ciū­nų kai­me gi­mu­siems Dauk­šoms. Kiek vė­liau, 1984 me­tais, ra­šy­ta­me laiš­ke L. Juo­zo­nis nu­pieš­to­je sche­mo­je pa­žy­mė­jo vie­tą, kur, tarp Bir­žų ir Pa­bir­žės, Na­ciū­nų kai­me, se­niau sto­vė­ju­si Dauk­šų so­dy­ba. Ta­čiau bir­žie­čiui kraš­to­ty­ri­nin­kui Jo­nui Da­gi­liui iš­siaiš­ki­nus, kad se­no­sio­se Se­me­niš­kių ka­pi­nė­se bū­ta ak­me­ni­nių pa­mink­lų su Dauk­šų pa­var­dė­mis, įsi­tvir­ti­no ki­to­kia nuo­mo­nė: Ka­zi­mie­ro Dauk­šos gi­mi­mo vie­ta – ar­čiau Pa­pi­lio esan­čiuo­se Ne­ciū­nuo­se.

Jautrus ir reiklus mokytojas

Ka­zi­mie­ras Dauk­ša si­no­do lė­šo­mis 1819 – 1824 me­tais mo­kė­si Kė­dai­nių ap­skri­ties mo­kyk­lo­je. Vė­liau ke­le­tą me­tų jo­je mo­ky­to­ja­vo. 1930 me­tais jis jau Bir­žų evan­ge­li­kų re­for­ma­tų pa­ra­pi­ji­nės trik­la­sės mo­kyk­los mo­ky­to­jas ir baž­ny­čios var­go­ni­nin­kas. 1844 me­tais ra­šy­to­je sa­vo dar­bo ata­skai­to­je, at­sklei­džian­čio­je jo pe­da­go­gi­nes pa­žiū­ras, ra­šo, kad „mo­ki­nių stro­pu­mas la­biau­siai pri­klau­so nuo mo­ky­to­jo prie­žiū­ros. (…) Mo­ki­nių pa­do­ru­mas tai kaip liau­nu­mas jau­no me­de­lio, ku­ris pa­link­ti į vi­sas pu­ses ir vi­saip pa­kryp­ti ga­li“. Jaut­rų ir kar­tu reik­lų mo­ky­to­ją iš pa­šau­ki­mo, R. Mik­šy­tės žo­džiais, neap­dir­žu­sį nuo gy­ve­ni­mo ne­gan­dų ir kuk­lios al­ge­lės, ver­ti­no ne tik mo­ki­nių tė­vai. 1849 me­tais Vil­niaus evan­ge­li­kų re­for­ma­tų si­no­do su­va­žia­vi­me jis „už ge­rą dar­bą ir pa­stan­gas“ bu­vo pa­ska­tin­tas 15 si­dab­ro rub­lių. Iš mo­ky­to­jo K. Dauk­šos ra­šy­tų ra­por­tų ma­ty­ti, kad Bir­žų re­for­ma­tų pa­ra­pi­ji­nė­je tri­jų sky­rių mo­kyk­lo­je mo­ky­da­vo­si iki 50 įvai­rių so­cia­li­nių sluoks­nių (mies­tie­čių, ba­jo­rų, kai­mie­čių ir lais­vų) ber­niu­kų ir mer­gai­čių. Pir­ma­ja­me sky­riu­je vai­kus mo­ky­da­vo skai­ty­ti spaus­din­tą lie­tu­vių, len­kų ir ru­sų kal­bų teks­tą. Ant­ra­me ir tre­čia­me sky­riuo­se mo­ki­niai mo­kė­si net vo­kie­čių ir pran­cū­zų kal­bų bei ruoš­da­vo­si sto­ji­mui į ap­skri­ties mo­kyk­lą Kė­dai­niuo­se.

Šio­je mo­kyk­lo­je mo­kė­si vi­si še­ši (pir­mai žmo­nai Fri­de­ri­kai Berg­rin mi­rus li­ko naš­lai­čiai Ado­mas, Ed­var­das, Vla­dis­lo­vas, Emi­li­ja, o į na­mus atė­jus pa­mo­tei, gi­mė dar du bro­liai – A.B.) Ka­zi­mie­ro Dauk­šos vai­kai. Jis jų iš ki­tų neišs­ky­ręs, jų ne­le­pi­nęs, bu­vęs net reik­les­nis ne­gu ki­tiems mo­ki­niams.

Žodynai

Ka­zi­mie­ras Kris­tu­pas Dauk­ša bu­vęs ne tik pui­kus pe­da­go­gas, bet ir lie­tu­vių kal­bos gra­ma­ti­kos („Trum­pa kal­bo­moks­lė lie­žu­vio lie­tu­viš­ko“) bei lie­tu­vių – len­kų kal­bų žo­dy­no au­to­rius. Gra­ma­ti­kos iš­li­ko tik sū­naus Ed­var­do Jo­kū­bo nu­ra­šy­ti lie­tu­viš­kas ir len­kiš­kas rank­raš­ti­niai nuo­ra­šai, o 1836 – 1844 me­tais ra­šy­to apie 11000 žo­džių tu­rin­čio lie­tu­vių – len­kų kal­bų žo­dy­no trys ket­vir­ta­da­liai rank­raš­čio iš­li­ko Poz­na­nės uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je.

Bū­si­ma­sis poe­tas Ed­var­das Jo­kū­bas Dauk­ša pir­mą­sias mei­lės Lie­tu­vai, pa­trio­tiz­mo pa­mo­kas pa­ty­rė tė­vų na­muo­se. Čia nuo ma­žens vai­kams bu­vo skie­pi­ja­mos dva­si­nės ver­ty­bės. Jau vė­liau ei­lė­raš­ty­je „Po­kal­bis su tė­vu apie vai­kys­tę ir se­nus lai­kus, ir apie lie­tu­vy­bę“ jis ra­šys, kad nė­ra bran­ges­nio da­ly­ko pa­sau­ly­je be ar­ti­mų­jų ir Die­vo už gim­ti­nės slenks­tį, nes „auk­sas vie­na nie­kys­tė, gar­bė – ci­ga­ro dū­mai, o šlo­vė – ke­lio dul­kės, ku­rios pra­va­žia­vus no­rom ne­no­rom vėl ant vieš­ke­lio nu­sė­da“.

Mokslo metai

Per po­rą me­tų vie­nais pen­ke­tais bai­gu­sį tri­jų sky­rių Bir­žų pa­ra­pi­ji­nę mo­kyk­lą dvy­li­ka­me­tį Ed­var­dą tė­vas to­liau mo­ky­tis iš­ve­žė į Kė­dai­nių evan­ge­li­kų re­for­ma­tų pen­kiak­la­sę mo­kyk­lą. Ši mo­kyk­la, nuo 1808 me­tų pe­rė­ju­si Vil­niaus uni­ver­si­te­to ži­nion, mo­ky­mo ko­ky­be gar­sė­jo vi­so­je Lie­tu­vo­je, nes jo­je be­veik vi­si mo­ky­to­jai bu­vo stu­di­ja­vę Pe­ter­bur­go, Dor­pa­to, Ka­ra­liau­čiaus, Mar­bur­go, Frank­fur­to uni­ver­si­te­tuo­se.

Mo­kyk­la tu­rė­jo tur­tin­gą bib­lio­te­ką, ku­rio­je bu­vo daug kny­gų lo­ty­nų ir vo­kie­čių kal­bo­mis. Nors XIX am­žius lai­ko­mas di­džiau­siais lie­tu­vių len­ki­ni­mo me­tais, ta­čiau Kė­dai­nių mo­kyk­lo­je bu­vo dės­to­ma ir lie­tu­vių kal­ba. Šią mo­kyk­lą Ed­var­das bai­gė per ket­ve­rius me­tus. Ap­do­va­no­tas už uo­lų mo­ky­mą­si ir ge­rą el­ge­sį še­šio­lik­me­tis jau­nuo­lis 1852 me­tais iš­vyks­ta tęs­ti moks­lo į Sluc­ko gim­na­zi­ją, ku­rio­je moks­lo aukš­tu­mų sie­kė ne vie­na Bir­žų re­for­ma­tų evan­ge­li­kų jau­ni­mo kar­ta. Čia bu­vo dės­to­mos lo­ty­nų, grai­kų, vo­kie­čių, pran­cū­zų, ru­sų, len­kų kal­bos, bib­lio­te­ka tu­rė­jo apie 8000 kny­gų, o sėk­min­gai gim­na­zi­ją bai­gę jos auk­lė­ti­niai Vil­niaus evan­ge­li­kų re­for­ma­tų si­no­do bu­vo siun­čia­mi stu­di­juo­ti į Ka­ra­liau­čiaus, Ber­ly­no, Dor­pa­to (Tar­tu), Mask­vos, Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­tus.

Lituanistinės idėjos

Bai­gęs Sluc­ko gim­na­zi­ją, 1855 me­tais E. Dauk­ša iš­va­žia­vo stu­di­juo­ti me­di­ci­nos į Mask­vos uni­ver­si­te­tą. Si­no­do sti­pen­di­jos jis ne­ga­vo, ta­čiau tė­vas jam iš­rū­pi­no ne­tur­to pa­žy­mė­ji­mą, ir de­vy­nio­lik­me­tis jau­nuo­lis ga­lė­jo ne­mo­ka­mai klau­sy­ti lais­vai pa­si­ren­ka­mas pa­skai­tas. Pa­leng­va jį už­val­do li­tua­nis­ti­nės idė­jos.

„Mask­vo­je, – ra­šo Re­gi­na Mik­šy­tė, – E. Dauk­ša pra­dė­jo do­mė­tis Lie­tu­vos is­to­ri­ja ir tau­to­sa­ka. Sa­vo ei­lė­raš­čių kny­ge­lė­je jis su­ra­šo šal­ti­nius stu­di­joms: J. Kra­ševs­kio, L. Ju­ce­vi­čiaus, L. Nar­bu­to, J. Ja­ro­še­vi­čiaus vei­ka­lus. Mi­ni S. Dau­kan­to, M. Va­lan­čiaus, L. Rė­zos, S. Sta­ne­vi­čiaus, F. Za­tors­kio kny­gas“.

Po me­tų jis jau Es­ti­jo­je, Dor­pa­to uni­ver­si­te­te. Iš­lai­kęs pa­pil­do­mą heb­ra­jų kal­bos eg­za­mi­ną, per­ke­lia­mas į teo­lo­gi­jos fa­kul­te­tą, ta­čiau jau po pus­me­čio pa­jun­ta, kad teo­lo­gi­nės stu­di­jos, Bib­li­jos ko­men­ta­rai, se­no­sios kal­bos jo ne­be­do­mi­na. Jis ak­ty­viai da­ly­vau­ja lie­tu­vių stu­den­tų veik­lo­je. Pat­rio­tiš­kai nu­si­tei­ku­siam jau­nuo­liui rū­pi Lie­tu­vos li­ki­mas. Jis ra­šo lie­tu­viš­kai ei­lė­raš­čius, ku­riuo­se jun­ta­mi skaus­min­gi gim­ti­nės il­ge­sio mo­ty­vai, iš­ny­ra dar vai­kys­tė­je pa­mil­ti Ag­luo­nos upės, Šir­vė­nos eže­ro, Rad­vi­lų pi­lies griu­vė­sių, ro­man­tiš­kų Tiš­ke­vi­čiaus rū­mų vaiz­dai. Tur­būt tai pa­ska­ti­na 1858 me­tais pra­šy­ti si­no­do, kad jam bū­tų leis­ta stu­di­juo­ti teo­lo­gi­ją Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­te. Si­no­das E. Dauk­šos pra­šy­mo ne­pa­ten­ki­no, ta­čiau jam su­tei­kė 200 rub­lių pa­šal­pą. Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­tas jau­ną poe­tą pa­trau­kė dėl ja­me dir­bu­sių moks­li­nin­kų dė­me­sio lie­tu­vių kal­bai ir jos ty­ri­nė­ji­mams. Sa­vo ei­lė­raš­čių al­bu­mė­ly­je Ed­var­das Dauk­ša ra­šė, kad stu­di­jų Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­te tiks­las bu­vęs „klau­sy­ti lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros“. Jis troš­kęs „ge­riau su­si­pa­žin­ti su lie­tu­vių kal­bos ir se­nų­jų raš­tų ty­ri­nė­ji­mu, ku­rie ten tu­ri sa­vo puo­se­lė­to­jų, nes ir uni­ver­si­te­te dės­to­ma lie­tu­vių kal­ba“ ir stu­di­juo­ti „tam, kad ga­lė­tų skleis­ti švie­ti­mą tarp pa­pras­tų žmo­nių“.

„Berlyno akademikas“

Si­no­do sti­pen­di­jos ne­ga­vęs, Ed­var­das Dauk­ša 1860 me­tais grįž­ta į Lie­tu­vą. Apie jo stu­di­jas Ka­ra­liau­čiaus uni­ver­si­te­te 1858 – 1860 me­tais ne­daug te­ži­no­ma. Evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ku­ni­gas, Kau­no Vy­tau­to uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Po­vi­las Ja­ku­bė­nas laiš­ke Juo­zui Tu­mui – Vaiž­gan­tui yra ra­šęs, kad „Ber­ly­no aka­de­mi­ku“ va­din­tas Ed­var­das Jo­kū­bas Dauk­ša tais me­tais ga­lė­jęs stu­di­juo­ti ne tik Ka­ra­liau­čiu­je, bet ir Ber­ly­no, gal net Frank­fur­to prie Mai­no uni­ver­si­te­tuo­se. Vac­lo­vas Bir­žiš­ka „Alek­sand­ry­ne“ tei­gia: pa­ts Dauk­ša tvir­ti­nęs, kad „jo ka­žin ko­kią pa­ra­šy­tą Ka­ra­liau­čiu­je lie­tu­viš­ką kny­gu­tę ki­tas as­muo pa­si­sa­vi­nęs ir sa­vo var­du ar sla­py­var­džiu iš­lei­dęs“.

Nors E. Dauk­ša, 1855 – 1860 me­tais stu­di­ja­vęs net tri­juo­se uni­ver­si­te­tuo­se, kaip ro­do do­ku­men­tai, stro­piai lan­kęs pa­skai­tas ir bu­vęs pa­vyz­din­go el­ge­sio stu­den­tas, ta­čiau eg­za­mi­nų ne­lai­kė ir uni­ver­si­te­to ne­bai­gė. R. Mik­šy­tė ma­no, kad šis jo blaš­ky­ma­sis stu­di­jų me­tais, va­ži­nė­ji­mas iš vie­no uni­ver­si­te­to į ki­tą ro­do iš­tver­mės ir va­lios sty­gių, psi­chi­kos ne­pas­to­vu­mą, stai­gų emo­cio­na­lų už­si­de­gi­mą po­li­ti­nė­mis idė­jo­mis bei vi­suo­me­ni­niais idea­lais. Ra­šy­to­jas ir is­to­ri­kas Ri­man­tas Ma­čė­nas (pa­ra­šęs apie E. Dauk­šą ro­ma­ną „Išd­ras­ky­tų liz­dų gand­rai“ – A.B.) tei­gia, kad „kiek lei­džia spręs­ti Dauk­šos die­no­raš­čio nuo­tru­pos, šis jo blaš­ky­ma­sis anaip­tol ne­bu­vo su­si­jęs su ga­bu­mų sto­ka ar cha­rak­te­rio ne­pas­to­vu­mu, o grei­čiau su ma­te­ria­li­nių iš­tek­lių ri­bo­tu­mu“.

Vilniuje

1860 me­tų ru­de­nį ap­si­gy­ve­nęs Vil­niu­je Ed­var­das Dauk­ša ver­tė­si pa­mo­ko­mis. Jis skep­tiš­kai ver­ti­no ca­ri­nio val­di­nin­ko dar­bą. Tik­riau­siai to­dėl 1861 me­tų rugp­jū­čio 15 die­ną Vil­niaus evan­ge­li­kų re­for­ma­tų ko­le­gi­jos pa­tvir­tin­tas kan­ce­lia­ri­jos re­gist­ra­to­riu­mi, dar­be ne­pa­si­ro­dė ir vė­liau bu­vo at­leis­tas. Gy­ve­ni­mo są­ly­gos, ne­tu­rint pa­sto­vių pa­ja­mų E. Dauk­šai tu­rė­jo bū­ti ne­leng­vos, nes sa­vo die­no­raš­ty­je skun­džia­si dėl lė­šų sto­kos no­rom ne­no­rom tu­rįs „uba­gau­ti“, o iš­mal­da, nors ir iš drau­gų ran­kų, vis vien žei­džian­ti šir­dį. Sa­vo bi­čiu­lius vil­nie­čius li­te­ra­tus jis ža­vi eru­di­ci­ja, o ne­tru­kus iš­gar­sė­ja ir kaip pa­trio­tas lie­tu­vis, įsi­ti­ki­nęs, kad lie­tu­viai tu­ri tei­sę pa­tys spręs­ti sa­vo li­ki­mą. Gal net at­si­sky­rę nuo Len­ki­jos, tu­rė­da­mi sa­va­ran­kiš­ką Lie­tu­vą, to­kią, ko­kia ji bu­vo prieš Jo­gai­lą.

Ar­ti­ma bi­čiu­lys­tė jį sie­ja su len­kų poe­tu ro­man­ti­ku Vla­dis­la­vu Si­ra­kom­le (tik­ro­ji pa­var­dė – Liud­vi­kas Kond­ra­to­vi­čius). 1861 me­tais pa­ra­šy­ta­me ei­liuo­ta­me laiš­ke L. Kond­ra­to­vi­čius pa­vaiz­duo­ja E. Dauk­šą kaip už­si­spy­ru­sį lie­tu­vių na­cio­na­li­nio ju­dė­ji­mo vei­kė­ją, ne­pik­tai pa­si­šai­py­da­mas iš jo pa­sa­ko­ji­mų apie di­din­gą Lie­tu­vos praei­tį, lie­tu­vių tau­ti­nio ju­dė­ji­mo pa­ki­li­mą, kal­bos ir is­to­ri­jos ty­ri­nė­ji­mus.

Mi­rus poe­tui L. Kond­ra­to­vi­čiui, jo lai­do­tu­vė­se 1862 me­tų rug­sė­jo 19 die­ną da­ly­va­vo apie 10000 žmo­nių ne tik iš Vil­niaus, bet ir kai­my­ni­nių gu­ber­ni­jų. Bu­vo pa­sa­ky­tos trys kal­bos. Ypač vi­siems įsi­mi­nu­si Vil­niaus jau­ni­mo var­du pa­sa­ky­ta Ed­var­do Dauk­šos kal­ba, „pa­da­riu­si di­džiu­lį įspū­dį, by­lo­ju­si ne vien apie jo eru­di­ci­ją bei poe­to ta­len­tą“. Vė­liau ši kal­ba pli­to per­ra­ši­nė­ja­ma. Sut­rum­pin­tas kal­bos teks­tas bu­vo pa­skelb­tas tik 1922 me­tais, mi­nint L. Kond­ra­to­vi­čiaus 60-ąsias mir­ties me­ti­nes. (Su E. Dauk­šos kal­ba ga­li­ma su­si­pa­žin­ti 1987 me­tais poe­zi­jos bib­lio­te­ko­je „Vers­mės“ iš­leis­to­je kny­go­je „Ant upės kraš­to blin­de­lė au­ga“ – A.B.)

Biržų pilies griuvėsiai

Ed­var­do Dauk­šos pa­trio­ti­nėms pa­žiū­roms for­muo­tis pa­dė­jo pa­žin­tis su sir­gu­liuo­jan­tį L. Kond­ra­to­vi­čių lan­kiu­siu 1863 me­tų su­ki­li­mo vei­kė­ju Jo­kū­bu Geiš­to­ru.

„E. Dauk­ša, – ra­šo R. Mik­šy­tė, – lan­kė­si ir pas gy­dy­to­ją P. Smug­le­vi­čių (in­te­li­gen­tų bū­re­lio va­do­vą, tei­ku­sį fi­nan­si­nę pa­ra­mą Lie­tu­vos in­te­li­gen­tams – A.B.) Svir­lau­ky­je, kur gy­ve­no S. Dau­kan­tas ir bu­vo pri­si­glau­dęs M. Ake­lai­tis, bu­vo 1863-ių­jų su­ki­li­mo vei­kė­jai J. Geiš­to­ras ir E. Liut­ke­vi­čius, sa­vai­tė­mis vie­šė­da­vo ak­ty­viau­sie­ji Pe­ter­bur­go ir Dor­pa­to uni­ver­si­te­tų stu­den­tai lie­tu­viai“.

Gal­būt šie su­si­ti­ki­mai ir pa­žin­tys pa­ska­ti­no jau­nes­nį Pet­ro Smug­le­vi­čiaus bro­lį Fe­lik­są nu­ta­py­ti Bir­žų pi­lies griu­vė­sius. Tik­riau­siai tais me­tais E. Dauk­šai te­ko su­si­tik­ti ir su Jo­kū­bo Geiš­to­ro se­nais pa­žįs­ta­mais – gau­sios Da­levs­kių šei­mos ( jo­je au­go ke­tu­ri bro­liai ir še­šios se­se­rys, o vie­na iš jų – Apo­lo­ni­ja bu­vo iš­te­kė­ju­si už vie­no iš 1863 me­tų su­ki­li­mo va­dų Zig­man­to Sie­ra­kaus­ko – Do­len­gos – A.B.), ak­ty­viai da­ly­va­vu­siais su­ki­li­me, na­riais.

Sukilime

Pra­si­dė­jus 1863-ių­jų su­ki­li­mui, E. Dauk­ša su­grį­žo į Bir­žus ir ap­si­gy­ve­no tė­vų na­muo­se. Už­mez­gė ry­šius su se­nu pa­žįs­ta­mu su­ki­lė­lių va­du Eli­zie­ju Liut­ke­vi­čiu­mi. Dar ne­bū­da­mas jo bū­ry­je va­dui pra­ne­šė, ka­da ir ku­riuo ke­liu iš Bir­žų val­dy­bos bus ve­ža­mi pi­ni­gai. Su­ki­lė­liai juos atė­mė.

Ge­gu­žės vi­du­ry­je, įsto­jęs į E. Liut­ke­vi­čiaus bū­rį, E. Dauk­ša tam­pa vie­nu iš pa­čių ar­ti­miau­sių jo pa­gal­bi­nin­kų. 1863 me­tų ge­gu­žės 20 die­ną į Dau­jė­nus (Pas­va­lio ra­jo­nas) at­vy­kus E. Liut­ke­vi­čiaus bū­riui, po pa­mal­dų prie baž­ny­čios po ko­vin­gos E. Liut­ke­vi­čiaus kal­bos pa­si­sa­kęs E. Dauk­ša ra­gi­no vals­tie­čius dė­tis prie su­ki­lė­lių ir per­se­kio­ti iš­da­vi­kus.

Ma­no­ma, kad ne vien dėl sa­vo neei­li­nio iš­si­la­vi­ni­mo, bet ir dėl ry­šių su su­ki­li­mo va­do­vy­be jis ta­po E. Liut­ke­vi­čiaus bū­rio idė­ji­ne sie­la. Jau vė­liau, tar­do­mas Pa­ne­vė­žio ka­lė­ji­me, E. Dauk­ša pri­si­pa­žins 1863 me­tų rugp­jū­čio 18 die­ną, dik­tuo­jant Eli­zie­jui Liut­ke­vi­čiui, ra­šęs ra­por­tą Kau­no vai­va­di­jos su­ki­lė­lių va­do­vy­bei.

Ma­no­ma, kad po su­ki­lė­lių pra­lai­mė­ji­mo rug­sė­jo 15 die­ną prie Dau­jė­nų kai­mo Dauk­ša, įsi­ti­ki­nęs lem­tin­ga su­ki­li­mo baig­ti­mi, pa­si­trau­kė iš su­ki­lė­lių bū­rio. Pri­sis­ta­tęs ge­ne­ro­lui N. Ga­nec­kiui, bu­vo pa­leis­tas.

Tremtis

Ta­čiau Bir­žuo­se, tė­vų na­muo­se, iš­bu­vo neil­gai. Lapk­ri­čio 27 die­ną jį suė­mė, nes vie­nas su gink­lu ran­ko­se su­lai­ky­tas E. Liut­ke­vi­čiaus bū­rio su­ki­lė­lis tar­do­mas pa­pa­sa­ko­jo, kad Dauk­ša skai­tęs mir­ties nuo­spren­dį pul­ki­nin­kui En­gel­ba­chui.

E. Dauk­šos lau­kė be­veik me­tus Pa­ne­vė­žio ka­lė­ji­me už­tru­kęs tar­dy­mas. Jo tvir­tą lai­ky­se­ną tar­dy­mo me­tu ap­ra­šo li­te­ra­tū­ro­lo­gė Re­gi­na Mik­šy­tė: „Dauk­šos pa­ro­dy­mai tar­dy­mo ko­mi­si­joms bei ka­ro lau­ko teis­mui liu­di­ja jo tie­sų ir va­lin­gą cha­rak­te­rį. Pra­de­dant pir­muo­ju ir bai­giant pa­sku­ti­niuo­ju pa­ro­dy­mu, E. Dauk­ša la­ko­niš­kai tvir­ti­no tą pa­tį, griež­tai pa­neig­da­mas jam už­me­ta­mus kal­ti­ni­mus, ne­si­blaš­kė, neį­da­vi­nė­jo jo­kių pa­var­džių. Jo sa­ki­niai lo­giš­ki, gra­žiai for­mu­luo­ja­mi. E. Dauk­ša pri­si­pa­ži­no sa­va­no­riš­kai sto­jęs į bū­rį. Tvir­ti­no, kad da­ly­va­vęs mū­šiuo­se be gink­lo ir sie­kęs ap­gin­ti kai­mie­čius, ypač re­for­ma­tus bir­žie­čius, nuo maiš­ti­nin­kų kerš­to už jų teik­tą pa­gal­bą ca­ro ka­riuo­me­nei, pra­lai­mė­jus Do­len­gai, Ko­lyš­kai ir Mac­ke­vi­čiui“. Įro­di­nė­jo ne vi­suo­met su­ta­ręs su E. Liut­ke­vi­čiu­mi, pra­šęs ne­baus­ti pul­ki­nin­ko En­gel­ba­cho, vi­sa­da sten­gę­sis iš­gel­bė­ti nuo mir­ties baus­mės.

E. Dauk­ša bu­vo Tar­dy­mo ko­mi­si­jos ap­kal­tin­tas, kad „bū­da­mas neei­li­nio iš­si­la­vi­ni­mo, nau­do­ję­sis ypa­tin­gu reikš­min­gu­mu ir bu­vęs vie­nas iš veik­lių ir įta­kin­gų agi­ta­to­rių“, net tar­ny­bą, vie­nin­te­lį pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį, me­tęs „re­vo­liu­ci­niais su­me­ti­mais“. Tar­dy­mo ko­mi­si­ja E. Dauk­šai, tar­dy­mo me­tu ne­pa­reiš­ku­siam jo­kio ap­gai­les­ta­vi­mo, rei­ka­la­vo ne­ri­bo­tos ka­tor­gos.

Ka­ro lau­ko teis­mas pri­pa­ži­no, kad E. Dauk­ša bu­vo E. Liut­ke­vi­čiaus ad­ju­tan­tas, sau­go­jo re­vo­liu­ci­nį ant­spau­dą, ak­ty­viai su­si­ra­ši­nė­jo su Cent­ri­niu su­ki­li­mo ko­mi­te­tu ir ki­tais su­ki­lė­lių bū­rių va­dais, su­da­ri­nė­jo mir­ties nuo­spren­džius ir juos skai­tė žmo­nėms, E. Liut­ke­vi­čiaus nu­teis­tiems pa­kar­ti ar su­šau­dy­ti. Teis­mo nuo­spren­dis bu­vo 16 me­tų Si­bi­ro rū­dy­nuo­se. Dar po 7 mė­ne­sių, E. Dauk­šai bū­nant Kau­no ka­lė­ji­me, at­si­žvel­gus į jo sa­va­no­riš­ką pa­si­trau­ki­mą iš su­ki­li­mo, baus­mė su­ma­žin­ta iki 12 me­tų.

Nors Kau­no ka­ro li­go­ni­nės vy­riau­sias gy­dy­to­jas pa­žy­mė­ji­me apie E. Dauk­šos svei­ka­tos būk­lę ra­šė, kad jo „krū­ti­nės san­da­ra yra silp­na ir su­stip­rin­tas šir­dies pla­ki­mas, kad jis ga­lė­siąs dirb­ti tik leng­vą dar­bą ka­li­nių kuo­po­se“, E. Dauk­ša bu­vo iš­trem­tas į To­bols­ką. Trem­ty­je te­ko dirb­ti raš­ti­nė­je, o po 1866 me­tų am­nes­ti­jos, per­pus su­ma­ži­nus ka­tor­gos lai­ką, ke­lio­li­ka me­tų dir­bo Pa­vol­gy­je ge­le­žin­ke­lio val­di­nin­ku.

Paskutinieji metai

Į Lie­tu­vą Ed­var­das Dauk­ša su­grį­žo po dvi­de­šim­ties me­tų. Bu­vo mi­rę ne tik tė­vai (mo­ky­to­jas Ka­zi­mie­ras Kris­tu­pas Dauk­ša mi­rė dar 1865 me­tais, Ed­var­dui bū­nant Kau­no ka­lė­ji­me), bet ir bro­lis Ado­mas bei se­suo Emi­li­ja. Ne­be­ra­do ir jau­nys­tės die­nų drau­gų, su ku­riais karš­tai dis­ku­tuo­ta apie Lie­tu­vos atei­tį, kau­ta­si su­ki­lė­lių bū­riuo­se. Jo bi­čiu­lis poe­tas Ju­lius Anu­sa­vi­čius, kar­tu su Ed­var­du re­da­ga­vęs E. Liut­ke­vi­čiaus ra­por­tus ir „nu­ro­dy­mus“, į trem­ty­je iš­siilg­tus Da­niū­nus per Ry­gą ir Skaist­kal­nę su­grįš tik po ke­le­rių me­tų, jau po E. Dauk­šos mir­ties.

E. Dauk­ša 1884 me­tais ap­si­sto­jo pas Šiau­lių ap­skri­ty­je, ne­to­li Pa­pi­lės, gy­ve­nu­sį bro­lį Vla­dą. Bet po me­tų bro­lis mi­rė. Ed­var­das, ma­tyt, pa­si­ju­to sve­ti­mas bro­lio žmo­nos na­muo­se.

Pra­si­dė­jo še­še­rius me­tus tru­ku­sios kla­jo­nės po Lie­tu­vą. Iš kai­mo į kai­mą, nie­kur il­giau neap­sis­to­jant. Vie­nas iš pir­mų­jų E. Dauk­šos gy­ve­ni­mo ir kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jų My­ko­las Bir­žiš­ka ra­šo, kad ko­vin­gas, ne­nuo­lan­kus, trem­ties me­tų ne­pa­lauž­tas E. Dauk­ša „bro­liui Vla­dui pa­si­mi­rus, pa­siė­mė mai­še­lį su ti­ky­bi­nė­mis ir kt. kny­go­mis, gal ir su rank­raš­čiais, ir ėjo per žmo­nes, sa­ky­da­mas ti­ky­bi­nes, („spi­ri­tua­lis­ti­nes“) pra­kal­bas, pul­da­mas taip pat mas­ko­lius ir len­kus taip, kad žmo­nės bi­jo­da­vo jį net priim­ti nak­vy­nės. Baž­ny­čio­je ku­ni­gams mel­džian­tis už ca­rą, bal­su pro­tes­tuo­da­vo. Ven­gė vis­ko, kas bu­vo ca­riš­ka ir pa­žy­mė­ta dvi­gal­viu ere­liu: ge­le­žin­ke­lių, pi­ni­gų, pa­što ženk­lų. (…) Val­džios su­lai­ky­tas kaip val­ka­ta (grei­čiau­siai dėl prieš ca­rą kurs­tan­čių kal­bų), bu­vo už­da­ry­tas Šiau­lių ka­lė­ji­me. (…) Teis­me te­kal­bė­jo lie­tu­viš­kai. Tei­sė­jui pa­rei­ka­la­vus kal­bė­ti ru­siš­kai, at­rė­žė: „Kai aš nu­va­žiuo­siu pas ta­ve į Ru­si­ją, aš ta­vęs ne­pra­šy­siu kal­bė­ti lie­tu­viš­kai, o da­bar tu, pas mus į Lie­tu­vą at­va­žia­vęs, kal­bėk lie­tu­viš­kai!“

Įsi­ti­ki­nus, kad li­go­tas ir anks­ti su­se­nęs E. Dauk­ša ca­ro re­ži­mui ne­be­pa­vo­jin­gas, jis iš ka­lė­ji­mo bu­vo pa­leis­tas ir ati­duo­tas glo­bo­ti bro­lio Vla­do vai­kams. Bet iš jų na­mų grei­tai vėl iš­ke­lia­vo. Šį kar­tą iš­si­ruo­šė pas gi­mi­nes Vi­tebs­ko gu­ber­ni­jo­je.

Tai bu­vo pa­sku­ti­nio­ji pen­kias­de­šimt ket­ve­rių me­tų trem­ti­nio ir poe­to Ed­var­do Dauk­šos ke­lio­nė. 1890 me­tų žie­mą jį ra­do su­ša­lu­sį pa­ke­lė­je gim­ta­ja­me Bir­žų kraš­te. Pa­lai­do­jo se­no­sio­se Se­me­niš­kių (kai kur tei­gia­ma kad Žar­di­nių) kai­mo ka­pi­nė­se. Prie jo ne­ra­do nuo­lat ne­šio­ja­mo, pri­kimš­to po­pie­rių mai­še­lio.

Dau­ge­lis apie Dauk­šą ra­šę ma­no, kad ten ga­lė­ję bū­ti trem­ties me­tais pa­ra­šy­ti kū­ri­niai. Bu­vo šne­ka­ma, kad mai­še­ly­je E. Dauk­ša ne­šio­jęs ir 2000 rub­lių, ku­riuos bu­vo nu­spren­dęs pa­skir­ti lie­tu­viš­kai mo­kyk­lai steig­ti. Kas ži­no, gal koks go­dus žmo­gus su­si­gun­dė tais pi­ni­gais, ku­rių tik­riau­siai ir ne­bu­vo. Nie­kas tais me­tais poe­to mir­ties ap­lin­ky­bių ne­ty­rė. Paš­ne­kė­jo ir nu­ti­lo. Gal vie­tos ad­mi­nist­ra­ci­ja net ap­si­džiau­gė, kad ne­li­ko ne­pa­ran­kaus, prieš ca­ro val­džią prie­šiš­kai nu­si­tei­ku­sio, nuo­lat ra­gi­nan­čio ko­vo­ti už Lie­tu­vos iš­va­da­vi­mą iš ca­riz­mo ver­go­vės, žmo­gaus.

Tik po ke­lių de­šimt­me­čių paaiš­kės, kad 1863 me­tų su­ki­li­mo da­ly­vis, Si­bi­ro trem­ti­nys Ed­var­das Jo­kū­bas Dauk­ša, pa­trauk­li, lais­va, ne­si­že­mi­nan­ti as­me­ny­bė, bu­vo ir poe­tas, XIX am­žiaus lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je įsi­tvir­ti­nęs kaip vie­nas iš mei­lės ly­ri­kos ir mo­der­nio­sios poe­zi­jos pra­di­nin­kų.