Prisiminkime – kai mitingavo Šeimų maršo dalyviai, vėliau ūkininkai, paskui kitos grupės, iš jų buvo šaipomasi. Kas šaipėsi? Daugelis prisimename. O dabar mitinguoja kiti – tie, kurie tada šaipėsi. Tai kurie iš jų teisūs? Kurie svarbesni? Akivaizdu viena – kiekvienam žmogui svarbu ginti savo poziciją. Demokratinėje valstybėje taip ir turi būti. Tik yra vienas „bet“: visa tai turi vykti be užgauliojimų, žeminimų, be persekiojimo ar smurto.
Tačiau dažnai klumpame. Ir be rusiškų keiksmų kai kam – nė iš vietos. Yra toks vienas patriotas, priklausantis teisingai partijai – jo žodynėlis, regis, niekam neprilygsta. Tiesa, šis asmuo turi problemų Marijampolėje – galimai pagrasino ginklu viešoje vietoje. Tik štai tyrimas pradėtas tik po to, kai kilo visuomenės pasipiktinimas. Negi tai būtų nutylėta?
Kita vertus, ir pareigūnams dabar nelengva – tiek daug smurto, neapykantos, kad į kiekvieną atvejį sureaguoti tampa neįmanoma. Kadaise, dar būdamas Seimo nariu, dabar tik ponu, Valdemaras Valkiūnas už kumštelėjimą turėjo aiškintis policijai. O dabar – Seimo narių padėjėjai mojuoja pistoletais.
Kiti – mojuoja morale. Antai uniformuoti vyrai atvyksta į Kapčiamiestį ir pareiškia: „Nuo šiol jūsų čia neturėtų likti“. O kad susirinkę žmonės jaustųsi labiau įpareigoti ar nuolankūs, pradedama giedoti Lietuvos himną. Kodėl? Ar gyventojų susirinkimai nuo šiol pradedami himnu?
Pagal nustatytas taisykles, himnas giedamas Seimo posėdžių pradžioje ir pabaigoje, iškilminguose renginiuose, per valstybines šventes ar sutikus užsienio šalių vadovus. Bet ne – gyventojų susirinkimai į šį sąrašą neįeina.
Tad kyla klausimas – gal tai buvo daroma sąmoningai, kad vėliau Lietuvos kariuomenės vadas R. Vaikšnoras galėtų paniekinamai ištarti: „Aš mačiau nuo scenos – kai kurie iš jūsų net himno nemoka. Kramto gumą, kai himnas vyksta…“ Himnas giedamas, jis „nevyksta“. Ir visa tai – tariamai apie patriotiškumą, apie pagarbą valstybei. Tuo tarpu žmonėms, kuriuos bandoma iškeldinti iš gimtųjų vietų, siunčiama žinia – jie neva valdomi „blogio jėgų“.
O blogio jėgas, kaip žinome, moka išvaikyti Arnoldas Valkauskas – teologijos mokslų daktaras, Ruklos įgulos karo kapelionas, majoras. Bet jo toje salėje nebuvo. Matyt, nereikėjo.
Giliai įstrigo kariuomenės vado žodžiai: „Kažkas turi ateiti ir pasakyti valstybės nuomonę bei sudėti taškus ant „i“.“ Nuo kada jis – valstybė? Ir apskritai – kas yra valstybė? Saujelė politikų?
Prieš rinkimus visi vieningai trimituoja: „Valstybė – tai žmogus.“ Bet staiga išgirstame – valstybės nuomonę pasakys uniformuotas vyras. Jis Kapčiamiesčio ar Biržų žmonėms nurodys, kur ir kaip gyventi. Taškas.
Tačiau Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė: valstybė – tai visos visuomenės organizacija. Ji privalo užtikrinti žmogaus teises, laisves ir veikti visų piliečių interesais.
Jeigu reikia poligono – gerai. Bet, mielas žmogau, vilkintis uniformą (pagarba tiems, kas ją nešioja), eik pas žmones kalbėtis. Duris atverk ne batu, o pasibelsk. Paklausk, kaip jie gyvena, ir tik tada kalbėkis. Nebūk arogantiškas, nedemonstruok jėgos, nevaryk žmonių iš namų. Nebaugink karu.
Dauguma vyresnio amžiaus žmonių jau visko matę – jie nebebijo. Jiems tiesiog liūdna stebėti, kaip draskoma jų šalis, jos vienybė ir orumas. Tarsi kas rungtyniautų – kuris labiau myli Lietuvą? Ar tas, kuris veja kitus iš namų, ar tas, kuris čia įaugęs su savo istorija?
Tai primena gyvenimą po senu klevu, kai močiutė su šakėmis stoja prieš traktorių, kad tik jos trobelės nenuverstų. Dabar laikai kiti, bet jausmas panašus.