VISUOMENĖ SUSISKALDŽIUSI, NES VIENI KITUS SAVOMIS TIESOMIS UŽKNISINĖJAME?

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Ta­čiau ne­sa­me vie­no­di. Vie­ni jau­čia­si vi­sa gal­va aukš­tes­ni už ki­tus. Ki­ti tuo pat me­tu ne­tu­ri kur dė­tis, nes jau­čia­si tų, aukš­tes­nių­jų pa­stum­ti į šo­ną. Pa­na­šiai kaip mes el­gia­mės su svar­biais ir ne­svar­biais dar­bais? To­dėl ir ma­to­me, kad vi­suo­me­nė su­si­skal­dž...

Ta­čiau ne­sa­me vie­no­di. Vie­ni jau­čia­si vi­sa gal­va aukš­tes­ni už ki­tus. Ki­ti tuo pat me­tu ne­tu­ri kur dė­tis, nes jau­čia­si tų, aukš­tes­nių­jų pa­stum­ti į šo­ną. Pa­na­šiai kaip mes el­gia­mės su svar­biais ir ne­svar­biais dar­bais? To­dėl ir ma­to­me, kad vi­suo­me­nė su­si­skal­džiu­si. Vie­ni la­biau tei­sūs už ki­tus. Ki­ti jau­čia­si to­kie pro­tin­gi, kad ki­tus ga­li va­din­ti kvai­liais.

– Vi­so­kių žmo­nių yra, vi­so­kių rei­kia, – fi­lo­so­fiš­kai at­si­lie­pė bi­čiu­lis Sta­sys. – Ta­čiau ma­ne į ne­vil­tį va­ro tie žmo­nės, ku­rie ne­pri­pa­žįs­ta sa­vo klai­dų. Nep­ri­si­pa­žins, nors vi­si ma­to, kad gry­bą pjo­vė. Tai dar nie­ko. Bai­siau­sia, jog kal­ta­sis, gin­da­ma­sis puo­la kal­tin­ti ki­tus žmo­nes. Ver­čia bė­dą su­si­klos­čiu­sioms ap­lin­ky­bėms. Ban­do ap­kal­tin­ti nuo jo nu­ken­tė­ju­sį žmo­gų.

To­kių pa­vyz­džių ko­ne kas­dien ma­to­me po­li­ti­ko­je. Kai ku­rie po­li­ti­kai, siek­da­mi tiks­lų taip su­pai­nio­ja fak­tus, kad gra­žu žiū­rė­ti. Ir taip, į su­kur­tą ne­tik­rą pa­sau­lį įtrau­kia ap­lin­ki­nius. Ir su­ran­da ti­kin­čių­jų to­mis pa­sa­ko­mis. Mat pa­sa­ko­to­jas jas se­ka įtai­giai. Tvir­tin­da­mas, jog jis vie­nin­te­lis ži­no ke­lią. Ži­no at­sa­ky­mus, kaip su­kur­ti švie­sią atei­tį. Ir sun­ku ne­pa­ti­kė­ti, nes no­ri­si ta švie­sia atei­ti­mi ti­kė­ti.

Ta­čiau pa­na­šių žmo­nių sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je su­tin­ka­me ne tik tarp po­li­ti­kų. Bū­na žmo­nių su ku­riais ge­ra pa­si­gin­čy­ti. Ta­čiau bū­na ir to­kių, su ku­riais ge­riau ne­pra­dė­ti gin­čy­tis. Mat vi­suo­met lik­si ne­tei­sus ar kal­tas dėl pa­sa­ky­tų žo­džių.

TURIME REIKALŲ SU SOCIOPATAIS?

Moks­li­nin­kai aiš­ki­na, kad tarp mū­sų yra taip va­di­na­mų so­cio­pa­tų.

So­cio­pa­ti­ja įvar­di­na­ma ne kaip tra­di­ci­nė žmo­gaus li­ga, o elg­se­nos su­tri­ki­mas. So­cio­pa­tai su­ge­ba sau pa­lan­kiai ma­ni­pu­liuo­ti fak­tais, bet ne­su­ge­ba lai­ky­tis so­cia­li­nių nor­mų ar jaus­ti kal­tės. Tiks­lios šio su­tri­ki­mo prie­žas­tys nė­ra iki ga­lo aiš­kios. Ma­no­ma, kad šį su­tri­ki­mą ga­li lem­ti ge­ne­ti­ka. O gal tie­siog – ap­lin­ka. Žmo­gus pa­pras­čiau­siai jau­čia­si ne­sa­vas net tarp sa­vų, nes ne­su­ge­ba su­pras­ti ki­tų jaus­mų. O pa­si­reikš­ti no­ri­si. Ta­da vis­ką ir nu­le­mia no­ras iš­nau­do­ti ki­tus žmo­nes sa­vo tiks­lams pa­siek­ti.

– Po­li­ti­kus jau bai­gia­me per­pras­ti. Pa­ma­tai su kuo tu­ri rei­ka­lų, ir to­kių nei gar­bi­ni, nei už juos bal­suo­ji, – pa­sa­kė Sta­sys. Ir klau­sė: – O ką da­ry­ti, jei­gu ten­ka kas­die­ny­bė­je su pa­na­šiais žmo­nė­mis su­si­dur­ti? Juk ne­bėg­si to­kį pa­ma­tęs į ki­tą gat­vės pu­sę?!

Keb­lus da­ly­kas. Tik­rai: nei bėg­ti, nei rėk­ti. Ten­ka su pa­žįs­ta­mu, no­ri ne­no­ri, kal­bė­tis. Jei­gu no­ri iš to po­kal­bio iš­neš­ti svei­ką kai­lį, rei­kia su­si­val­dy­ti ir ne­ban­dy­ti įro­di­nė­ti sa­vos tie­sos. Juk iš anks­to ži­nai, kad ne­svar­bu ką pa­sa­ky­tum, bus ne ta­vo tei­sy­bė. Yra pa­sa­ky­mas: ty­la – ge­ra by­la. Ge­ra pa­tar­ti pa­ty­lė­ti. Bet vi­suo­met sun­ku taip pa­sielg­ti. Kaž­kas juk ima ir pa­trau­kia už lie­žu­vio… Išei­tų, kad nie­ko do­ro pa­tar­ti ne­ga­li­me?

IŠVADA

Kai nie­ko pa­tar­ti ne­ga­li­ma, tai nė­ra žmo­niš­kos iš­va­dos. Tuo pa­sau­lis ir ža­vus, kad kiek­vie­nas ga­li lais­vai gy­ven­ti su sa­va tie­sa. Aiš­ku, bū­tų dar ža­ves­nis, jei­gu kai ku­rie sa­vo­mis tie­so­mis ki­tų neužk­nis­tų. Ta­čiau yra taip, kaip yra. Prieš vė­ją ne­pa­pū­si. Ga­li gau­ti at­gal skau­dų gū­sį.