Paminėjo rašytojo partizano Broniaus Krivicko gimimo 100-metį

Mes di­džiuo­ja­mės, jog šį žmo­gų išau­gi­no Bir­žų ap­skri­ties že­mė. Dar pri­de­da­me, jog jis bu­vo ir mo­ky­to­jas, ir žur­na­lų re­dak­to­rius, ir (nuo 1945 iki tra­giš­kos mir­ties 1952 m.) par­ti­za­nas, LLKS Ry­tų Lie­tu­vos sri­ties vi­suo­me­ni­nės da­lies vir­ši­nin­kas, ak­ty­viai ėmę­sis par­ti­za­nų spau­dos lei­dy­bos. Bū­tų ge­rai, jei dar ge­bė­tu­me ir įsi­klau­sy­ti, kur šis ta­len­tin­gas kū­rė­jas krei­pė sa­vo bend­raam­žių ir jų pa­li­kuo­nių min­tis.

Ne tik pri­si­min­ti, bet ir pa­žin­ti, su­pras­ti poe­tą, sa­vo Tė­vy­nės pa­trio­tą Bro­nių Kri­vic­ką-Vil­nių ban­dy­ta mi­nint jo 100-ąsias gi­mi­mo me­ti­nes.

Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį Bir­žų Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo baž­ny­čio­je už ra­šy­to­ją, par­ti­za­ną Bro­nių Kri­vic­ką bu­vo au­ko­ja­mos šv. Mi­šios. Po jų Bir­žų vie­šo­jo­je Jur­gio Bie­li­nio bib­lio­te­kos sa­lė­je vy­ko mi­nė­ji­mas „Tu­rim būt sa­vam ke­ly lyg plie­nas“.

Ru­duo Bro­niaus Kri­vic­ko gy­ve­ni­me bu­vo ypa­tin­gas me­tas – ru­de­nį jis gi­mė (lapk­ri­čio 17 d.), ru­de­nį, „ly­gu­moj tarp/ ži­ban­čių ra­žie­nų,/ tirš­tai ap­ki­bu­sių vo­ra­tink­liais bal­tais“, pil­nas gy­ve­ni­mo tra­pu­mo nuo­jau­tos, ra­šė apie ru­de­niš­ką žmo­gaus li­ki­mą, ru­de­nį (rug­sė­jo 21 d.) bu­vo sau­gu­mo ka­riuo­me­nės su­ras­tas, nu­šau­tas ir už­kas­tas miš­ke prie bun­ke­rio kar­tu su bend­ra­žy­giu.

Ką mes ži­no­me apie Bro­nių Kri­vic­ką, ar su­pran­ta­me jo kū­ry­bą, ar dė­kin­gi už au­ką? Apie tai, ir ne tik, mi­nė­ji­me įtai­giai kal­bė­jo kraš­tie­tis li­te­ra­tū­ro­lo­gas Vir­gi­ni­jus Ga­si­liū­nas. „Tai žmo­gus, gi­męs ir užau­gęs Va­sa­rio 16-osios Lie­tu­vo­je“, – įžval­giai api­bend­ri­no li­te­ra­tū­ro­lo­gas. Tai žmo­gus, ku­ris sie­kė iš­si­la­vi­ni­mo, ku­riam rū­pė­jo Lie­tu­va. Da­bar žmo­nės kar­tais lin­kę svars­ty­ti, kaip anuo me­tu bu­vo tin­ka­miau­sia elg­tis. Vir­gi­ni­jus Ga­si­liū­nas svars­tan­tiems at­sa­kė – „gy­ve­ni­mas yra tik konk­re­tus“. Ir dar pri­dė­jo: „Jei mes svars­to­me, va­di­na­si, ne­tu­ri­me jo­kių prin­ci­pų“. B. Kri­vic­kas aiš­kiai su­vo­kė, ką ra­šo ir kur ei­na. Pa­sak li­te­ra­tū­ro­lo­go V. Ga­si­liū­no, mes mi­ni­me jį pir­miau­siai ne to­dėl, kad pa­dė­jo gal­vą už Lie­tu­vą, bet to­dėl, kad, tu­rė­da­mas Die­vo duo­tą ta­len­tą, tą ko­vą įžo­di­no. B. Kri­vic­kas mums pa­li­ko pui­kios poe­zi­jos, no­ve­lių, poe­ti­nės pro­zos, teat­ro kri­ti­kos, pub­li­cis­ti­kos, ver­ti­mų ir net po­li­ti­nės ana­li­ti­kos dar­bų. Par­ti­za­nas Vil­nius my­lė­jo tie­są, nes ji „yra vie­nin­te­lis ir tik­ras ke­lias į lais­vę“.

Kū­ry­bos ver­tę mi­nė­ji­mo da­ly­viai ga­lė­jo tuoj pat pa­jus­ti – B. Kri­vic­ko ei­les, poe­ti­nę pro­zą skai­tė ak­to­rius Vy­tau­tas Ga­si­liū­nas, ei­lė­mis ir dai­no­mis kal­bė­jo Bir­žų „Sau­lės“ gim­na­zi­jos auk­lė­ti­niai. Kū­rė­jo biog­ra­fi­ją ir as­me­ny­bę nu­švie­tė žur­na­lis­tės Aud­ro­nės Damb­raus­kie­nės (Bal­ti­cum TV) su­kur­tas fil­mas apie B. Kri­vic­ką. Svei­ki­ni­mo žo­dį ta­rė gim­to­jo Per­val­kų kai­mo (Pas­va­lio r.) bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Al­gir­das Mi­ka­la­jū­nas.

Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­va­duo­to­ja Ast­ra Kor­sa­kie­nė su­si­rin­ku­siuo­sius kvie­tė pa­gal­vo­ti, kaip mes elg­tu­mė­mės pa­na­šio­je si­tua­ci­jo­je...

Mi­nė­ji­mą pa­gy­vi­no is­to­ri­ko, Kul­tū­ros pa­vel­do cent­ro dar­buo­to­jo, kraš­tie­čio Val­do Striu­žo pa­sa­ko­ji­mas apie B. Kri­vic­ko par­ti­za­ni­nę veik­lą, pa­skai­ty­ti ki­tų par­ti­za­nų pri­si­mi­ni­mai. Val­das Striu­žas pa­ste­bė­jo, jog B. Kri­vic­kas pir­ma bu­vo poe­tas ir tik po to par­ti­za­nas. Iš ki­tos pu­sės žvel­giant, „jis bu­vo įžy­miau­sias par­ti­za­nas-poe­tas“.

Dar dau­giau tik­ru­mo, pa­trio­tiz­mu al­suo­jan­čios po­ka­rio me­tų dva­sios mi­nė­ji­mui su­tei­kė Lie­tu­vos ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jos folk­lo­ro an­samb­lis „Ku­po­lė“, ku­ris per Lie­tu­vą ke­liau­ja pa­sa­ko­da­mas is­to­ri­ją dai­na. Mi­nė­ji­mo da­ly­viai, bai­gian­tis ren­gi­niui, dai­na­vo kar­tu. Mi­nė­ji­mą ve­dė bir­žie­čiams ge­rai pa­žįs­ta­ma ak­to­rė Vir­gi­ni­ja Ko­chans­ky­tė. Ren­gi­nio pa­bai­go­je bu­vo tars­te­lė­ta, jog mi­nė­ji­mas, jo me­tu iš­sa­ky­tos min­tys esan­čios ver­tos dak­ta­ri­nės di­ser­ta­ci­jos.