Skrebiškiuose paroda "Mano batai buvo du"

Ba­tai – vai­kiš­ki, mo­te­riš­ki, vy­riš­ki. Na­gi­nės. Šven­ta­die­niai, dar­bi­niai, odi­niai, gu­mi­niai, dirb­ti­nės ir la­kuo­tos odos. Su plat­for­ma, ge­le­ži­niais ap­kaus­tais, smai­lia­no­siai, bu­ka­no­siai, aukš­ta­kul­niai, kla­si­ki­niai. Fil­cai, ku­riuos ka­dai­se siu­vo Bir­žų bui­ti­nio bat­siu­viai. Fil­cai su puo­šy­bos or­na­men­tais.

– Išs­kir­ti­niai. Žie­mi­niai. Am­ži­ną atil­sį ma­ma la­bai juos bran­gi­no. Juos siu­vo Bir­žų bui­ti­nio bat­siu­viai. Ma­tyt šil­ti. Ma­ma sa­ky­da­vo: šian­dien la­bai šal­ta, au­siuos fil­cus, – pri­si­me­na Ma­ry­tė.

Iš Ma­ry­tės na­mų at­ke­lia­vo 1987 me­tų jos sū­naus Lai­mio vai­kiš­ki san­da­liu­kai. Ir am­ži­ną atil­sį te­tos El­mos Ga­vė­nai­tės pa­li­ki­mas – šios šim­ta­me­tės na­gi­nės. O tas vie­nas ba­tu­kas pa­mes­ti­nu­kas ne­ži­nia – nuo pa­čios Ma­ry­tės ar jos se­su­tės Sand­ros ma­žos ko­jy­tės...

Su­ži­no­ję apie bū­si­mą pa­ro­dą, se­nus ba­tus iš na­mų ne­šė ir skre­biš­kie­čiai. Vie­na šei­ma į pa­ro­dą at­ve­žė ir pa­do­va­no­jo vy­riš­kus smai­lia­no­sius ba­tus, at­siųs­tus do­va­nų iš To­ron­to.

– Jie bu­vo pa­smerk­ti už­marš­čiai. Iš se­no ba­to nau­jo ne­su­kur­si, svar­bu kad at­ro­dy­tų tvar­kin­gai. Plo­viau, švei­čiau, ba­tų te­pa­lu gai­vi­nau, kad ne­lik­tų kva­po, kad ne­bū­tų to­kie su­var­gę, – pa­sa­ko­ja Ma­ry­tė.

Ma­ry­tė Un­dzė­nie­nė šiai pa­ro­dai ba­tus rin­ko 3 me­tus. Ap­gai­les­tau­ja ir pa­si­gen­da kad ne­pa­vy­ko nie­kur su­ras­ti ba­tų-ko­ji­nių. Jų paieš­ką tęs, ba­tų ko­lek­ci­ją tur­tins. Pa­ro­do­je ir se­no­vi­nių šio kraš­to bat­siu­vių dar­bo prie­mo­nės.

Pa­ro­dos ati­da­ry­mas praė­ju­sią sa­vai­tę bu­vo nuo­tai­kin­gas. Su­si­rin­ku­sie­ji pri­si­mi­nė ir cho­ru dek­la­ma­vo vai­kys­tės ei­lė­raš­tį "Ma­no ba­tai bu­vo du". Be­je, šio­je pa­ro­do­je ne­be vi­si ba­tai tu­ri sau po­rą... Pa­ro­dos lan­ky­to­jai ren­ka įspū­din­giau­sią ba­tų po­rą ir už juos bal­suo­ja že­to­nais. Var­žo­si po­pu­lia­riau­si – na­gi­nės, fil­cai ir ker­zi­niai.

Jei­gu bus no­rin­čių, pa­ro­da ap­lan­kys ir ki­tas bend­ruo­me­nes.

– Kai­mus nai­ki­na. Ne­be­la­bai ir tu­ri­me kam tuos se­no­vi­nius ba­tus pa­ro­dy­ti. Žmo­nės ba­tus žiū­ri­nė­ja, čiu­pi­nė­ja, pa­dū­sau­ja, pri­si­me­na... Pa­ro­da su nos­tal­gi­jos šy­du. Aš pa­ti pa­ro­dai ba­tus rin­kau, glos­čiau, dė­lio­jau ir man su­spau­dė šir­dį, – įspū­džiais da­li­na­si pa­ro­dos su­ma­ny­to­ja Ma­ry­tė.