Ingrida, kaip Jums sekasi?
Dabar – jau puikiai, jaučiu tokią ramybę: viskas nusistovėjo, susidėliojo į savas vietas, namai pilni, susidraugavome su gyventojais, tikrai gera ir ramu. Šiuos globos namus atidarėme liepą – tada buvo daug streso: nauja įstaiga, nauja sritis, kuri man buvo visiškai nepažįstama… Bet labai džiaugiuosi, kad prie mūsų kolektyvo prisijungė dabar jau mano pavaduotoja Karolina Kondrotienė, kuri socialinėje srityje turi daug patirties – ji labai daug pagelbėjo, pamokė ir moko iki šiol. Ji – mano dešinioji ranka.
Rodos, atidaryti senelių globos namus jauniems žmonėms turėtų būti rimtas iššūkis… Kas buvo sunkiausia šiame kelyje?
Kaip ir minėjau, mums labai padėjo mano pavaduotoja Karolina – su ja dirbti pradėjome konsultacijų principu, o vėliau pasiūlėme prisijungti prie komandos visu pajėgumu. Didžiausias iššūkis, sakyčiau, buvo biurokratiniai dalykai. Darbus stabdė šio pastato, kuriame anksčiau veikė Veterinarijos tarnyba, paskirties keitimo procesas, tačiau galiausiai viskas susitvarkė.
Karolina buvo vienintelis žmogus, dirbęs globos srityje, tad ir jai teko nešti didelę atsakomybę – išgirdusi mūsų viziją, ji padėjo ją įgyvendinti. Nebuvo lengva, bet mums pavyko – subūrėme puikią ir profesionalią darbuotojų komandą, kuri negaili nei meilės, nei jėgų mūsų gyventojams.
Šiuose globos namuose dirba daugiau darbuotojų, negu reikalauja nustatyta tvarka. Kodėl?
Taip, pas mus gyvena 24 gyventojai, kuriais rūpinasi 13 darbuotojų. Pagal reikalavimus šiai įstaigai užtektų 5–6 asmenų personalo. Tačiau norime, kad darbuotojai gerai jaustųsi, nebūtų pervargę ar per daug apkrauti ir, žinoma, kad mūsų gyventojai gautų kokybiškas paslaugas bei džiaugtųsi čia gyvendami. Vykdydami atrankas labai atsižvelgėme ne tik į patirtį, bet ir į darbuotojo vertybes. Nes išmokti techninių dalykų galima, tačiau atjautos ir tos šviesos, kuri čia taip reikalinga, žmogui niekaip „neįdėsi“, jeigu jis to savyje neturi.
Kokia yra šių globos namų vizija?
Mano vizija ir noras, kad gyventojai čia jaustųsi kaip namuose, o ne kaip įstaigoje. Norisi, kad jų senatvė būtų rami, graži, jauki – kaip namie. Ir manau, kad mums pavyksta, nes tai dažnai girdime iš senelių. Būna, kad savaitgalį kuris nors išvyksta namo pasiimti likusių daiktų, o sugrįžęs sako, jog ten gyventi jau nebenorėtų, kad jo namai jau čia, pas mus. Mūsų gyventojus aplankantys artimieji taip pat dažnai stebisi, kaip jų mama ar tėtis, senelis ar močiutė atsigavo… Tai labai glosto širdį – reiškia, einame gera linkme.
Visos globos įstaigos kartoja tą patį – ori senatvė, jausmas kaip namuose… O kuo jūs išsiskiriate iš kitų?
Visų globos namų tikslas yra toks pat, todėl kartojasi frazės. Mes vykdome globos normose įrašytus punktus ne tam, kad užsidėtume varnelę, bet tam, kad realiai sudarytume galimybę mūsų gyventojams čia jaustis gerai. Jie ir savo kambarių sienas pasipuošia asmeninėmis nuotraukomis, ar kokį širdžiai brangų puodelių servizą iš namų atsiveža ir padeda bendroje virtuvėje… Jie savąją namų erdvę susikuria patys, mes jiems to daryti netrukdome. Valdiško požiūrio pas mus nėra. Nenoriu, kad būtų skirstoma – čia valdžia, čia administracija, reikia mūsų prisibijoti ir pan. Gyventojai mūsų pareigas tegul žino, bet nereikia jų akcentuoti, todėl mums ir pavyksta sukurti tikrų namų ir bendrystės aplinką, artumo jausmą. Šiuos namus supa jauki aplinka – seneliai turi galimybę apsilankyti šalia esančioje Šiaurinėje rančoje, pamatyti gyvūnėlius, pabūti gamtoje, prie jos prisiliesti… Taip pat esame labai atviri savanoriams – mielai juos priimame ir kviečiame pas mus atlikti praktiką.
Kaip atrodo senelių diena šiuose globos namuose?
Darbuotojų pamaina baigiasi pusę aštuonių ryto, tada ją pakeičia kita. Diena seneliams prasideda pusryčiais, paskui vyksta įvairios procedūros, maudymai, užimtumo veiklos – poezijos skaitymai, žaidimai, koncertai, spektakliai… Labai džiaugiamės, kad mus aplanko savanoriai iš Trečiojo amžiaus universiteto, kurie seneliams surengia įdomius užsiėmimus. Taip pat malonu, kad prie gyventojų užimtumo noriai prisideda ir jų artimieji – jie pasiūlo naujų veiklų arba čia pakviečia savo pažįstamus, kurie jas praveda.
O kokie užsiėmimai seneliams patinka labiausiai?
Labiausiai patinka klausytis ir skaityti poeziją, taip pat žaisti bingo. Tačiau veiklas jie atsirenka patys – mes pasiūlome, pabandome: jeigu patiko, kartojame, jeigu ne – atsisakome. Jokio priverstinio brukimo to, kas mūsų gyventojams ne „prie širdies“, čia nėra.
Ar bendradarbiaujate su kitomis globos įstaigomis? Nejaučiate tarpusavyje konkurencijos?
Labai susidraugavome su Šv. Vincento Pauliečio globos namų direktore Irma Jurgaitiene ir jų kolektyvu. Glaudžiai bendradarbiaujame, padedame vieni kitiems – jų namų gyventoja pas mus yra skaičiusi savo poeziją. O konkurencijos kol kas jokios nejaučiame, nes visi Biržų rajono globos namai turi savo gyventojus, vykdo savas veiklas, tad žmonės patys atsirenka, kur jiems geriausia. Nė vieno specialiai neviliojame.
O kokie yra šių namų gyventojai?
Visi skirtingi, kiekvienas su savo charakteriu, sava istorija – vieniems reikia daugiau priežiūros, kiti sveikesni, savarankiškesni. Amžius – nuo pensinio iki 102 metų. Vieni uždaresnio būdo, kiti labai nori bendrauti, noriai dalinasi prisiminimais, patirtimi, pasakoja savo gyvenimo istoriją. Nors rodos, visos dienos seneliams panašios, visgi jie turi savo rutiną – visada laukia pirmadienio, nes žino, kad namai bus vėl pilni, darbuotojai šurmuliuos aplinkui, dirbs administracija… Nors ir savaitgaliais personalas dirba, jo mažiau, tad vien jau žinojimas, kad mes visi esame čia, jiems suteikia ramybę ir saugumo jausmą.
Koks yra didžiausias emocinis atlygis, kurį šiame darbe gaunate?
Mane labiausiai džiugina, kad mūsų gyventojai yra laimingi, šypsosi, prisiglaudžia, apkabina… Gera man tada, kai matau, jog jiems čia gera.
Socialinė sritis yra terpė, kurioje daug emocijų, išgyvenimų… Ar šis darbas Jumyse jau spėjo kažką pakeisti – požiūrį, supratimą apie tam tikrus dalykus, vertybes?
Turbūt tapau emociškai stipresnė, nes anksčiau gal kiek jautriau reaguodavau į mūsų senelių išgyvenimus, labai prie jų prisirišdavau. Nors ir dabar tas mano jautrumas niekur nedingo, gal tik giliau viduje jį paslėpiau…
Bet gal tas jautrumas ir atjauta kaip tik yra vadovo privalumas šiame darbe?
Manau, kad taip. Nes turi būti empatiška, atjaučianti, supratinga, šaltumui ir arogancijai vietos čia nėra.
Papasakokite apie savo planus plėsti veiklą?
Kadangi globos namų poreikis didelis, planuojame įrengti dar vienus globos namus tame pačiame kieme, su panašiu vietų skaičiumi ir daugiau erdvės bendriems susibūrimams. Yra žmonių, kurie laukia eilėje, taip pat senjorai dažnai skambina ir klausia, ar turime vietų. Bet pagelbėti jiems negalime, nes laisvų vietų šiuo metu nėra, todėl nusprendėme plėstis. Kada tai bus įgyvendinta, pasakyti dar negaliu, bet po truputį jau judame pirmyn.
„Geriau nesu pamačius“
Po pokalbio su globos namų direktore I. Simėniene, užsukome ir pas kelias šios įstaigos gyventojas. Viena iš jų – globos namų šviesuolė, gyventojų tarybos pirmininkė Bernadeta Šulskienė.
„Esu viena iš pirmųjų šių namų gyventojų ir drąsiai galiu pasakyti – geriau negu čia niekur nemačiau, nes patirties kitų rajonų globos namuose turiu nekokią. O čia – kaip tikri namai, neturiu kuo skųstis. Kai atvyksta manęs aplankyti giminaičiai, sako, kad gyvenu kaip viešbutyje. Nesu girdėjusi nei iš vieno gyventojo, kad kuriam čia būtų blogai“, – užtikrino iš Papilio atvykusi, visą gyvenimą mokytojavusi ponia Bernadeta. Tiesa, neseniai ji savus namus Papilyje pardavė…
“Aišku gaila, bet kas iš to, kad stovi tuščias namas… Sesuo liko Papilyje, kita sesuo gyvena Biržuose, turiu su kuo bendrauti… Ir dukterėčios visada tetulę aplanko“,- pasidžiaugė senjorė.
Kalbėdama apie kasdienybę „Šiaurinėje užuovėjoje“, moteris pasakojo, kad su kitais gyventojais puikiai sutaria, vieni kitiems padeda.
“Nueinu, kavytės išverdu, nunešu. Su gyventojais galima gražiai sutarti, tik nereikia pačiam pradėti ieškoti problemų ten, kur jų nėra, nesipykti, nesierzinti, juk esame visi skirtingi“,- kalbėjo ponia Bernadeta.
Ji kitiems gyventojams mėgsta skaityti eiles. “Nemaniau, kad seneliams patinka poezija, bet pasirodo taip, vis prašo padeklamuoti kokį posmą… Tai aš jiems parenku kažką įdomaus, na, nejaugi skaitysi 90-mečiams apie pirmąją meilę…”,- šyptelėjo mokytoja.
Viena, bet ne vieniša
Pasibeldėme ir į kitą kambarį, kuriame gyvena taip pat mokytoja Danguolė Vaičiulėnienė. Ją užklupome besimankštinančią.
„Na ir nutvėrėte mane, dabar esu visa išraudusi. Čia toks mini treniruoklis, tinka ir kojoms, ir rankoms mankštinti, vaikai nupirko…“ – susigėdo senjorė.
Jos vaikai gyvena užsienyje, vyro nebėra, o namie viena, be priežiūros, pati apsieiti jau nebegalėjo. „Buvo nelengvas gyvenimas, aštuonerius metus vyrą slaugiau, o dabar esu namuose, kur apie mane visi „šokinėja“, rūpinasi. Esu viskuo patenkinta – man padeda nusiprausti, skaniai maitina, labai džiaugiuosi, kad turiu savo asmeninį kambarį ir tikiuosi, kad jame nugyvensiu iki pabaigos. Likusi viena namuose savimi pasirūpinti jau nepajėgiau, o čia gaunu viską – kambarį, kurio taip norėjau. Gyvenu jame viena, bet nesijaučiu vieniša, nes žinau, kad visai šalia, čia pat už sienos gyvena tokie patys žmonės…“ – kalbėjo moteris.
Ji pasidžiaugė, kad vaikai, sugrįžę į gimtinę, mamą visada aplanko. „Yra žmonių, kurie piktinasi tokiais vaikais, kurie, užuot patys prižiūrėję senus tėvus, juos apgyvendina globos namuose. Bet aš pati nenorėjau vaikams „būti ant sprando“, nes slaugiau savo vyrą ir žinau, ką tai reiškia, kaip tai sunku. Aš taip norėjau, ir čia būdama esu labai laiminga…“ – patikino ponia Danguolė.
B. Petkevičiūtės nuotr.
B. Petkevičiūtės nuotr.
B. Petkevičiūtės nuotr.
B. Petkevičiūtės nuotr.
B. Petkevičiūtės nuotr.
B. Petkevičiūtės nuotr.
B. Petkevičiūtės nuotr.