Naujausios
Biržiečiai pagerbė tautai nusipelniusį kraštietį
Penktadienį Biržų pilies didžiojoje salėje buvo surengta konferencija ,,Mūzos ir ginklo broliai: atmintis gyva’’, skirta M. Indriliūno šimtajam jubiliejui pažymėti. Įžanginį žodį susirinkusiems tarė Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos direktorė Vilmantė Vorienė. Apie rezistencijos atspindžius lietuvių literatūroje ir kovotojų už Lietuvos laisvę gyvenimą kalbėjo Biržų krašto muziejaus ,,Sėla’’ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė bei renginio svečiai – Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vidmantas Valiušaitis bei Vytauto Didžiojo universiteto Lituanistikos katedros profesorė dr. Dalia Kuizinienė.
Kraštietis apie kraštietį
Renginio akcentu tapo ką tik išleista M. Indriliūno „Raštų“ knyga. Ją sudarė Biržų krašte gimęs ir augęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno vedėjas, literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, kuris konferencijoje dalinosi savo įžvalgomis apie poetą.
V. Gasilūnas paskaitą pradėjo klausimu, kaip teisingiau būtų įvardyti rašytoją : kritikas, vertėjas, publicistas, partizanas. Kalbėdamas apie M. Indriliūną kaip kritiką, V. Gasiliūnas pabrėžė, kad jis nebuvo tipinis literatūros kritikas, jam svarbiausia buvo įsigilinti į kūrinį, suprasti autoriaus mintį, sužinoti, kaip iš tikrųjų viskas veikia. Apie M. Indriliūną kaip vertėją literatūrologas sakė: ,,M. Indriliūnas buvo maksimalistas: jis visada norėjo būti geras, o ne prastas kritikas, jam būdingas gilus pajautimas. Rašytojas vertė kūrinius iš anglų, prancūzų, vokiečių kalbų. Pasaulis yra pilnas poezijos, parašytos kitomis kalbomis. Žmonės kartais abejoja: kam reikalinga mokėti tiek kalbų? Tam, kad mokėdami tik savąją kalbą, patenkame į vienos kultūros pasaulį, kuris mus įtakoja, o tada tampame prisitaikėliai. Mažoms tautoms būtina plėsti akiratį, neapsiriboti vien savomis tradicijomis. Kelių kalbų mokėjimas suteikia galimybę ieškoti to, kas Lietuvai gali būti svarbu kitų šalių kultūrose’’.
Įvardindamas M. Indriliūno – publicisto kelią, V. Gasiliūnas pabrėžė, jog vyrauja įvairių nuomonių apie rašytoją, esą jam rūpėjo tik knygos ir jo savasis pasaulėlis. ,,Tai netiesa. Mamertui rūpėjo šis gyvenimas. Negalėjo nerūpėti. Jis domėjosi temomis, kurios buvo aktualios to meto jaunųjų katalikų, intelektualų kartai, rimtai žiūrėjo į ateitininkiją. Rašytojas tikėjo, kad tautos stiprybė yra jos kultūra, kad švietimas turi tapti svarbesniu dalyku už krašto apsaugą.’’
M. Indriliūnui buvo svarbi krikščionybė, visada akcentavo žmonių lygybę prieš Dievą, laisvą žmogaus valią. Žinoma, kad iškiliausi to meto kūrėjai buvo ūkininkų vaikai, nes kaimo žmonės mokslą vertino labiau. ,,Provincijos mokytojai - pati svarbiausia darbo sritis. Kultūra ir kelias į mokslą turi būti prieinami visiems, ne tik turtingiesiems’’, – ištrauką iš vieno rašytojo straipsnių citavo V. Gasiliūnas’’.
Kalbėdamas apie rašytoją, V. Gasiliūnas sutiko su jo mintimis: ,,Mąstantis žmogus yra atsparesnis primestiniams dalykams. Tais laikais gyvenimas buvo sunkus, vyravo tokia tvarka: nori vienos ar kitos vietos – išpažink tam tikras vertybes’’.
Pasakojimai iš artimųjų lūpų – tai, kas tikra
,,Apie M. Indriliūną kaip partizaną kalbėti neverta. Tai, ką yra pasakojusi jo sesuo Akvilė yra tikra ir unikalu. O liudijimai yra svarbesni už mūsų išvedžiojimus’’,- savo kalbą užbaigė V. Gasiliūnas.
M. Indriliūno ir savo eiles skaitė ir apie dėdę pasakojo jo dukterėčia biržietė literatė, Rita Zubaitė – Venskūnienė, kurią atlydėjo kiti rašytojo artimieji: ,,Mamytė apie dėdę kalbėdavo su didele meile, pasakodavo, kad jis visada skatino ją rašyti. Studijuodamas pats rašydavo laiškus savo tėveliams, klausdavo kaip jiems sekasi, niekada nepamiršo savo tėviškės. Meilė knygai mūsų šeimoje niekada neišblėso. Tai buvo karta, kuri turėjo dvasinį pagrindą… Ši diena - ypatinga ir buvo labai laukiama. Dėdės Mamerto ,,Raštai’’ – didžiausia mano mamytės svajonė, kuri pagaliau išsipildė…’’
Pilies salėje skambėjo M. Indriliūno eilės
Susirinkusiems paminėti rašytojo gimimo šimtmečio, buvo rodoma ištrauka iš režisieriaus V. V. Lansbergio filmo apie Kazio Bradūno apsilankymą Lietuvoje, stabtelėjimą prie partizanų kapų.
Netrukus rašytojų – partizanų eiles, Vytauto Mačernio laišką mirusiam draugui skaitė aktorius Petras Venclova.
Renginio metu žodį tarė ir M. Indriliūno muziejaus savininkas Valdas Vižinis: ,,Džiaugiuosi, kad radau žmoną iš Gataučių kaimo, kuriame gyveno šventi žmonės. Prieš įsigijant sodybą, mane pakerėjo autentika, kurią saugojo Indriliūnų šeima. Su žmona Aušra ten įkūrėme muziejų, kuris yra įstrigęs tarp būties ir buities. Rašytojo šeimos gimtajame name radome daug jų asmeninių daiktų ir iki šiol vis dar neapleidžia mintis, kad dar kažką rasiu… Didžiuojuosi būdamas Biržų krašto kultūrinės tapatybės dalimi.’’
,,Prasmė, gilumas, istorijos ir literatūros samplaika, jautrumas. Projekto organizatorės atliko darbą, parodantį, kad atmintis gali išlikti gyva. Jų dėka idėjos tapo realybe. Tai tarsi nėrimas gilyn, o ne plaukimas paviršiumi,’’- renginį apibendrino Biržų rajono savivaldybės mero pavaduotoja Astra Korsakienė.