Kaip turėtų susiklostyti gyvenimas, kad grįžtumėte į Biržus?
Neatmetu tokios galimybės gyventi Biržuose – netgi galiu pasakyti, kad nemažai apie tai galvoju. Biržuose daug privalumų, bet ar tai realizuosis – nežinau.
Kai pagalvoji, dabar gyvenimus užvaldo nuotolinis darbas, ir jį gali dirbti tiek iš Niujorko, tiek iš Biržų. Biržuose man atsiranda harmonija – čia visos sąlygos ilgam ir gražiam gyvenimui. Biržai – nuostabi vieta, ir čia tikrai kažkada atsidursiu. Tikiuosi.
Ar nesusimąstote, kad kartais krepšinis – kaip ir gyvenimas – jame daug pergalių ir pralaimėjimų?
Gal gyvenimas panašesnis į krepšinį – svarbu adekvačiai tai vertinti. Aš bandau visą laiką save prilaikyti, kad nepasiklysčiau tame tempe. Svarbūs pamatiniai dalykai, tokie kaip šeima, sveikata, o šalia to pergalės ir pralaimėjimai susibalansuoja – svarbu neatitrūkti nuo pamatinių gyvenimo vertybių. Juk gyvenime egzistuoja ne tik karjeros reikalai.
Kokia Jūsų asmeninė patirtis?
Aišku, krepšinis – visas mano gyvenimas, ir didžiausia gyvenimo patirtis įgyta per krepšinį.
Viena iš situacijų – kai daugelis laukė jūsų, kaip asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidento, komentaro dėl Roberto Javtoko pasisakymo ir už tai skirtos baudos. Ar dažnai tenka nutylėti tam tikrus dalykus, kad nekiltų didesnio triukšmo?
Vienaip atrodo iš išorės, o aš žiūriu į tą situaciją iš vidaus ir nenoriu kištis į situaciją ar komentuoti nuobaudos, kurią skyrė asociacijos „Lietuvos krepšinis“ etikos komisija. Aš nevertinu ir nekomentuoju tų situacijų, kurios nuo manęs nepriklauso. Yra taisyklės, reglamentai, vidiniai mūsų teisės aktai.
O sprendimas buvo viešas, priimtas kompetentingų specialistų. Pas mus, Lietuvos krepšinio asociacijoje, yra algoritminiai mechanizmai, kurie veikia be manęs. Aš tuo džiaugiuosi, ir man atrodo, kad visa argumentacija buvo išdėstyta.
Asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas – kiek įtakingos šios pareigos krepšinio pasaulyje?
Lietuva yra krepšinio šalis, kurioje ši sporto šaka yra itin populiari ir mylima. Tai suteikia krepšinio bendruomenei didelį matomumą ir visuomenės dėmesį. Asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidento pareigas lemia keli pagrindiniai aspektai: LK prezidentas vadovauja pagrindinei Lietuvos krepšinio valdymo institucijai, atsakingai už visų lygių krepšinio (nuo vaikų iki profesionalų) organizavimą, nacionalinių rinktinių (vyrų, moterų, jaunimo) pasirengimą ir dalyvavimą tarptautinėse varžybose, teisėjų ir trenerių rengimą.
Prezidentas yra aukščiausiasis Lietuvos krepšinio atstovas tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip FIBA (Tarptautinė krepšinio federacija) ir FIBA Europe. Jo veikla ir asmeninis autoritetas padeda stiprinti Lietuvos pozicijas tarptautinėje arenoje, siekti geresnių sąlygų Lietuvos klubams ir rinktinėms, pritraukti tarptautinius renginius (pvz., Lietuva rengs FIBA moterų „EuroBasket 2027“). Prezidentas atlieka svarbų vaidmenį pritraukiant rėmėjus ir partnerius, kas yra gyvybiškai svarbu krepšinio vystymui ir finansiniam stabilumui.
LK prezidento pareigos suteikia didelę įtaką formuojant Lietuvos krepšinio kryptį, užtikrinant jo sėkmę ir matomumą pasauliniame kontekste. Tokios yra pareigos, bet čia turi ir pats sau nusistatyti prioritetus – man tai turi būti maksimaliai funkcionuojanti sistema. Aišku, sporte pagrindinis dalykas – pergalės, kur yra ir mano asmeninė atsakomybė, o toliau jau sistemos dalykai.
O įtaka vertinama per rezultatą, ne per asmenybes ir man džiugu, kad tą filosofiją įgyvendiname. Juk pagrindinis tikslas – pasiekti organizacijos tikslus.
Svarbu ne asmenybė, o tau pavesta misija.
Jei galiu veiksmingai sutvarkyti procesus, reiškia misija realizuojama prasmingai, reiškia mano žinios ir energija virsta organizacijos laimėjimu.
Jūsų gyvenime būta ir amerikietiškų kalnelių: 16 metų tapote jauniausiu krepšinio treneriu Lietuvoje, 27-erių – jauniausiu Lietuvos krepšinio federacijos generaliniu sekretoriumi, o sulaukęs 31 metų – jauniausiu Tarptautinės krepšinio federacijos padalinio „FIBA Europe“ valdybos nariu. 2013 metais Jums suteiktas Vusterio universiteto garbės profesoriaus vardas, buvote Lietuvos sporto universiteto prorektorius… Bet buvo ir STT, areštas, įtarimai dėl galimo piktnaudžiavimo tarnyba, buvote išteisintas. Ar liko kartėlio, nuoskaudų iš to meto?
Mano asmeninės filosofijos formuotojas Algirdas Kriaučiūnas išugdė supratimą, jog geriau būti jaunu ir perspektyviu, o ne veteranu. Aikštelėje aš neturėjau perspektyvų, bet įgijau žinių visose krepšinio pozicijose: ir treneris, ir teisėjas, ir vadybininkas… O visos kitos patirtys – žmogus turi būti pasiruošęs visiems gyvenimo įvykiams, kai aplinkybės nuo tavęs nepriklauso. Man padėjo sportininko charakteris, gebėjimas greitai vertinti situacijas ir žiūrėjimas į viską filosofiškai. Tai buvo neįkainojama patirtis. Žinoma, galėtų būti ir paprastesnių patirčių.
Nenusivylėte Lietuvos teisine sistema?
Ne, nenusivyliau. Atvirkščiai – sustiprėjo tikėjimas valstybe ir jos teisine sistema.
Buvo situacijų, kai norėjosi viską mesti ir rinktis kitą darbą?
Ne, niekada nebuvo, kad galvočiau, jog reikia palikti krepšinį, nes krepšinis – labai plati veiklos sritis. Galiu pakeisti specializaciją, bet ne krepšinį. Krepšinis yra vertybė – istorinė, socialinė, profesinė.
Kas sunkiausia Jūsų darbe?
Kiekvienas matomas ir viešas darbas yra nelengvas. Čia reikia išlaikyti ir elgesio, ir kalbos kontekstą – nieko neįžeidžiant, bet skatinant realizuoti bendrus tikslus. Svarbu požiūrio balansas, o visa kita – darbas. Jei jį supranti – padarai. Svarbu surasti kiekvienam motyvaciją, skatinti, pajungti energiją, nes krepšinio žmonių yra daug. Džiaugiuosi krepšinio bendruomenės supratimu, palaikymu, geru emociniu ryšiu.
Kada ir kaip prasidėjo pažintis su sportu? Kokia pirmiausia sporto šaka atsirado Jūsų gyvenime ir kodėl?
(Juokiasi) Labai anksti. Prisimenu, dar gyvenome Kupiškyje, lankiau vaikų darželį. Ten buvo aktų salė, gal kažkokia šventė ar varžybos, ir aš gavau kamuolį, kurį turėjau įmesti į krepšį, kuris buvo labai didelis ir platus. Mečiau, gavau net kažkokį molinį medalį – jis ir dabar dar yra kažkur namuose. Žinoma, tada dar tikrai nesupratau, kas yra krepšinis, bet kamuolys mane užbūrė.
O vėliau, kai buvau ketverių metų, tėvai persikėlė į Biržus, ir mokykliniais metais prasidėjo tikra pažintis su krepšiniu, kuri tęsiasi iki šiol.
Kas pirmasis pastebėjo Jūsų gabumus krepšiniui?
Treneris Algirdas Kriaučiūnas buvo ir yra labai svarbus asmuo mano gyvenime – pas jį Biržų sporto mokykloje treniruotes lankiau 12 metų. Jis buvo ir yra man autoritetas – kaip tėvas ar šeima. Iki šiol esame išlaikę šiltus santykius, dažnai bendraujame ir šeimomis.
Turėjote jaunystėje pavyzdį – asmenybę, kuriuo norėjote sekti?
Man pasisekė, nes turėjau labai daug išskirtinių asmenybių tiesiog prieš akis ir iš jų daug išmokau: treneris ir dėstytojas Edas Nickus, Lietuvos krepšininkas, treneris, sporto žurnalistas ir profesorius Stanislovas Stonkus, kuris buvo ir mano disertacijos vadovas, ir, žinoma, legendinis Vladas Garastas.
Vladas Garastas – unikalus žmogus, iš jo visą laiką mokausi požiūrio į gyvenimą. Biržai gali didžiuotis, jog toks žmogus savo didžiąją kelionę į sporto olimpą pradėjo būtent Biržuose. Yra ir daugiau man sektinų asmenybių, bet paminėtos – svarbiausios.
Jūs įkūrėte pirmąjį pasaulyje tarptautinį krepšinio universitetą. Kaip kilo tokia idėja ir ko mokosi jūsų studentai? Beje, kas yra šie studentai – užsieniečiai ar lietuviai?
Beveik 10 metų buvau giluminėse krepšinio studijose, baigiau magistrantūrą, doktorantūrą, todėl gerai pažįstu akademinę sferą, mačiau, kokias stiprias asmenybes turi Lietuva. Taip kilo idėja įkurti tokio pobūdžio instituciją, siekiant apjungti krepšinio praktiką su moksline vadyba bei pasiūlyti tarptautiniu mastu pripažintą, specializuotą krepšinio išsilavinimą.
Ilgametė patirtis Lietuvos krepšinio federacijoje parodė, kad, nors Lietuva turi puikią krepšininkų rengimo sistemą, trūksta aukšto lygio krepšinio vadybos specialistų ir nuolatinio, sistemingo trenerių kvalifikacijos tobulinimo. O būdamas Lietuvos sporto universiteto plėtros ir sporto prorektoriumi, mačiau didžiulį potencialą sujungti akademinę bazę (mokslinius tyrimus, metodikas) su realiais krepšinio pasaulio poreikiais ir praktine patirtimi. Ši idėja taip pat atliepė tarptautinės krepšinio bendruomenės siekį populiarinti krepšinį šalyse, kur jis neturi tvirtų pozicijų, ir vystyti krepšinio akademines programas bei standartizuoti trenerių paruošimą tarptautiniu lygiu.
Taip 2018 metais idėja tapo kūnu – nutariau pradėti asmenines veiklas, suskaitmeninau visas žinias ir pan. Užsikūrė labai įdomi veikla, dirbame pagrindinai nuotoliniu būdu, bet yra ir fizinis kontaktas. Studentai atvyksta iš daugelio valstybių, tokių kaip JAV, Australija, Tailandas, Malaizija, Afrikos šalys, siekdami įgyti aukščiausio lygio krepšinio trenerio mokslo ir studijų žinių. Tarptautiškumas yra svarbi universiteto veiklos dalis, pritraukianti studentus ne tik iš Europos Sąjungos šalių, bet ir iš kitų pasaulio regionų. Glaudžiai bendradarbiaujame su Vusterio universitetu (Jungtinė Karalystė). Universitete mokosi ir lietuviai, kuriems, beje, mokslas nemokamas. Labai įdomus darbas – ilgiuosi jo. Akademinė misija – paruošti aukšto lygio trenerius bei vadybininkus, gebančius dirbti šiuolaikiniame, vis labiau profesionalėjančiame krepšinio pasaulyje.
Jūsų gyvenime buvo ir yra didžiulių sporto renginių, varžybų, olimpiadų… Kuris sporto renginys Jums įsimintiniausias ir kodėl?
Be abejo, 2011 metų Europos krepšinio čempionatas buvo didžiulis, sėkmingas, beprecedentis finansų ir krepšinio renginys Lietuvai visais atžvilgiais, reprezentuojantis mūsų valstybę. Prisimenate, kaip buvo apgalvotas kiekvieno šalies regiono įtraukimas į šį renginį su krepšinio kamuolio varymu per visą šalį… Tai buvo istorinis momentas. Žinoma, sporte ne viskas iki galo pavyko – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė užėmė 5-ąją vietą, kuri užtikrino Lietuvos rinktinei vietą 2012 metų Londono olimpiados atrankos turnyre.
O Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje buvo pastatyti arba renovuoti pagrindiniai sporto kompleksai: „Žalgirio“ arena Kaune – tai buvo didžiausia ir pagrindinė čempionato arena, „Švyturio“ arena Klaipėdoje, „Cido“ arena Panevėžyje ir Šiaulių arena Šiauliuose buvo pritaikytos čempionato reikmėms, kapitališkai atnaujintas ir modernizuotas Alytaus sporto kompleksas. Visos arenos tarnauja ir tarnaus dar ilgai ne tik sportui, bet ir kultūriniams renginiams.
Jums tenka susitikti ne tik su Lietuvos, bet ir su garsiausiomis pasaulio krepšinio žvaigždėmis. Koks susitikimas įstrigo jūsų atmintyje?
Taip, yra nemažai tų susitikimų, bet dažnai labai greitai pamatai, su kuriais kalba, kaip sakoma, sulimpa. Labai šiltas kontaktas užsimezgė su Ispanijos krepšininkais ir vadovais. Žavi brolių Gasolių, Juan Carlos Navarro, Rudy Fernándezo, José Manuelio Calderóno paprastumas, betarpiškumas. Šilta bendrystė užsimezgė ir su sėkmingu Ispanijos vyrų krepšinio rinktinės garsiu krepšininku, buvusiu Ispanijos krepšinio federacijos prezidentu Jorge Garbajosa, kuris 2023 metais buvo išrinktas Tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) Europos padalinio prezidentu.
Kaip vertinate dabartinės Lietuvos krepšinio federacijos veiklą, krepšinio situaciją?
Na, man geriau nevertinti, bet pažiūrėti, ką kalba skaičiai. O jie rodo, kad krepšinis gerame kelyje, mumis pasitiki verslas, geri sportiniai rezultatai – 2025 metai tapo istoriniais Lietuvos 3×3 krepšiniui, nes pirmą kartą šalies istorijoje visos keturios nacionalinės rinktinės (vyrų, moterų, vaikinų U23 ir merginų U23) iškovojo kelialapius į Europos čempionatus.
Toliau vyksta Lietuvos krepšinio lygos kitų lygų (pvz., RKL, MKL) čempionatai, kuriuose klubai kovoja dėl aukščiausių vietų. Didelį dėmesį skiriame jaunųjų talentų paieškai ir ugdymui, ypač mažesniuose miesteliuose, per specialius projektus ir Moksleivių krepšinio lygos (MKL) programas. Lietuvos krepšinio populiarumas auga, mes varžomės ir laimime prieš šalis, kuriose ir populiacija daug didesnė nei pas mus, ir krepšinio finansai mus lenkia keliais kartais… O tokio visuomenės ir specialistų dėmesio, kokį turi mūsų šalis, turbūt niekur nėra.
Tai tik įrodo, kad mes – krepšinio šalis.
Žinoma, susiduriame ir mes su iššūkiais, tokiais kaip kvalifikuotų trenerių trūkumas tam tikruose lygmenyse ir nuolatinis talentų pritraukimas bei išlaikymas. Sportas yra puikus instrumentas garsinti ir reprezentuoti mūsų valstybę. Tuo instrumentu, manau, bus ir 2027 metais Lietuvoje vyksiantis Europos moterų krepšinio čempionatas.
Mūsų šalyje vyks pačios svarbiausios kovos, kuriose bus rungiamasi dėl Europos čempionato trofėjaus ir medalių, o ateinantys dveji metai sportine prasme Lietuvos moterų krepšiniui yra be galo svarbūs. Be jokios abejonės, Lietuvoje vyksiantis Europos čempionatas paklos rimtą pamatą tolimesnei krepšinio raidai mūsų šalyje, tačiau šalia to mes labai akcentuojame ir socialinę misiją. Planuojame labai daug socialinių projektų, ir jau dabar galime pasakyti, kad Europos moterų krepšinio čempionatas taps didžiausia socialine iniciatyva Lietuvos krepšinio istorijoje.
Tikite Lietuvos krepšinio ateitimi?
Be abejo, yra jaunimo, yra infrastruktūra, yra talentų. Bent dešimt metų Lietuvos krepšinio laukia puiki ateitis.
Ar sunku pateisinti lūkesčius darbe ir gyvenime?
Reikia atskirti darbą nuo gyvenimo. Gyvenime nuo manęs priklauso beveik viskas, o sporte, konkrečiai, nuo manęs daug kas nepriklauso.
Kas motyvuoja nesustoti ir judėti pirmyn?
Daug geros energijos ateina iš šalies krepšinio bendruomenės, regionų, Biržų, o kai matai, koks svarbus krepšinis yra šalies žmonėms, tai motyvuoja, nors gal ir ne visada lengva.
O dabar apie gyvenimą ir Biržus. Papasakokite apie namus, tėvus, mokyklą, būrelius…
Visa, kas gražiausia bei geriausia buvo vaikystėje ir jaunystėje, tai Biržai.
Gyvenome penkiaaukštyje prie ligoninės – tai gatvės varžybos, karai tarp kiemų, žaidimai, maudynės ežere, žvejyba… Prisimenu kelią į treniruotes per Vilniaus ir Žemaitės gatves, kur pažįstama kiekviena plytelė. Tai – nuostabi patirtis. Gaila, kad mano vaikai to neturi.
Mano mama Marijona buvo chemijos mokytoja, dabar gyvena Kaune, o tėtis vis dar aktyviai dirba, daug sportuoja. Turiu sesę, kuri irgi gyvena Kaune. Mokiausi „Aušros“ vidurinėje mokykloje, o mano klasės auklėtoja buvo išmintingoji Audronė Garšvaitė.
Mokykloje sutikau labai daug puikių žmonių – tokių kaip direktorius Leonas Zdanavičius, minėtoji auklėtoja Audronė Garšvaitė, kūno kultūros mokytojas Viktoras Bogomolovas ir dar daug, daug kitų.
Nuostabi ir nepamirštama aplinka buvo mokykloje. Na, žinoma, paraleliai buvo sporto mokykla ir treneris Algirdas Kriaučiūnas, kuris skatino stoti ir į tuometinį Kūno kultūros institutą.
Aš labai didžiuojuosi, kad Biržų vizitine kortele visada buvo sportas. Prisimenu, kai rašydamas daktaro disertaciją „Optimizuotų fizinių krūvių taikymo veiksmingumas rengiant jaunuosius krepšininkus“, Biržų bibliotekoje perskaičiau visą „Biržiečių žodį“ nuo pirmųjų leidimo metų. Ieškodamas medžiagos apie krepšinio pradžią Biržuose, radau labai daug įdomių dalykų – viską skaitmeninau.
Supratau, kad Biržai – Lietuvos fenomenas, išugdęs daug sporto legendų.
Turite sentimentų Biržams?
Be galo daug… O važiuodamas iš Latvijos link Lietuvos, dar neprivažiavęs sienos žymės, jau uodžiu Biržų orą, girdžiu biržietišką šnektą. Man Biržai imponuoja savo iniciatyviais ir atsakingais žmonėmis, nuostabiomis vietomis, savo aura, energija. Gal tai Karvės olos įtaka?!
Jūs ir Jūsų žmona Vaiva esate biržiečiai. Ar buvote pažįstami mokykliniais metais ir kada supratote, jog Vaiva – likimo Jums skirta moteris?
Įdomus dalykas – gal kokius septynerius metus pro Vaivos kiemą ėjau į treniruotes, o mūsų pažintis prasidėjo tik studijuojant. Vaiva studijavo Kauno technologijos universitete, o aš – Lietuvos kūno kultūros institute.
Susitikome prieš Kalėdas Biržų 4-osios vidurinės mokyklos diskotekoje. Taip prasidėjo mūsų draugystė, išaugusi į šeimą.
Vaivos tėvai – irgi sporto entuziastai, garsaus bėgiko, penkiskart Sovietų Sąjungos čempiono Jono Pipynės giminaičiai. Ir visada, kai tik turime laiko ar progą, lekiame į Biržus.
Žmona Vaiva studijavo KTU Cheminės technologijos fakultete, kur įgijo chemijos inžinerijos kvalifikaciją, vėliau studijavo LSU edukologijos krypties doktorantūroje ir 2022 m. sėkmingai apgynė daktaro disertaciją tema „Studentų kūno vaizdas ir sėkmingos jo koregavimo galimybės“. Šiuo metu ji dirba lektore Lietuvos sporto universiteto Fizinio ir socialinio ugdymo katedroje. Taigi, abu gyvename sportiniame režime.
Kas jus jūsų žmonoje vis dar stebina? O gal viskas jau pažįstama iki kaulų smegenų?
Žinot, jaučiasi kietas biržietiškas charakteris, sportinis azartas ir užsispyrimas, tai tenka prisitaikyti (juokiasi…), bet tai labai dera su aštriu protu ir asmeniniu žavesiu. Kaip sakoma – jei negali pakeisti stichijos, prisitaikyk.
Esate labai užimtas žmogus – ar lieka laiko šeimai, dvyniams Martynui ir Laurynui, dukrai Evai, laisvalaikio pomėgiams?
Laiko turi užtekti viskam. Sūnūs neseniai atšventė savo 18-uosius gimtadienius – dvyliktokai. Vaikystėje jie buvo ramesni, nuosaikesni, o 9-metė dukra – visiškai kitokia, suvaldyti nelengva. Jai visko reikia, ji visko nori: jai reikia ir jodinėti, ir piešti, ir ko tik jai nereikia… Aš vis galvoju, kad jos gyvenime labai trūksta mano vaikystės Biržų aplinkos. Beje, augindamas dukrą supratau, jog mergaičių ir moterų pasaulis sudėtingas, bet įdomus.
Ar sūnų ateities planai susiję su sportu, krepšiniu?
Krepšinį žaidžia, bet kol kas savo ateities su didžiuoju sportu nesieja.
Ar visada jaučiate šeimos palaikymą ir tvirtą užnugarį?
Taip, visada palaiko – yra tvirta atrama ir užnugaris. Šeima – pagrindinė vertybė, į kurią remiuosi. Esu susibalansavęs, o karjerą koreguoju pagal šeimos poreikius. Tiesa, esu sulaukęs pakvietimų tiek iš FIBA, tiek iš NBA struktūrų, bet atsisakiau – nes šeima man visada pirmoje vietoje.
Kokias pamokas gavote iš gyvenimo?
Atrasti veiklą, kuria gali gyventi. Man tai – krepšinis, nes jis man niekieno neprimestas, tai man ir darbas, ir aistra.
Trys svarbiausi Jūsų gyvenimo dalykai?
Šeima, sveikata ir tikėjimas.
Kokias vertybes vertinate žmoguje?
Manau, viskas, kuo žaviuosi, telpa Vlado Garasto asmenybėje – valia, išmintis, empatija, paprastumas, žmogiškumas. Nors jo likimas nepaprastas, bet išmintis – begalinė.
Koks Jūsų mėgstamas valgis, gėrimas? Kokį desertą dievinate?
Mes ne gurmanai – šeimoje maitinamės paprastais, tikrais produktais. Mėgstame sveiką maistą, daržoves, vaisius, o mėgstamiausi mano patiekalai – iš varškės: virtinukai, varškėčiai, blynai… Aš visada gaminu šeimai pusryčius, ir jie beveik visada – su varške.
Nors laikau save biržiečiu, nesu alaus mėgėjas – man geriau gira, o visų geriausia – tyras vandenėlis.
Žvejojate, medžiojate..?
Žvejoju, turiu net valtelę, su vaikais plaukiojame. Kauno mariose esu pagavęs net 5 kilogramų salatį – tiesa, tai buvo gana seniai. Bet… lyginant su Biržais, čia net žvejyba kitokia – mąstai didesni, nubėgęs su meškere žuvies nepagausi. Anksčiau dar būriuodavau – turiu net buriuotojo kvalifikacijos dokumentus.
Turtingas tas žmogus, kuriam turtai – gamta, žmogus ir sveikata.
Jeigu ne Lietuvoje, tai kur norėtumėte gyventi ir ką veikti?
Vienareikšmiškai – Kipras. Pirmą kartą čia buvome, kai atidarė tiesioginius skrydžius į šią netolimą, nuostabią šalį. Tai tikras Viduržemio jūros perlas, kur net 340 dienų per metus šviečia saulė. O ir kainos čia nesikandžioja – išsinuomoti namelį galima panašiai už tiek pat, kiek ir Lietuvoje. Su šeima jau šešerius metus Kalėdas sutinkame Kipre.
Koks įprotis Jums pačiam nepatinka? Koks patinka?
Gal kartais per daug prižadu, o pažadėjus juk reikia ištesėti, todėl kartais dantis sukandęs tesiu duotą pažadą. Man patinka asmeninė disciplina, valia, gebėjimas susikaupti, nes šių dalykų gyvenime dažnai reikia.
Turite posakį, kurį kartojate ar kuriuo vadovaujatės?
Mano dėdė, buvęs karininkas, sakydavo: „Poilsis – tai darbo pobūdžio pakeitimas“. Man tai patinka. Ne, nesakau, kad neturi būti veiklos be darbo, bet reikalingas balansas.
Aš kasdien sportuoju, bėgioju, mankštinuosi, ir man sportas visada buvo balansas.
Yra sporto salė, bet aš manau, kad viskas, ko reikia sportui, – tai skersinis, vadinamasis turnikas, ir laukas, nes gamta – geriausia sporto salė.
Esate gerai žinomas žmogus, pažįstate daug įtakingų asmenybių. Ar neplanuojate eiti į politiką?
Ne, man reikia pamatuojamų dalykų. Kvietimų buvo, bet man pavyksta išlaikyti balansą.
Pažvelgę atgal, ką norėtumėte pakeisti savo gyvenime?
Ne, viskas laiku ir savo vietoje.
Koks pasiekimas pats brangiausias ir kodėl?
Pirmiausia, žinoma, – šeima. O profesinis pasiekimas – disertacija, suvokimas, kas yra mokslas, nes tai duoda gyvenimo filosofiją. Mokslas – ta sritis, kur melu nepagyvensi. Ir kai tą suvokimą perneši į krepšinio pasaulį, matai, kad daug kam praverstų labiau pažinti mokslines tiesas.
Artimiausi Jūsų ateities planai asmeniniame gyvenime, karjeroje, moksle?
Užauginti vaikus ir duoti jiems teisingą orientaciją gyvenimui. O karjeroje – yra kadencija, kurią reikia užbaigti, moksle – noriu grįžti į akademinę bendruomenę, nes stebiu krepšinio pasaulio procesus ir suprantu, kad svarbiausias krepšinio žmogus yra treneris, o trenerių rengimas – mano stiprioji pusė.
Ko norėtumėte palinkėti sporto bendruomenei, biržiečiams?
Tikėjimo tuo, ką darai, tikėjimo krepšinio ateitimi ir būti laimingiems. Svarbu pamatyti laimę, nes ji dažnai yra šalia – tik reikia ją pastebėti. Juk jei esi saugus, sveikas – jau esi laimingas.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.Dosjė:
Mindaugas Balčiūnas gimė 1977 m. kovo 15 d. Kupiškyje. Būdamas keturių metų su tėvais atsikėlė į Biržus, mokėsi Biržų „Aušros“ vidurinėje mokykloje, buvo Biržų Vaikų ir jaunių sporto mokyklos auklėtinis. Pirmasis Mindaugo treneris – Algirdas Kriaučiūnas. Būdamas 16-os jis tapo jauniausiu krepšinio treneriu Lietuvoje. 1993–1995 m. dirbo Biržų sporto mokyklos krepšinio treneriu, 1999 baigė Lietuvos kūno kultūros institutą, specialybė – krepšinio treneris. 2005 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos universitete Mindaugas Balčiūnas apgynė daktaro disertaciją „Optimizuotų fizinių krūvių taikymo veiksmingumas rengiant jaunuosius krepšininkus“. Visa jo veikla susijusi su krepšiniu: Baltijos krepšinio lygos vykdantysis direktorius, Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius (nuo 2007 m.), FIBA (pranc. Fédération Internationale de Basketball Amateur, Tarptautinė krepšinio federacija) Valdybos narys (nuo 2008 m.). 2013 m. spalio 17 d. Mindaugui Balčiūnui suteiktas Vusterio universiteto (Didžioji Britanija) garbės profesoriaus vardas. 2012–2018 m. Lietuvos sporto universiteto (LSU) kancleris ir prorektorius. Nuo 2006 m. iki 2013 m. ir 2021 – 2024 m. – Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius, nuo 2024 iki dabar – asociacijos „Lietuvos krepšinis“ prezidentas. 2018 – 2024 m. Tarptautinio krepšinio universiteto generalinis direktorius ir prorektorius. Mindaugas Balčiūnas yra keletos knygų bendraautorius.