Daugiau nei 10 tūkstančių gerbėjų
N. Ambrazevičius su savo gerbėjais internete dalijasi kasdieniais jauno ūkininko džiaugsmais ir rūpesčiais. O pirmiausia jis sekėjus patraukia biržietiška tarme. Nojus biržietiška tarme pasakoja apie įvairiausius darbus ūkyje – sėją, kūlimą, kaip remontuoja traktorių, kaip lesina vištas ir prižiūri savo ypatingos hailendų veislės karvyčių ūkį.
Pasikalbėti su Nojumi susitikome jo ir tėvelių ūkyje Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje, Ločerių kaime. Prieš gerą dešimtmetį ar dar seniau apie Lietuvos pakraštyje esantį kaimelį dauguma net nebuvo girdėję.
Susitikimo laiką su Nojumi teko ilgokai derinti. Nors didieji lauko darbai baigti, tačiau pasak jaunojo ūkininko, rūpesčiai ūkyje nesibaigia – jų pilna visus metus, tik spėk suktis.
Vaikinas sako, kad prieš pradėdamas savo kasdienius filmavimus svarstė, kaip viskas turėtų vykti. Iš pradžių jautėsi kiek nejaukiai – keista buvo save nufilmuotą ne tik matyti, bet ir girdėti.
„Nusprendžiau prieš kamerą kalbėti biržietiškai. Taip jaučiuosi savimi, nesusikaustęs. O ir žiūrovai, tikiuosi, tai jaučia“, – prisipažino Nojus ir pridūrė, kad filmuodamas kasdienius ūkio darbus jis vis labiau jaučia, kad tai, ką daro, yra vertinga. Ūkininkavimas jam tapo dar svarbesnis ir prasmingesnis.
Eina tėvelių pėdomis
Nojui – 22 metai. Kodėl jis pasirinko sunkų žemės ūkio darbą, juk daugelis jaunų žmonių šiandien ieško lengvesnio darbo ir gero uždarbio?
„Manau, kad būtų buvę kvaila ir netgi keista, jei nebūčiau pasirinkęs ūkininkavimo. Tėveliai įkūrė ūkį 2000 metais, įdėjo labai daug meilės ir darbo, kad ūkis ne tik gyvuotų, bet ir augtų. Todėl man savaime susiklostė, kad einu jų pramintu taku. Nesu vienturtis – turiu seserį, bet nemanau, kad ji imsis šios veiklos. O ir man atrodo, kad vaikščioti tepaluotai, dulkinai, tampyti grūdų ar burokų maišus – nelabai moteriška veikla“, – savo kelio ūkyje pradžią prisiminė Nojus, su tėvais valdantis apie 700 hektarų ūkį.
Mokosi iš kolegos
Nojus atvirai prisipažįsta, kad ūkio reikalais pradėjo domėtis ne nuo pat ankstyvos vaikystės.
„Todėl dabar, kažką darant, jaučiu, kad kai kurių žinių trūksta. Gal todėl, kad būdamas vaikas daugiausia laiko leisdavau namuose Biržuose arba pas močiutę. Dabar vyksta mokymosi procesas. Mes turime labai gerą kolegą Jurijų, iš kurio galiu mokytis – toks jausmas, kad jis viską moka ir supranta“, – prisipažino jaunuolis.
Nojus sąmoningai pasirinko sunkesnį kelią – ėmėsi žemės ūkio, nors šiais laikais jaunimui netrūksta alternatyvų. Jis sako, kad galima rinktis lengvesnį, įdomesnį darbą, kuriame rezultatai greitai matomi, o uždarbis – lengviau pasiekiamas. Ūkininkavimas – visai kas kita. Tai lėtas, ilgas procesas, kurio metu, ypač vasarą, darbo valandos neskaičiuojamos, dažnai tenka vaikščioti purvinam, tepaluotomis rankomis. O investicijos atsiperka labai lėtai.
Nebijo „susigadinti” įvaizdžio
Šiuolaikinis jaunimas žemės ūkio kratosi net nepamatę, kaip „gyvai“ atrodo karvė, tvartas ar vištidė. O jaunasis ūkininkas iš Nemunėlio Radviliškio ne tik nebijo viešai rodyti kasdienybės, bet ir atvirai apie ją pasakoja savo kuriamuose vaizdo įrašuose.
„Man tai tikrai nėra kažkas nepažįstamo. Aš juk pats užaugau tame kaime, mačiau, kaip atrodo gyvulėliai, todėl man nebaisu rankas nei mėšlu išsitepti, nei tepalu“, – patikino N. Ambrazevičius.
Vaikinas juokaudamas sakė, kad mėšlą galima nusiplauti, apsirengti madingais rūbais ir be problemų eiti į vakarėlį.
„Manau, kad įvaizdis labai svarbus tik kol eini į mokyklą ir esi paauglys. Vėliau pasirenki gyvenimo prioritetus – ir nei tas tvartas, nei mėšlu aplipę kaliošai neatrodo nei gėdingai, nei kažkaip „nefainai“. Priimi tai kaip normalią gyvenimo dalį – ir tiek“, – sakė Nojus ir pridūrė, kad, dirbdamas kaime, galvos dėl išvaizdos nesuka. Svarbiausia – kad batai ir rūbai būtų patogūs.
Idėja filmuoti ūkininko kasdienybę
Kad praskaidrintų kartais monotonišką darbų kasdienybę, Nojus sumanė pradėti filmuoti savo darbus ir gyvenimą bei dalytis jais „YouTube“ platformoje. Vėliau jo vaizdo įrašų atsirado ir kitose socialinėse platformose. Gerbėjų ratas ėmė plėstis.
Nojus mano, kad dalis žiūrovų, stebinčių jo ūkininkavimo kasdienybę, yra smalsuoliai, prisimenantys savo vaikystę kaime ir ūkio darbus. Tad žiūrovų auditorija – gana plati: nuo jaunimo, kuriam įdomu, ką veikia ūkininkas, kalbantis biržietiška tarme, iki vyresniųjų, kurie su nostalgija prisimena savo jaunystės laikus.
Nojus sako žmonių neskirstantis ir tikisi, kad jo kuriamas vaizdo turinys bus įdomus įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėms. Galbūt susidomės ir tie, kurie gyvena mieste ir jau nebeturi, pas ką nuvažiuoti į kaimą…
Draugai nenustebo
Kaip į Nojaus iniciatyvą filmuoti savo kasdienį gyvenimą ir darbus ūkyje bei rodyti juos internete reagavo draugai ir šeimos nariai?
„Šeima reagavo normaliai – gal ir buvo nustebusių, bet šiaip mano šitą iniciatyvą priėmė gerai. Kadangi stengiuosi apsupti save žmonėmis, kurie taip pat kažką kuria, veikia įdomių dalykų gyvenime, tai ir mano aplinka tokia – labai smarkiai nustebusių nebuvo“, – sakė Nojus ir prisipažino, kad tikri draugai, kurių neturi daug, jį palaiko.
Jaunasis ūkininkas atviravo, kad pažįstami, gyvenantys kitose šalyse, pavyzdžiui, Portugalijoje, siūlė kurti turinį anglų kalba, tačiau kol kas apie tai negalvoja. „Juk savo filmukuose kalbu biržietiškai, savo tarme, todėl jaučiuosi laisvai. Net jei kalbėčiau taisyklingai lietuviškai – tai jau būčiau ne aš, būčiau susikaustęs, nes reikėtų stengtis kalbėti taip, kaip kasdieniame gyvenime nekalbu“, – teigė Nojus.
Jis pridūrė, kad kurti turinį anglų kalba būtų sudėtinga ne tik dėl laisvumo stokos, bet ir dėl specifinės terminologijos: reikėtų gerai apgalvoti kiekvieną žodį, ieškoti, kaip tiksliai įvardyti vieną ar kitą padargą ar gedimą.
Laikai keičiasi – galimybių daugėja
Jaunasis ūkininkas, nepaisant to, kad baigė su žemės ūkiu susijusius mokslus, sako, kad šiais laikais galimybės yra beribės, tereikia domėtis ir siekti savo tikslų. Tad kol kas daugiausia patirties įgyja dirbdamas. Vaikinas sako, jog gyvenimas ir verslas vis labiau keliasi į internetą, todėl fizinių išteklių ir fizinio darbo reikia vis mažiau. Tiesa, traktorių vairuoti, sėti, kulti ir arti vis dar tenka pačiam.
„Vis dar gajus stereotipas, kad pinigai uždirbami tik juodu ir sunkiu darbu, gavus tam tikrą išsilavinimą. Iš tikrųjų dabar viskas gali būti paprasčiau – tereikia geros idėjos, sumanymo. Prisimenu vienos mokytojos pasakymą man, kad jeigu nesimokysiu, tai nieko gero gyvenime nepasieksiu, nes galbūt nebuvau pats patogiausias ir geriausias mokinys. Savęs vunderkindu tikrai nelaikau, tačiau nemanau, kad man nesiseka, nes galimybių tikrai labai daug”,- šypsosi Nojus.
Apie stereotipus, kurie nebeveikia
Ūkininkas pripažino, kad vyresnių žmonių, turinčių senų stereotipų apie mokslą ir darbą, pasakymai gali sumenkinti jauno žmogaus motyvaciją ar pasitikėjimą savimi. Jis teigė, kad šiandienos jaunimas gali sau leisti išbandyti daugiau sričių, klysti, mokytis iš savo klaidų tam, kad įgytų patirties.
„Juk kai tau vos dvidešimt keli metai, dar neturi šeimos, vaikų – gali sau leisti išbandyti įvairias veiklas. Dabar galime daryti daugybę dalykų, kurių negalėjo mūsų tėvai ar seneliai. Net ūkininkavimas labai pasikeitė“, – svarstė Nojus.
„Jei tik sėdėčiau prie kompiuterio ir kurčiau turinį apie ūkininkavimą – irgi būtų neįdomu. O dabar galiu nuolat judėti, dirbti fizinį darbą. Juk mūsų kūnas ne tam, kad tik sėdėtume. Manau, kad labai didelis privalumas yra galimybė keisti veiklas – taip atsiranda geras gyvenimo balansas“, – pripažino Nojus.
„Apsiginklavęs” kameromis ir dronais
N. Ambrazevičius nesiekia uždirbti iš savo kuriamo turinio – viską daro labiau dėl malonumo. Vaikinas prisipažįsta, kad tam reikėjo nemažai pasimokyti: lankė specialius vaizdo montavimo kursus, kad perprastų pagrindines technikas ir gudrybes. Taip pat teko pasirūpinti reikalinga įranga – kamera, jos laikikliais, mikrofonais. Reikėjo atsisiųsti montavimo programas, išmokti jomis naudotis. Daug laiko praleista stebint įvairius mokomuosius vaizdo įrašus, kaip filmuoti, ką ir kaip daryti.
Ūkininkas pasakoja, kad įrangą rinkosi atsakingai, o didžiausiu pirkiniu tapo dronas – dabar gali filmuoti ir fotografuoti iš oro, o tai atveria dar daugiau kūrybinių galimybių.
Nauja veikla
Šiandien Nojus jau ne tik kuria turinį sau, bet ir padeda pažįstamiems – montuoja kitų kūrėjų vaizdo įrašus. Tiesa, tai daryti gali tik žiemą, nes vasarą tiesiog nelieka laiko.
„Šiaip tai gana sudėtingas darbas – savo filmuotą medžiagą kartais montuoju net dvi dienas. Filmuoju labai daug, paskui reikia atrinkti įdomiausias akimirkas, įdėti garsų, efektų – viską taip, kad žiūrovui būtų įdomu ir smagu žiūrėti“, – apie kūrybinį procesą pasakojo Nojus.
Jis pripažįsta, kad dabar yra nemažai dirbtinio intelekto įrankių, kurie padeda, tačiau net ir jais naudojantis reikia daug darbo – pirmiausia domėtis, mokytis, kaip juos taikyti. O tai užima laiko.
„Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų bent šiek tiek pasimokyti apie dirbtinio intelekto galimybes – tai yra ateitis, ir nuo jos nepabėgsime“, – įsitikinęs jaunasis ūkininkas.
Svarbiausia – netapti priklausomiems
Nojus pripažįsta, kad filmuoti ir tuo pat metu dirbti ūkyje – tikras iššūkis. „Būna, kad skubame atlikti kokius nors darbus, o man dar reikia filmuoti. Kartais artimieji nesupranta, kad man reikia pastatyti kamerą, nufilmuoti, tada ją pernešti į kitą vietą ir vėl filmuoti. Tai juos kartais erzina, bet nieko negaliu padaryti“, – šypsodamasis dalijasi kasdienybės patirtimis Nojus. Vis dėlto jis pastebi, kad bėgant laikui tie jo „bėgiojimai“ su kamera aplinkiniams kelia vis mažiau nuostabos.
„O šiaip rekomenduoju visiems susimąstyti – ilgas laiko leidimas su telefonu ar prie kompiuterio daro žmogų priklausomą nuo tuščio, menkaverčio turinio, kuris įtraukia ir veikia kaip priklausomybė. Visiems linkiu atrasti įdomių veiklų ir kuo mažiau domėtis tuo beverčiu turiniu, brukamu internete. Gavus greitą dopamino dozę, paskui realus gyvenimas ir darbas pradeda atrodyti neįdomūs“, – sako Nojus.
Vaikinas mano, kad žmonės, pernelyg įnikę į ekranus, ima mažiau domėtis aplinka, tikrove, ir nebekuria nieko vertingo ar naudingo. Jis pats sako vis dažniau apie tai susimąstantis ir stengiasi gyventi kuo kokybiškesnį gyvenimą.
Baigiantis pokalbiui, jaunasis ūkininkas atvirai prisipažįsta mėgstantis keliauti ir turintis svajonę – kada nors šaltąjį žiemos sezoną praleisti šiltuose kraštuose, mėgaujantis saule ir jūra. Pasikrovęs naujų jėgų, jis svajoja pavasarį sugrįžti į Ločerių kaimą kupinas naujų idėjų ir entuziazmo. Linkime Nojui, kad jo svajonė išsipildytų!
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.