Literatūrinio kelio pradžia – „Literate“

B. Mi­chel­se­no nuo­tr.
Bir­žų gim­na­zi­jos mo­ki­nys Bro­nius Kri­vic­kas
Ar­tė­ja šim­to­sios poe­to, kri­ti­ko, pro­zi­nin­ko, dra­ma­tur­go, ver­tė­jo Bro­niaus Kri­vic­ko gi­mi­mo me­ti­nės.

Gi­męs 1919 me­tų lapk­ri­čio 17 die­ną Per­val­kuo­se (Pas­va­lio raj.), jis vė­liau mo­kė­si Suos­to pra­di­nė­je ir Bir­žų gim­na­zi­jo­je. Bai­gęs uni­ver­si­te­tą, trum­pai mo­ky­to­ja­vo Bir­žų gim­na­zi­jo­je. 1945 me­tų va­sa­rio mė­ne­sį, veng­da­mas areš­to, išė­jo į miš­ką par­ti­za­nau­ti. Re­da­ga­vo par­ti­za­nų spau­dą, ra­šė ei­lė­raš­čius, so­ne­tus, sa­ty­rą. Žu­vo iš­duo­tas. „Jo kū­ry­ba, – ra­šė Bro­niaus Kri­vic­ko raš­tų su­da­ry­to­jas kri­ti­kas Vir­gi­ni­jus Ga­si­liū­nas, – iš­ki­liau­sias po­ka­rio par­ti­za­ni­nių ko­vų ir ko­vo­jan­čio žmo­gaus di­dy­bės bei tra­giz­mo liu­di­ji­mas“.

Kaip ir dau­ge­lį li­te­ra­to ke­lias Bro­nių Kri­vic­ką pa­vi­lio­jo dar Bir­žų gim­na­zi­jo­je. Čia ver­ta pri­si­min­ti gim­na­zi­jos vi­ce­di­rek­to­rių, aukš­tes­nė­se Bir­žų gim­na­zi­jos kla­sė­se lie­tu­vių kal­bą bei pa­sau­li­nę li­te­ra­tū­rą dės­čiu­sį Jur­gį Kut­rą. Jis auk­lė­ti­nius ska­ti­no reikš­ti sa­vo me­ni­nius su­ge­bė­ji­mus taip va­di­na­mo­se „lais­vo­sios kū­ry­bos“ pa­mo­ko­se. Tam rei­ka­lui skir­tuo­se ir vi­saip iš­gra­žin­tuo­se są­siu­vi­niuo­se mo­ki­niai kas mė­ne­sį pri­va­lė­da­vo pa­ra­šy­ti po „kū­ri­nį“ – ei­lė­raš­tį, fel­je­to­ną ar šiaip vaiz­de­lį – ir pa­klo­ti ant suo­lo. „Ei­da­mas per kla­sę, – pri­si­me­na bu­vęs gim­na­zis­tas ir li­te­ra­tas Vy­tau­tas Va­je­ga, - mo­ky­to­jas at­rink­da­vo vie­ną ki­tą „še­dev­rą“ ir liep­da­vo pa­skai­ty­ti kla­sei. Jei čia su­si­lauk­da­vo pri­ta­ri­mo, tai pri­sta­ty­da­vo li­te­ra­tų bū­re­liui, o iš jo kar­tais ir į moks­lei­vių laik­raš­tė­lius re­ko­men­duo­da­vo“. Tik­riau­siai per to­kią vie­ną pa­mo­ką jis at­krei­pė dė­me­sį ir į Bro­niaus Kri­vic­ko kū­ry­bą. Taip jo moks­lei­viš­ki fel­je­to­nai pa­te­ko į vy­res­nių­jų gim­na­zi­jos li­te­ra­tų lei­džia­mą laik­raš­tė­lį „Li­te­ra­tas“.

Bir­žų A. Sme­to­nos vals­ty­bi­nės gim­na­zi­jos vy­res­nių­jų li­te­ra­tų, pa­si­va­di­nu­sių li­te­ra­tū­ri­nin­kais, bū­re­lio na­riai (iki 1940 me­tų juos glo­bo­jo gim­na­zi­jos vi­ce­di­rek­to­rius Jur­gis Kut­ra) 1935 – 1944 me­tais lei­do hek­tog­ra­fuo­tą laik­raš­tė­lį „Li­te­ra­tas“. Ma­no­ma, kad bu­vo iš­leis­ti sep­ty­ni nu­me­riai, ta­čiau iš­li­ko tik­riau­siai ne vi­si. Bir­žų kraš­to „Sė­los“ mu­zie­ju­je sau­go­mi 1937, 1938, 1940 ir 1944 me­tų „Li­te­ra­to“ eg­zemp­lio­riai. M. Maž­vy­do res­pub­li­ki­nės bib­lio­te­kos mo­kyk­li­nių laik­raš­tė­lių ko­lek­ci­jo­je yra 1936 me­tų „Li­te­ra­tas“.

Pir­ma­sis „Li­te­ra­to“ nu­me­ris iš­leis­tas 1935 me­tais. Tais me­tais „Atei­ty­je“ (Nr. 5, p.253) Cha­pus­čius (tai – Eu­ge­ni­jaus Ma­tu­ze­vi­čiaus sla­py­var­dis) ra­šė, kad ge­gu­žės mė­ne­sį li­te­ra­tų bū­re­lis iš­leis pir­mą „Li­te­ra­to“ nu­me­rį. De­šim­ta­ja­me tų me­tų „Atei­ties“ nu­me­ry­je Cha­pus­čius, pa­si­džiau­gęs gim­na­zi­jo­je ren­gia­mu li­te­ra­tū­ros va­ka­ru, į ku­rį kvie­čia­mi ra­šy­to­jai ir poe­tai iš Kau­no, in­for­muo­ja, kad ant­ras „Li­te­ra­to“ nu­me­ris išeis spa­lio mė­ne­sio ga­le ar­ba lapk­ri­čio pra­džio­je. Jis pa­si­ro­dė vė­liau – 1936 me­tų sau­sio mė­ne­sį. 1935 me­tų spa­lio 26 die­ną li­te­ra­tū­ri­nin­kų bū­re­lio ir gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus Juo­zo Vo­sy­liaus ini­cia­ty­va su­reng­ta­me va­ka­re, ku­ris tau­tiš­ko­sios min­ties sa­vait­raš­ty­je „Mū­sų kraš­tas“ (1935 m. Nr.44, p.12) įver­tin­tas kaip „pir­ma­sis li­te­ra­tū­ros va­ka­ras, ku­rį ap­lan­kė ir sa­vo kū­ri­nius skai­tė poe­tai ir ra­šy­to­jai net iš Kau­no“ (Liu­das Do­vy­dė­nas, Bro­nė Bui­vy­dai­tė, Ber­nar­das Braz­džio­nis, Leo­nar­das Žit­ke­vi­čius, Ka­zys Zub­ka), sa­vo kū­ry­bą – no­ve­lę ir ei­lė­raš­čius pri­sta­tė ir gim­na­zi­jos li­te­ra­tai Bro­nius Kri­vic­kas, Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius ir Ni­na Kle­vic­kai­tė. Tais me­tais Bro­nius Kri­vic­kas gim­na­zi­jo­je jau bu­vo iš­gar­sė­jęs kaip žo­džio ki­še­nė­je neieš­kan­tis hu­mo­ris­tas. Tai pa­tvir­ti­na ir 1935 me­tais „Atei­ties spin­du­liuo­se“ (Nr. 11) iš­spaus­din­tas A. Vi­lu­čio po­kal­bis su juo, tuo­met „Li­te­ra­to“ re­dak­ci­jos na­riu. O 1936 me­tais jis iš­ren­ka­mas „Li­te­ra­to“ re­dak­to­riu­mi. Dvy­lik­ta­ja­me tų me­tų „Atei­ties“ nu­me­ry­je (p. 489) ra­šo­ma, kad „Br. Kri­vic­kas jau ren­ka laik­raš­tė­liui me­džia­gą. Te­ko nu­girs­ti, kad šis „Li­te­ra­to“ nu­me­ris no­ri­ma iš­leis­ti gra­žiai ir me­niš­kai. Iliust­ra­ci­jas pieš Ig. Pranc­kū­nas ir V. Ge­nys. Be bir­žie­čių li­te­ra­tų kū­ry­bos bū­sia dar K. Bra­dū­no, Pr. Ko­zu­lios ir Leon. Nar­bu­to. Tuo no­ri­ma pa­lai­ky­ti tam tik­ras li­te­ra­tū­ri­nis bend­ra­vi­mas su ki­to­mis gim­na­zi­jo­mis. Gir­ti­nas žy­gis!“ Čia pat in­for­muo­ja­ma, kad Eu­ge­ni­jus Ma­tu­ze­vi­čius (jis yra li­te­ra­tū­ri­nin­kų bū­re­lio pir­mi­nin­kas – A.B.) A. Ješ­mo­nė­lio sla­py­var­džiu ren­gia spau­dai ei­liuo­tą pa­sa­ką vai­kams „Ka­ra­lai­tės gir­nos“, ku­rios siu­že­tas im­tas iš liau­dies kū­ry­bos. 1937 me­tų tre­čia­ja­me „Atei­ties“ nu­me­ry­je ra­šo­ma, kad gim­na­zi­jos vy­res­nių­jų li­te­ra­tų laik­raš­čio „Li­te­ra­tas“ tre­čia­sis nu­me­ris išei­na šio­mis die­no­mis. Ket­vir­tą­jį „Li­te­ra­to“ nu­me­rį, ku­ris pa­si­ro­dė 1938 me­tų ko­vo mė­ne­sį, re­da­guo­ja jau ne­be Bro­nius Kri­vic­kas, o no­ve­les ra­šęs Jo­nas Mic­ke­liū­nas.

Li­te­ra­tū­ri­nio ke­lio pra­džio­je Bro­niui Kri­vic­kui bu­vo ar­ti­miau­sios moks­lei­viš­kos ak­tua­li­jos. Li­te­ra­tų su­si­rin­ki­muo­se ar va­ka­ruo­se jis su­lauk­da­vo pa­si­se­ki­mo skai­ty­da­mas daž­niau­siai moks­lei­viš­kai te­ma­ti­kai skir­tus fel­je­to­nus. Jie pa­tek­da­vo ir į „Li­te­ra­to“ pus­la­pius. Ne­ži­no­ma, ar Kri­vic­kas ku­riuo nors sa­vo fel­je­to­nu de­biu­ta­vo neiš­li­ku­sia­me pir­ma­ja­me „Li­te­ra­to“ nu­me­ry­je. 1936 me­tų „Li­te­ra­te“ Nr. 1 (2) yra jo fel­je­to­nas „Iš­šau­kė“. Tai ge­riau­siai iš­si­lai­kęs teks­tas, ku­ria­me dar įma­no­ma per­skai­ty­ti kiek­vie­ną žo­dį. Į 1937 me­tų ko­vo mė­ne­sį iš­leis­tą „Li­te­ra­tą“ jo re­dak­to­rius Bro­nius Kri­vic­kas įdė­jo sa­vo jau ne moks­lei­viš­kai, o kai­mo te­ma­ti­kai skir­tą fel­je­to­ną „Ants­to­lis pa­si­vė­li­no“. Čia jau­na­sis au­to­rius iš kar­to grie­bia jau­tį už ra­gų, nuo pat teks­to pra­džios tau­piais, taik­liais ir tiks­liais sa­ki­niais ku­ria ant­sto­lio, at­vyk­sian­čio ap­ra­šy­ti ir iš­var­žy­ti sko­lo­se pa­sken­du­sio ūki­nin­ko Ma­to Pak­rū­mio ūkį, lau­ki­mo si­tua­ci­ją.

„Jau ke­le­tas die­nų kaip ūki­nin­kas Ma­tas Pak­rū­mis lau­kia ant­sto­lio. Vi­sa­me ūky­je pa­vyz­din­ga tvar­ka. Tvar­tai tuš­ti. Tik vie­nas se­nas kui­nas iš lė­to kram­to šie­ną ir ste­bi­si, ko­dėl jo šei­mi­nin­kas prieš ke­le­tą die­nų kaž­kur iš­ga­be­no vi­sus gy­vu­lius. Nuo­bo­du pa­si­da­ro se­na­jam ūki­nin­ko tar­nui, ne­pra­tu­siam prie vie­nu­mos. Jis kar­po au­si­mis, vaikš­čio­ja iš vie­no gar­do ga­lo į ki­tą, kaip su­si­ner­vi­nęs pi­lie­tis po sa­vo kam­ba­rį ir nie­kaip ne­ga­li ši­to klau­si­mo iš­riš­ti. Tik nu­jau­ti­mas jam pa­sa­ko, kad tu­ri at­si­tik­ti kaž­kas ne­pap­ras­to.

Jo šei­mi­nin­kas tuo tar­pu slam­pi­nė­ja po tuš­čias tro­bas ir ieš­ko dar ko nors, kas jo nuo­mo­ne rei­kė­tų slėp­ti nuo ant­sto­lio akių. Bet ra­dęs vis­ką tvar­ko­je, pa­tri­na ran­kas, nu­si­šyp­so pro ūsą ir nu­spren­džia:

- Ne­bent ma­no viš­tas jis ga­lė­tų ap­ra­šy­ti.“

Pra­bė­gę de­šimt­me­čiai bu­vo ne­gai­les­tin­gi – iš­ti­si „Li­te­ra­to“ pus­la­piai iš­blu­kę ne­beįs­kai­to­mai. Ir šio Bro­niaus Kri­vic­ko fel­je­to­no iš­li­ko tik at­ski­ri frag­men­tai. Yra neįs­kai­to­mų vie­tų ir 1938 me­tų „Li­te­ra­te“ esan­čio Kri­vic­ko fel­je­to­no „Di­dy­sis Hen­ri­kas“ teks­te. To­kią nū­die­nos „Li­te­ra­to“ iš­vaiz­dą tar­si pa­grin­džia 1938 me­tais žur­na­lo „Moks­lo die­nos“ (Nr. 5 – 6, p. 335) re­dak­to­riaus Leo­no Kuo­džio apie šį li­te­ra­tū­ri­nin­kų laik­raš­čio nu­me­rį ra­šy­ta re­cen­zi­ja, ku­rio­je pa­ste­bi­ma, kad „ša­pi­rog­ra­fas ne vi­sa­da pa­klus­nus lei­dė­jų no­rams: ima ir išei­na vie­to­mis mur­zi­na, neišs­kai­to­ma ir ga­na. Nie­ko ne­pa­da­ry­si. Bet tik no­ras ge­ras, bet tik jau­čia­ma gra­ži pa­stan­ga laik­raš­tė­lį iš­leist pa­do­riai ir es­te­tiš­kai, – bet tik pa­da­ry­ta, kas ga­lė­ta...“

Šie trys „Li­te­ra­te“ pub­li­kuo­ti Bro­niaus Kri­vic­ko fel­je­to­nai ne­pa­te­ko į li­te­ra­tū­ro­lo­go Vir­gi­ni­jaus Ga­si­liū­no pa­reng­tus ir 1999 me­tais iš­leis­tus Bro­niaus Kri­vic­ko „Raš­tus“. V. Ga­si­liū­nas paaiš­ki­no taip pa­siel­gęs to­dėl, kad šie fel­je­to­nai ne­pri­lygs­ta ki­tiems tais me­tais ar vė­liau pa­ra­šy­tiems pa­na­šiems Bro­niaus Kri­vic­ko teks­tams.

Li­ki­mas bu­vo pa­lan­kes­nis tiems li­te­ra­tų va­ka­ruo­se ir su­si­rin­ki­muo­se skai­ty­tiems fel­je­to­nams ir kri­ti­kos straips­niams, ku­rie bu­vo iš­spaus­din­ti „Atei­ties“ ir ki­tuo­se žur­na­luo­se. Ta­čiau ne vie­nas moks­lo me­tais gim­na­zi­jo­je pa­ra­šy­tas kū­ri­nys yra din­gęs. Tik­riau­siai neiš­li­ko ir 1937 me­tų va­sa­rą Bro­niaus Kri­vic­ko ra­šy­ti fel­je­to­nai ir ap­sa­ky­mė­liai vai­kams. Ne­ži­no­mos ir jo 1937 me­tų gruo­džio 3 die­ną vy­res­nių­jų li­te­ra­tų su­si­rin­ki­me skai­ty­tos fel­je­to­niš­kos nuo­tru­pos iš gra­fų Ta­bu­ret­ki­nų ai­nio To­mo Vėt­ri­ny­čios die­no­raš­čio.

IŠŠAUKĖ

B. Kri­vic­kas

Pa­mo­ka jau pra­si­dė­ju­si. Aki­niuo­tas, pla­čiu fleg­ma­tiš­ku vei­du mo­ky­to­jas, už­si­gu­lęs ant sta­liu­ko, ver­čia kaž­ko­kį vo­kiš­ką straips­nį. Kla­sei re­gė­ti ta­tai ne­la­bai įdo­mu, ji ūžia ir šne­ka­si taip gar­siai, jog net mo­ky­to­jas, nors ir la­bai steng­da­ma­sis, ne­be­ga­li už­rėk­ti. Ta­da jis nu­sto­ja skai­ty­ti, pa­si­žiū­ri į kla­sę ir tę­sia­mu bal­su su­šun­ka:

– Nu­til­ki­te!

Tam kar­tui vi­si ap­ty­la, bet po ke­lių mi­nu­čių ir vėl pa­si­ke­lia toks triukš­mas, kad mo­ky­to­jo pa­ba­ri­mą ka­žin ar be­gir­di ir pir­mie­ji suo­lai, o ką aš ga­liu gir­dė­ti, sė­dė­da­mas pa­sku­ti­nia­me? Tai ne­gi klau­sy­siuos to tuš­čio ūži­mo, kad ga­liu ir ką nors ge­res­nio pa­da­ry­ti. Tuoj paė­miau po­pie­riaus ga­ba­lą ir pa­da­riau šach­ma­tų tur­ny­ro są­sta­tą, o pa­skui iš­siė­miau iš po­rtfe­lio ro­ma­niu­ką ir skai­tau, pa­si­ki­šęs po suo­lu. Įdo­mus, pil­nas juo­kin­gų ir bai­sių sce­nų. Skai­ty­da­mas ir kumš­čius gniau­žau, ir šyp­saus.

Bet žiū­riu, kad mo­ky­to­jas lyg ir per daž­nai žvilg­te­ria į ma­ne. Jam, tur būt, bu­vo keis­ta, kad aš su nie­ku ne­si­šne­ku, nie­ko ne­dir­bu, o čia su­rim­tė­ju, čia ir vėl šyp­saus.

– Tu, žiū­rėk, būk at­sar­ges­nis, – per­spė­jo ma­ne kai­my­nas, – mo­ky­to­jas la­bai į ta­ve žiū­ri, ga­li iš­šauk­ti.

– O čia tai aš ra­mus. Už­va­kar šau­kė, – at­sa­kiau ir vėl, įsi­gi­li­nęs į pa­suo­ly pa­kiš­tą ro­ma­ną, ry­ju aki­mis pus­la­pį po pus­la­pio.

Jau daug pus­la­pių bu­vau už­ver­tęs, tik stai­ga nei iš šio nei iš to man kai­my­nas stuk­te­lė­jo į pa­šo­nę. Net pa­šo­kau ir jau bu­vau be­si­ren­giąs su kal­ti­nin­ku at­si­skai­ty­ti, tik stai­ga nuo sta­liu­ko pa­si­gir­do bal­sas:

– Žiū­ro­nis! Ne­gir­di?!

Pa­si­žiū­riu, o gi mo­ky­to­jas į ma­ne pik­tai akis įsmei­gęs. Sup­ra­tau, kad čia ne­be vis­kas ge­rai.

– Ei­nu, ei­nu, – sa­kau ir nė ne­pa­si­ju­tau, kaip at­si­dū­riau prie sta­liu­ko.

– Blo­gai, – pa­ma­niau, – ir pa­si­tai­kyk tu man ši­taip. Prieš dvi die­nas ga­vau dve­je­tu­ką, o da­bar ir vėl.

Nors ir liūd­na, bet ne­gi aš verk­siu. Sto­viu ir šyp­saus. Ta­čiau mo­ky­to­jas, ma­tyt, blo­gai nu­si­tei­kęs, ir jam ne­pa­tin­ka, kad aš links­mas. Tai tuoj ir už­si­puo­lė ant ma­nęs:

– Ko čia juo­kies? Dan­tis ro­dai?

– Man links­ma, kad pen­ke­tu­ką gau­siu, – at­sa­kiau.

Pas­kui jis rim­tai į ma­ne pa­žiū­rė­jo, ma­tyt, spė­da­mas, ar aš mo­ku ar ne. Mo­kė­ti ne­mo­kė­jau, bet pa­si­duo­ti taip pat ne­ma­niau. Nu­ta­riau lai­ky­tis, kiek ga­lė­da­mas, nes kas ži­no kiek lai­ko aš tą ro­ma­ną skai­čiau, gal tuoj su­skam­bės var­pe­lis, ir aš iš­gel­bė­tas.

– Skai­tyk ir iš­versk „der gu­te Leo“, – ga­vau tuo­jau įsa­ky­mą.

Aš per­skai­čiau ir iš­ver­čiau „ge­ra­sis šuo“.

– Ne, – sa­ko jis, – „Leo“ tai šuns var­das, to­dėl ir ver­čiant rei­kia sa­ky­ti Leo.

– Bet „Leo“ ne­lie­tu­viš­kas var­das, – ne­no­rė­da­mas pa­si­duo­ti gin­či­jau­si, – lie­tu­viš­kai gal rei­kė­tų vers­ti „ge­ra­sis Mar­gis ar Tak­sis“.

Gal ir il­giau gin­čas bū­tų už­tru­kęs, jei kla­sė po ma­no aiš­ki­ni­mo ne­bū­tų pra­dė­ju­si gar­siai juok­tis. Mo­ky­to­jas, ži­no­ma tu­rė­jo ją bent kiek nu­til­dy­ti ir apie gin­čą su ma­nim vi­sai pa­mir­šo. Kla­sei nu­ty­lus, lie­pė man skai­ty­ti to­liau.

Aš, pa­si­grę­žęs į kla­sę, mirk­te­lė­jau aki­mis kad su­fle­ruo­tų, ir pra­dė­jau skai­ty­ti. Pers­kai­tęs pir­mą sa­ki­nį žiū­riu ir lau­kiu, kad kas gel­bė­tų. Tuoj pa­ty­lo­mis at­si­lie­pė po­ra bal­sų. Jau sa­kau ver­siu, bet gir­džiu, vie­na­me kam­pe su­fle­ruo­ja taip, o ki­ta­me – vi­sai ki­taip. Kas da­ry­ti?

– Ne­mo­ku, po­nas mo­ky­to­jau, ši­to sa­ki­nio iš­vers­ti, – sa­kau, – la­bai sun­kus.

– Tai ko­dėl neiš­mo­kai? Dve­je­tu­ką teks pa­ra­šy­ti. A?

– Dau­giau mo­ku, bet ši­to nie­kaip ne­ga­lė­jau su­pras­ti, – tei­si­nau­si lauk­da­mas ar neiš­gir­siu var­pe­lio.

– Na, skai­tyk, skai­tyk, pa­žiū­rė­sim.

Pers­kai­čiau ant­rą ir vėl mė­gi­nu vers­ti, o čia tie „su­fle­riai“ vie­nas sa­ko taip, ki­tas ki­taip, ir vėl su­si­py­niau ir neiš­ver­čiau. Mo­ky­to­jas tuo tar­pu priė­jo prie sta­liu­ko, at­si­sė­do ir, pa­si­ren­gęs ra­šy­ti dve­je­tu­ką, lie­pė at­neš­ti die­ny­ną.

At­si­sė­dau, vėl die­ny­ną duot vi­sai ne­tu­rė­jau no­ro, „ries­ta­no­sių“ ten ir taip bu­vo dau­giau, ne­gu rei­kia. Tad už­ki­šęs jį kuo gi­liau tarp kny­gų, pa­sa­kiau mo­ky­to­jui, kad šian­dien die­ny­ną pa­mir­šau at­si­neš­ti.

– Ak, pa­mir­šai? Ne­ži­nai, kad pa­mirš­ti ne­ga­li­ma! O tu ir aną die­ną, ir šian­dien vis pa­mirš­ti. Kai pa­ra­šy­siu dar vie­ną dve­je­tu­ką prie­do, tai ži­no­si, – su­ri­ko ant ma­nęs mo­ky­to­jas.

– Ar­gi tu ir pa­ra­šy­tum, – pa­gal­vo­jau, ra­miai sė­dė­da­mas ir ma­ny­da­mas, kad ma­ne tik gąs­di­na. Bet tuoj iš pir­mo suo­lo pa­si­gir­do:

– Nešk, ne­šk! Ant­rą dve­je­tu­ką ra­šo!

Aš tuoj ke­liais šuo­lias at­si­du­riau prie sta­liu­ko, ir man net aky­se pa­ža­lia­vo, kai pa­ma­čiau, kad mo­ky­to­jas ša­li­mais pa­ra­šęs du dve­je­tu­kus.

– Pa­lau­kit, pa­lau­kit! Po­nas mo­ky­to­jau! – su­ri­kau, – gal dar at­ra­siu.

– Tai ne­šk grei­čiau.

Išė­męs iš suo­lo pa­ver­čiu – ke­le­tas die­nų kaip ne­be­ra­šy­tas. At­ver­čiau praė­ju­sios sa­vai­tės la­pą ir pa­dė­jau ant sta­liu­ko. Mo­ky­to­jas už­brau­kė žur­na­le vie­ną dve­je­tu­ką, o li­ku­sį įra­šė į ma­no die­ny­ną, vi­sai ne­pas­te­bė­jęs klas­tos.

Iš 1936 me­tų „Li­te­ra­to“ Nr. 1 (2)

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.