Šiandien esame nepriklausoma valstybė, o laisvas žodis – taip pat nepriklausomas. Tačiau kyla klausimas: kodėl dabar, laisvės laikais, valdininkai bando „apsaugoti“ visuomenę nuo informacijos, nuo nuomonių įvairovės, nuo laisvo žodžio?
Laisvė niekada nebuvo sterili. Ji nepatogi, triukšminga, kartais erzina. Tačiau būtent dėl to ji ir yra laisvė. Kai valdžia pradeda „saugoti“ piliečius nuo žodžių, tai jau nebe rūpestis – tai kontrolė ir cenzūra. O kontrolė, kaip istorija ne kartą parodė, visada prasideda nuo informacijos ribojimo.
Netgi socialdemokratė premjerė Inga Ruginienė neseniai per televiziją pasisakė, kad žiniasklaidai negali būti jokios cenzūros. Tačiau jau po kelių dienų Biržų rajono savivaldybės mero Kęstučio Knizikevičiaus, kuris, kaip žinia, priklauso tai pačiai partijai kaip ir premjerė, patarėja Toma Rožėnienė ima barti žurnalistę už jos žurnalistinį darbą.
Mero patarėja ne vienerius metus žurnalistinę patirtį turinčią kolegę nusiveda į šoną ir reikalauja pasiaiškinti, kodėl ši dalyvauja Sveikatos apsaugos ministrės Marijos Jakubauskienės susitikime su Biržų ligoninės darbuotojais.
Ir ne tik tai. Kai į susitikimą su visuomene atėjo ne tik kviestieji asmenys, bet ir keli Biržų gyventojai, T. Rožėnienė juos gaudė kvosdama, iš kur jie sužinojo apie susitikimą. Kodėl nuo visuomenės slepiama informacija apie ministrės vizitą, juolab kai ministrės atstovai „Biržiečių žodžio“ žurnalistei patvirtino, jog susitikime dalyvauti galima ir tam neprieštaraujama?
Ar mero patarėja jaučiasi esanti viršesnė už ministrę ir galinti savo nuožiūra „leisti“ arba „neleisti“?
Supratome, kad patarėjos reikėjo atsiklausti ir tik sulaukus leidimo klusniai eiti ten, kur nurodys. Ten, kur pageidauja valdininkė, ir rašyti tik tai, kas jai atrodo teisinga. Jūs čia rimtai? Ir visa tai vyksta ne Baltarusijoje ar „ruskyne“, o mažame Biržų rajone.
Mero patarėja ne tik kamantinėja žurnalistę, kas jai leido dalyvauti susitikime, bet ir drįsta klausti, ką žurnalistė fotografuoja, nurodinėja, ką galima, o ko negalima fotografuoti.
Ar mero patarėja turi tam reikalingų kompetencijų? Pasidomėjome. Viešai skelbiama informacija rodo, kad patarėja turi kirpėjos specialybę. O gal sukaupta darbo patirtis viešųjų ryšių srityje? Gyvenimo aprašyme nurodoma, kad ji dirbo pardavėja, administravo socialinius tinklus ir elektroninę parduotuvę, pardavinėjo produktus, kūrė vaizdo įrašus. Taip pat dirbo grožio salone, moka naudotis kasos aparatu, prekiavo miesto mugėse.
Kokiais klausimais ji pataria merui? Ši valstybės tarnautoja atsakinga už viešuosius ryšius, jaunimo politikos įgyvendinimą, savivaldybės pozicionavimo strategijos kūrimą ir įgyvendinimą. Tačiau įvertinus įgytą profesiją, galai nelabai sueina.
Kadangi viena iš mero patarėjos funkcijų – „apdoroti su viešaisiais ryšiais susijusią informaciją”, tai tikrai nereiškia, kad jos darbas – „apdoroti“ žurnalistus, kurie dirba savo tiesioginį darbą. O gal toks nurodymas buvo gautas iš vadovybės?
Patarimas valdininkei – vertėtų paskaitinėti Visuomenės informavimo įstatymą, pagrindinį teisės aktą, reglamentuojantį visuomenės informavimo veiklą. Šis įstatymas nustato viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, žurnalistų bei jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę.
Mes, žurnalistai, vadovaujamės įstatymais ir dirbame pagal juos, o ne pagal valdininkų nurodymus, kur galima dalyvauti ir ką rašyti ar fotografuoti.
Priekaištai dėl to, kad parašėme apie planuojamą ministrės susitikimą su bendruomene, taip pat nepatiko patarėjai, todėl ji reiškė priekaištus žurnalistei. Priminsiu įstatymą: „Draudžiama daryti įtaką viešosios informacijos rengėjui, platintojui, jų savininkui ar žurnalistui, verčiant neteisingai atspindėti įvykius ir faktus“.
Taigi mes privalome dalyvauti tokiuose susitikimuose, net jei tai nepatogu valdininkams. Tik būdami vietoje galime atspindėti tikrąją realybę, o ne tą informaciją, kurią skelbia patys valdininkai ir kuri jiems patogi.
Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai skelbia: „Visuomenės informavimo priemonių cenzūra draudžiama. Cenzūra užtraukia atsakomybę įstatymų nustatyta tvarka“.
Visuomenė turi teisę žinoti. O valdininkų pareiga – tarnauti žmogui, o ne nurodinėti, kas ir ką turi žinoti, galvoti ar kaip elgtis.
Laisvoje Lietuvoje laisvas žodis neturėtų būti kova. Tačiau, deja, neretai jis ja tampa. Vietoje to turėtume vertinti taiką, gyventi pagarboje, o ne puikybėje. Politikų ir valdininkų kadencijos turi aiškų terminą – per jį galima užsiauginti pasitikėjimą, bet galima jį ir prarasti.
Tad būkime laisvi ir neleiskime, kad kažkas kitas spręstų už mus.