Naujausios
Gimęs 1919 metų lapkričio 17 dieną Pervalkuose (Pasvalio raj.), jis vėliau mokėsi Suosto pradinėje ir Biržų gimnazijoje. Baigęs universitetą, trumpai mokytojavo Biržų gimnazijoje. 1945 metų vasario mėnesį, vengdamas arešto, išėjo į mišką partizanauti. Redagavo partizanų spaudą, rašė eilėraščius, sonetus, satyrą. Žuvo išduotas. „Jo kūryba, – rašė Broniaus Krivicko raštų sudarytojas kritikas Virginijus Gasiliūnas, – iškiliausias pokario partizaninių kovų ir kovojančio žmogaus didybės bei tragizmo liudijimas“.
Kaip ir daugelį literato kelias Bronių Krivicką paviliojo dar Biržų gimnazijoje. Čia verta prisiminti gimnazijos vicedirektorių, aukštesnėse Biržų gimnazijos klasėse lietuvių kalbą bei pasaulinę literatūrą dėsčiusį Jurgį Kutrą. Jis auklėtinius skatino reikšti savo meninius sugebėjimus taip vadinamose „laisvosios kūrybos“ pamokose. Tam reikalui skirtuose ir visaip išgražintuose sąsiuviniuose mokiniai kas mėnesį privalėdavo parašyti po „kūrinį“ – eilėraštį, feljetoną ar šiaip vaizdelį – ir pakloti ant suolo. „Eidamas per klasę, – prisimena buvęs gimnazistas ir literatas Vytautas Vajega, - mokytojas atrinkdavo vieną kitą „šedevrą“ ir liepdavo paskaityti klasei. Jei čia susilaukdavo pritarimo, tai pristatydavo literatų būreliui, o iš jo kartais ir į moksleivių laikraštėlius rekomenduodavo“. Tikriausiai per tokią vieną pamoką jis atkreipė dėmesį ir į Broniaus Krivicko kūrybą. Taip jo moksleiviški feljetonai pateko į vyresniųjų gimnazijos literatų leidžiamą laikraštėlį „Literatas“.
Biržų A. Smetonos valstybinės gimnazijos vyresniųjų literatų, pasivadinusių literatūrininkais, būrelio nariai (iki 1940 metų juos globojo gimnazijos vicedirektorius Jurgis Kutra) 1935 – 1944 metais leido hektografuotą laikraštėlį „Literatas“. Manoma, kad buvo išleisti septyni numeriai, tačiau išliko tikriausiai ne visi. Biržų krašto „Sėlos“ muziejuje saugomi 1937, 1938, 1940 ir 1944 metų „Literato“ egzemplioriai. M. Mažvydo respublikinės bibliotekos mokyklinių laikraštėlių kolekcijoje yra 1936 metų „Literatas“.
Pirmasis „Literato“ numeris išleistas 1935 metais. Tais metais „Ateityje“ (Nr. 5, p.253) Chapusčius (tai – Eugenijaus Matuzevičiaus slapyvardis) rašė, kad gegužės mėnesį literatų būrelis išleis pirmą „Literato“ numerį. Dešimtajame tų metų „Ateities“ numeryje Chapusčius, pasidžiaugęs gimnazijoje rengiamu literatūros vakaru, į kurį kviečiami rašytojai ir poetai iš Kauno, informuoja, kad antras „Literato“ numeris išeis spalio mėnesio gale arba lapkričio pradžioje. Jis pasirodė vėliau – 1936 metų sausio mėnesį. 1935 metų spalio 26 dieną literatūrininkų būrelio ir gimnazijos direktoriaus Juozo Vosyliaus iniciatyva surengtame vakare, kuris tautiškosios minties savaitraštyje „Mūsų kraštas“ (1935 m. Nr.44, p.12) įvertintas kaip „pirmasis literatūros vakaras, kurį aplankė ir savo kūrinius skaitė poetai ir rašytojai net iš Kauno“ (Liudas Dovydėnas, Bronė Buivydaitė, Bernardas Brazdžionis, Leonardas Žitkevičius, Kazys Zubka), savo kūrybą – novelę ir eilėraščius pristatė ir gimnazijos literatai Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius ir Nina Klevickaitė. Tais metais Bronius Krivickas gimnazijoje jau buvo išgarsėjęs kaip žodžio kišenėje neieškantis humoristas. Tai patvirtina ir 1935 metais „Ateities spinduliuose“ (Nr. 11) išspausdintas A. Vilučio pokalbis su juo, tuomet „Literato“ redakcijos nariu. O 1936 metais jis išrenkamas „Literato“ redaktoriumi. Dvyliktajame tų metų „Ateities“ numeryje (p. 489) rašoma, kad „Br. Krivickas jau renka laikraštėliui medžiagą. Teko nugirsti, kad šis „Literato“ numeris norima išleisti gražiai ir meniškai. Iliustracijas pieš Ig. Pranckūnas ir V. Genys. Be biržiečių literatų kūrybos būsia dar K. Bradūno, Pr. Kozulios ir Leon. Narbuto. Tuo norima palaikyti tam tikras literatūrinis bendravimas su kitomis gimnazijomis. Girtinas žygis!“ Čia pat informuojama, kad Eugenijus Matuzevičius (jis yra literatūrininkų būrelio pirmininkas – A.B.) A. Ješmonėlio slapyvardžiu rengia spaudai eiliuotą pasaką vaikams „Karalaitės girnos“, kurios siužetas imtas iš liaudies kūrybos. 1937 metų trečiajame „Ateities“ numeryje rašoma, kad gimnazijos vyresniųjų literatų laikraščio „Literatas“ trečiasis numeris išeina šiomis dienomis. Ketvirtąjį „Literato“ numerį, kuris pasirodė 1938 metų kovo mėnesį, redaguoja jau nebe Bronius Krivickas, o noveles rašęs Jonas Mickeliūnas.
Literatūrinio kelio pradžioje Broniui Krivickui buvo artimiausios moksleiviškos aktualijos. Literatų susirinkimuose ar vakaruose jis sulaukdavo pasisekimo skaitydamas dažniausiai moksleiviškai tematikai skirtus feljetonus. Jie patekdavo ir į „Literato“ puslapius. Nežinoma, ar Krivickas kuriuo nors savo feljetonu debiutavo neišlikusiame pirmajame „Literato“ numeryje. 1936 metų „Literate“ Nr. 1 (2) yra jo feljetonas „Iššaukė“. Tai geriausiai išsilaikęs tekstas, kuriame dar įmanoma perskaityti kiekvieną žodį. Į 1937 metų kovo mėnesį išleistą „Literatą“ jo redaktorius Bronius Krivickas įdėjo savo jau ne moksleiviškai, o kaimo tematikai skirtą feljetoną „Antstolis pasivėlino“. Čia jaunasis autorius iš karto griebia jautį už ragų, nuo pat teksto pradžios taupiais, taikliais ir tiksliais sakiniais kuria antstolio, atvyksiančio aprašyti ir išvaržyti skolose paskendusio ūkininko Mato Pakrūmio ūkį, laukimo situaciją.
„Jau keletas dienų kaip ūkininkas Matas Pakrūmis laukia antstolio. Visame ūkyje pavyzdinga tvarka. Tvartai tušti. Tik vienas senas kuinas iš lėto kramto šieną ir stebisi, kodėl jo šeimininkas prieš keletą dienų kažkur išgabeno visus gyvulius. Nuobodu pasidaro senajam ūkininko tarnui, nepratusiam prie vienumos. Jis karpo ausimis, vaikščioja iš vieno gardo galo į kitą, kaip susinervinęs pilietis po savo kambarį ir niekaip negali šito klausimo išrišti. Tik nujautimas jam pasako, kad turi atsitikti kažkas nepaprasto.
Jo šeimininkas tuo tarpu slampinėja po tuščias trobas ir ieško dar ko nors, kas jo nuomone reikėtų slėpti nuo antstolio akių. Bet radęs viską tvarkoje, patrina rankas, nusišypso pro ūsą ir nusprendžia:
- Nebent mano vištas jis galėtų aprašyti.“
Prabėgę dešimtmečiai buvo negailestingi – ištisi „Literato“ puslapiai išblukę nebeįskaitomai. Ir šio Broniaus Krivicko feljetono išliko tik atskiri fragmentai. Yra neįskaitomų vietų ir 1938 metų „Literate“ esančio Krivicko feljetono „Didysis Henrikas“ tekste. Tokią nūdienos „Literato“ išvaizdą tarsi pagrindžia 1938 metais žurnalo „Mokslo dienos“ (Nr. 5 – 6, p. 335) redaktoriaus Leono Kuodžio apie šį literatūrininkų laikraščio numerį rašyta recenzija, kurioje pastebima, kad „šapirografas ne visada paklusnus leidėjų norams: ima ir išeina vietomis murzina, neišskaitoma ir gana. Nieko nepadarysi. Bet tik noras geras, bet tik jaučiama graži pastanga laikraštėlį išleist padoriai ir estetiškai, – bet tik padaryta, kas galėta...“
Šie trys „Literate“ publikuoti Broniaus Krivicko feljetonai nepateko į literatūrologo Virginijaus Gasiliūno parengtus ir 1999 metais išleistus Broniaus Krivicko „Raštus“. V. Gasiliūnas paaiškino taip pasielgęs todėl, kad šie feljetonai neprilygsta kitiems tais metais ar vėliau parašytiems panašiems Broniaus Krivicko tekstams.
Likimas buvo palankesnis tiems literatų vakaruose ir susirinkimuose skaitytiems feljetonams ir kritikos straipsniams, kurie buvo išspausdinti „Ateities“ ir kituose žurnaluose. Tačiau ne vienas mokslo metais gimnazijoje parašytas kūrinys yra dingęs. Tikriausiai neišliko ir 1937 metų vasarą Broniaus Krivicko rašyti feljetonai ir apsakymėliai vaikams. Nežinomos ir jo 1937 metų gruodžio 3 dieną vyresniųjų literatų susirinkime skaitytos feljetoniškos nuotrupos iš grafų Taburetkinų ainio Tomo Vėtrinyčios dienoraščio.
B. Krivickas
Pamoka jau prasidėjusi. Akiniuotas, plačiu flegmatišku veidu mokytojas, užsigulęs ant staliuko, verčia kažkokį vokišką straipsnį. Klasei regėti tatai nelabai įdomu, ji ūžia ir šnekasi taip garsiai, jog net mokytojas, nors ir labai stengdamasis, nebegali užrėkti. Tada jis nustoja skaityti, pasižiūri į klasę ir tęsiamu balsu sušunka:
– Nutilkite!
Tam kartui visi aptyla, bet po kelių minučių ir vėl pasikelia toks triukšmas, kad mokytojo pabarimą kažin ar begirdi ir pirmieji suolai, o ką aš galiu girdėti, sėdėdamas paskutiniame? Tai negi klausysiuos to tuščio ūžimo, kad galiu ir ką nors geresnio padaryti. Tuoj paėmiau popieriaus gabalą ir padariau šachmatų turnyro sąstatą, o paskui išsiėmiau iš portfelio romaniuką ir skaitau, pasikišęs po suolu. Įdomus, pilnas juokingų ir baisių scenų. Skaitydamas ir kumščius gniaužau, ir šypsaus.
Bet žiūriu, kad mokytojas lyg ir per dažnai žvilgteria į mane. Jam, tur būt, buvo keista, kad aš su nieku nesišneku, nieko nedirbu, o čia surimtėju, čia ir vėl šypsaus.
– Tu, žiūrėk, būk atsargesnis, – perspėjo mane kaimynas, – mokytojas labai į tave žiūri, gali iššaukti.
– O čia tai aš ramus. Užvakar šaukė, – atsakiau ir vėl, įsigilinęs į pasuoly pakištą romaną, ryju akimis puslapį po puslapio.
Jau daug puslapių buvau užvertęs, tik staiga nei iš šio nei iš to man kaimynas stuktelėjo į pašonę. Net pašokau ir jau buvau besirengiąs su kaltininku atsiskaityti, tik staiga nuo staliuko pasigirdo balsas:
– Žiūronis! Negirdi?!
Pasižiūriu, o gi mokytojas į mane piktai akis įsmeigęs. Supratau, kad čia nebe viskas gerai.
– Einu, einu, – sakau ir nė nepasijutau, kaip atsidūriau prie staliuko.
– Blogai, – pamaniau, – ir pasitaikyk tu man šitaip. Prieš dvi dienas gavau dvejetuką, o dabar ir vėl.
Nors ir liūdna, bet negi aš verksiu. Stoviu ir šypsaus. Tačiau mokytojas, matyt, blogai nusiteikęs, ir jam nepatinka, kad aš linksmas. Tai tuoj ir užsipuolė ant manęs:
– Ko čia juokies? Dantis rodai?
– Man linksma, kad penketuką gausiu, – atsakiau.
Paskui jis rimtai į mane pažiūrėjo, matyt, spėdamas, ar aš moku ar ne. Mokėti nemokėjau, bet pasiduoti taip pat nemaniau. Nutariau laikytis, kiek galėdamas, nes kas žino kiek laiko aš tą romaną skaičiau, gal tuoj suskambės varpelis, ir aš išgelbėtas.
– Skaityk ir išversk „der gute Leo“, – gavau tuojau įsakymą.
Aš perskaičiau ir išverčiau „gerasis šuo“.
– Ne, – sako jis, – „Leo“ tai šuns vardas, todėl ir verčiant reikia sakyti Leo.
– Bet „Leo“ nelietuviškas vardas, – nenorėdamas pasiduoti ginčijausi, – lietuviškai gal reikėtų versti „gerasis Margis ar Taksis“.
Gal ir ilgiau ginčas būtų užtrukęs, jei klasė po mano aiškinimo nebūtų pradėjusi garsiai juoktis. Mokytojas, žinoma turėjo ją bent kiek nutildyti ir apie ginčą su manim visai pamiršo. Klasei nutylus, liepė man skaityti toliau.
Aš, pasigręžęs į klasę, mirktelėjau akimis kad sufleruotų, ir pradėjau skaityti. Perskaitęs pirmą sakinį žiūriu ir laukiu, kad kas gelbėtų. Tuoj patylomis atsiliepė pora balsų. Jau sakau versiu, bet girdžiu, viename kampe sufleruoja taip, o kitame – visai kitaip. Kas daryti?
– Nemoku, ponas mokytojau, šito sakinio išversti, – sakau, – labai sunkus.
– Tai kodėl neišmokai? Dvejetuką teks parašyti. A?
– Daugiau moku, bet šito niekaip negalėjau suprasti, – teisinausi laukdamas ar neišgirsiu varpelio.
– Na, skaityk, skaityk, pažiūrėsim.
Perskaičiau antrą ir vėl mėginu versti, o čia tie „sufleriai“ vienas sako taip, kitas kitaip, ir vėl susipyniau ir neišverčiau. Mokytojas tuo tarpu priėjo prie staliuko, atsisėdo ir, pasirengęs rašyti dvejetuką, liepė atnešti dienyną.
Atsisėdau, vėl dienyną duot visai neturėjau noro, „riestanosių“ ten ir taip buvo daugiau, negu reikia. Tad užkišęs jį kuo giliau tarp knygų, pasakiau mokytojui, kad šiandien dienyną pamiršau atsinešti.
– Ak, pamiršai? Nežinai, kad pamiršti negalima! O tu ir aną dieną, ir šiandien vis pamiršti. Kai parašysiu dar vieną dvejetuką priedo, tai žinosi, – suriko ant manęs mokytojas.
– Argi tu ir parašytum, – pagalvojau, ramiai sėdėdamas ir manydamas, kad mane tik gąsdina. Bet tuoj iš pirmo suolo pasigirdo:
– Nešk, nešk! Antrą dvejetuką rašo!
Aš tuoj keliais šuolias atsiduriau prie staliuko, ir man net akyse pažaliavo, kai pamačiau, kad mokytojas šalimais parašęs du dvejetukus.
– Palaukit, palaukit! Ponas mokytojau! – surikau, – gal dar atrasiu.
– Tai nešk greičiau.
Išėmęs iš suolo paverčiu – keletas dienų kaip neberašytas. Atverčiau praėjusios savaitės lapą ir padėjau ant staliuko. Mokytojas užbraukė žurnale vieną dvejetuką, o likusį įrašė į mano dienyną, visai nepastebėjęs klastos.
Iš 1936 metų „Literato“ Nr. 1 (2)
