Naujausios
Uždarbiavo užsienyje
Aloyzas Mikalauskas ūkininkauja vienuolika metų. Jo valdos – 70 ha žemės. Laukai lopinėliais po apylinkes išsibarstę. Ūkininkas verčiasi augalininkyste. Augina avižas, kviečius, miežius, garstyčias. Nors ūkis ne ekologinis, bet Aloyzas garstyčias pripažįsta kaip vertingą trąšą.
Aloyzas sutinka: jis sukaupęs ūkininkavimo patirties, bet kasmet vis mokosi ir mokosi. Augalininkystėje kaip loterijoje. Vienas iš dviejų: išloši arba praloši...Trejus metus žemę kankino sausros. Kai sausros, prastas derlius ir nepastovios kainos. Lietingais metais ir derliai, ir kainos – geresni. Prieš gamtą – nepaprotestuosi. Bet ir per ūkininkų protesto akciją Aloyzas savo laukuose nepastatė nė vieno žalio kryžiaus. Buvo išvykęs į užsienį. Uždarbiavo.
Po ūkininkų protesto akcijos, pasak Aloyzo, nelabai kas ir pasikeitė.
Šių metų darbymetis ūkininkui Mikalauskui – įprastas. Tik technika dažniau genda, lūžta. Labai reikėtų techniką atnaujinti.
Laisvalaikis
Gimtinėje vaikinas nesijaučia vienišas. Bendraminčiai – ūkininkas Regimantas Kairys iš Latvygalos, skrebiškietis kaimynas Emilis Undzėnas. Aloyzas susitinka ir bendrauja su savo vaikystės, mokslo draugais. Idealus poilsis su draugais gamtoje. Prie ežero, upės. Su bičiulių kompanija nuvažiuoja prasiblaškyti į Panevėžį. Į kino filmą.
– Domiuosi motociklais. Surandu laiko kelionėms. Nepraleidžiu progos pasižvalgyti po žemės ūkio parodas. Tekę būti Kaune, Kėdainiuose, Latvijoje, Vokietijoje. Prisėdęs prie kompiuterio pirmiausia ieškau žemės ūkio naujienų. Ūkininkavimas – mano didysis pašaukimas, – prisipažįsta vaikinas.
Pramogoms vis mažiau laiko. Vis atsiranda kokio nors darbo.
Akmenys
Aloyzas renka nuo laukų akmenis. Kraštų dvaro magazinas, nemažas pastatas, Mikalausko žemėje. Stovėjo atlapotom durim. Jo viena siena buvo iširusi. Ūkininkas akmenimis užmūrijo tą spragą. Dabar tvarko aplinką, akmenimis grindžia aikštelę.
– Spragą sienoje galėjau užtaisyti ir blokeliais, kaip paprasčiau, bet akmenimis – gražiau. Autentiškiau. Čia – akmenų kraštas, – kalba Aloyzas.
Pastatas puošia kaimo vaizdą. Ir Aloyzui – nauda. Šiame pastate jis sandėliuos grūdus.
Kaimynai pastebi: Aloyzo žemėje – jokių karklynų, šiukšlynų ar sodybėlių liekanų. Jis viską nuo žemės nušluos, sutvarkys, tą plotą suars, pasės javus. Negyvenamų sodybų šuliniai – saugūs. Užstumdyti žemėmis. Ūkininko Mikalausko pakelės nušienautos, laukai ne piktžolėti, o kelkraščiai – pavyzdingi, nesuarti. Aloyzo laukai įsiterpę tarp didžiažemių ūkininkų masyvų. Vaizdas toks, kad stambieji ūkininkai Aloyzą spraudžia į kampą...
Bendruomenė
Aloyzas džiaugiasi: gyvena veiklioje bendruomenėje. Kultūrinio darbo organizatorė Marytė Undzėnienė niekam neleidžia apsnūsti. Ji kaimo gyvenimą turtina prasmingais renginiais, pilietiškumo akcijomis. Aloyzas – už bendruomeniškumą.
– Dažnai į Aloyzą pagalbos kreipiuosi. Jis visur pirmas. Geranoriškas, supratingas. Jeigu nebesuspėja, tai pasako, kad dabar negali, bet tą ir tą valandą atvažiuos ir prisistato. Mums labai praverčia Aloyzo technika, jo entuziazmas, – pasakoja Marytė Undzėnienė.
Kiekviename gimtinės kampelyje Aloyzo plušėta... Gyvenvietės centre stovėjo apleistas šiukšlynas. Marytės Undzėnienės suburti talkininkai šiukšlyną panaikino ir įkūrė parką. Aloyzas savo traktoriumi atvežė ir Kalėdų senelį. Aloyzas dalyvavęs akcijoje „Išgelbėk gyvybę“. Skrebiškių apylinkėse kartu su kitais bendraminčiais ieškojo ir dangstė atvirus kanalizacijos šulinius, vandens hidrantus, kurie buvo tapę ne vien žvėrelių, naminių augintinių, bet ir žmonių spąstais. Prie bendruomenės namų žaliuojanti eglė irgi Aloyzo traktoriumi atgabenta iš jo paties miško. Ūkininko traktorius labai praverčia, kai reikia tą eglutę išpuošti prieš Kalėdas... Aloyzas rikiavosi į kaimo traktorių paradą. Ir stovėjo garbės sargyboje kaimo koplyčioje perlaidojant šio krašto iškiliųjų grafų Koscialkovskių palaikus.
Neseniai Skrebiškiuose kilo gaisras. Aloyzas į nelaimės vietą skubėjo su traktoriumi. Jis su ūkininku Regimantu išvežė šiaudus, kad šie neužsiliepsnotų ir neįsipliekstų pražūtinga ugnis.
Linkėjimai
– Savo kaimą įsivaizduoju tvarkingą, žydintį, klestintį. Tik ne užkaltais langais, – sako Aloyzas.
Kasmet jis savo gimtinėje pasodina ne po vieną medelį.
