Gegužę tekstais prabyla Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos moksleivės Akvilė Vitkevičiūtė, Gabija Žemaitaitytė ir Kamilė Škarnulytė. Jaunąsias rašytojas pasidalinti savo kūryba padrąsino mokytojos Lina Rastenienė ir Ramutė Matusevičiūtė.
Jaunosioms kūrėjoms rašymas tampa ne tik saviraiškos forma, bet ir būdu suprasti save ir kitus, išgyventas patirtis. Moksleives į kūrybą atvedė viduje netelpančios mintys ir emocijos, noras tarp eilučių išsakyti tai, ko nedrąsu pasakyti garsiai, pokalbiai su draugais ir net teatras. Jų tekstuose atsispindi jautrumas, pastabumas, atsakymų ieškojimas ir gebėjimas matyti daugiau nei kasdienybėje pastebi daugelis.
O gal ir tu matai daugiau?
Juozo Miltinio gimnazija
Akvilė Vitkevičiūtė, III gimn. kl.
Akvilė sako:
„Pirmą kartą norą kurti pajutau prieš keletą metų, kai galvoje, kaip sakoma, nebetilpo mintys. Tuo metu išgyvenau įvairias emocijas, tad rašymas tapo būdu jas išlieti. Supratau, kad tekstas gali tapti saugia vieta mintims ir jausmams, kurių kartais nedrįsti parodyti kitiems. Manau, kad ir temos pasirinkimą dažniausiai lemia gyvenimo patirtys.
Mano pirmieji skaitytojai yra tėvai. Jų nuomonė man svarbi, nes jie mane geriausiai pažįsta ir gali nuoširdžiai pasakyti, ką reikėtų patobulinti. Juk kuriantis žmogus į pasaulį žvelgia kitomis akimis – jis pastebi detales, nuotaikas, žmonių elgesio smulkmenas, kurių kiti gal net nepastebėtų. Tokie žmonės dažnai yra jautresni, labiau linkę analizuoti ir apmąstyti situacijas. Dėl to bendravimas su jais gali būti gilesnis ir įdomesnis.“
Kaip norėčiau
Oi, kaip norėčiau
Žvaigždes suskaičiuoti
Ir rankom paliesti
Ar į šalį nusviesti.
Oi, kaip norėčiau
Girias išieškoti,
Tamsiausius kampus
Imti ir iššifruoti.
Oi, kaip norėčiau
Aš tapti galia –
Magiškąja, šventa,
Apglėbiančia visas
Mūs pasaulio žinias.
Mėgstu
Mėgstu aš apkabinimus.
Ne tuos, kur tik prisilieti tu greit
Ir baksteli į žandą
Šiaip ar taip,
Bet tuos ilgus,
Tarsi pagydančius apsikabinimus.
Tuos, kurių galia pagydo taip,
Lyg daktaro geriausi paistalai.
Nors kita vertus,
Ne veltui apsikabinimo metu
Žmonių širdys prisiglaudžia taip arti,
Kad juos tebeskiria kvaili tik kūnai,
O pasauliai turimi
Tarsi susijungia visi.
Ir sielos tampa it viena –
Geriausia šio pasaulio dovana.
Tačiau suprasti viena tu gali:
Juk apkabinti galime visi!
Jauni ir dideli,
Pasenę ir maži,
Bet galią tą,
Galią apkabinimų, turi ne visi…
Kai kuriems pritrūksta šilumos.
Kai kuriems – paprasčiausios pagarbos.
O galiausiai atsitinka taip,
Kad apkabinimo kerai
Tarsi išblėsta nuosekliai
It seniausi miestų pastatai –
Praradę savo didžiąją galybę,
Per amžių amžius nustatytą.
Jei aš tau leisčiau
Jei leisčiau tau perskaityti savo eiles,
Tu pagalvotum: jai ne viskas namuose.
Sakytum: aš per daug kvaila,
Kad taip teparašyčiau apie tave.
Tu sakytum: aš kvaila,
Jei šitaip apkraunu aš save.
Tu turbūt kartotum:
Tau ne viskas galvoje!
Bet jeigu tau leisčiau perskaityti savo eiles,
Tu pamatytum tikrąją mane,
Kurią pažinti gal sunku.
Pasitikėti man kiekvienu
Yra per daug gi banalu…
Aš atsiverčiau tau visa,
Tarsi šilčiausia vasaros diena –
Kupina tos laimės ir tikrumo,
To vaikiško vaikų kvailumo…
Gabija Žemaitaitytė, III gimn. kl.
Gabija pasakoja:
„Pirmą kartą norą kurti pajutau maždaug aštuntoje klasėje, kai buvo keturiolika metų. Tuo metu norėjosi išreikšti savo mintis ir jausmus, tačiau tai padaryti buvo lengviau ne balsu, o rašant ant popieriaus lapo…
Jei rašyčiau knygą, tai būtų psichologinio pobūdžio kūrinys. Man tai įdomu. Ir draugai dažnai mane pasirenka tada, kai nori išsipasakoti – padedu jiems susidėlioti mintis ir suprasti savo jausmus, todėl šios patirtys natūraliai atsispindi ir mano kūryboje.
Ir mano pirmieji skaitytojai – draugai. Jų nuomonė man svarbi, nes jie mane geriausiai pažįsta ir gali nuoširdžiai įvertinti tekstus.
Sutinku, kad bendravimas su tekstus kuriančiu žmogumi yra kitoks. Tokie žmonės geba suprasti giliausias mintis, paslėptas tarp eilučių, ir jaučia ne tik žodžius, bet ir tai, kas jais nepasakoma.“
Tobulumas
Tobulumas – tai idėja.
Spindi tyliai, bet žaidžia giliai,
Lyg šešėlis ant mūsų veidų,
Lyg šviesa, kuri bėga už tamsos ribų.
Kas pasakė, kad būti netobulam yra nuodėmė?
Kas pasakė, kad tai yra negražu?
Kad turi slėpti visus sielos randus?
Gal kaip tik – per įtrūkius sielos
Pasaulis į mus ima šviesą skleisti?..
Kiek randų – tiek kelių,
Kiek klaidų – tiek veidų.
Kas žiūrės į tavo skruostus, kai gulėsi karste?
Kam rūpės tos linijos,
Kurias paliko laikas?
Jos – ne žaizdos, o ženklai,
Kad gyventa ir mylėta, klysta ir tikėtasi.
Baimė
Galų gale aš tik viena lieku
Tyliai lyg šešėlis tarp sienų keturių.
Sapnai pabėga, mintys niekur nesuspėja –
O širdy tylu, kaip niekad, tūno lygi sutemų.
Kartais nesuprantu – kodėl taip tylu?
Kodėl žmonės žiūri taip kreivai…
Kalbu sau – gal girdės kažkas tamsoj tyroj?
Net vienuma turi savo balsą.
Jis šnabžda, kad stiprybė ne visad garsiai skamba.
Kodėl bijot vienatvės? – tylos švelnumos, tyros…
Kai galų gale turi tik save –
Tu tampi sau šviesa, kai aplinkui vien tamsa.
Tu žinai, kad ramybė slypi dvasios gelmėje
Ir kad jėga gimsta ten, kur slypi tavo balsas.
Tyluma – ne baimė, o vidinis namas,
Kur be žodžių gali atpažinti save.
Tad ne vienatvė mus žudo – tik jos baimė.
Bet kai priimi ją, tyluma tampa tyra diena.
Ir net jei siela kartais susipainiot ima –
Ji randa kelią, kai myli vien save.
Laikas gydo
Laikas gydo žaizdas – sakydavo man mama.
Bet kai kurios gyvena giliai po oda.
Tyliai kvėpuoja tarp eilučių,
Kai rašau, kai tyliu, kai naktį į lubas žiūriu.
Jos tyliai tūno
Ir išlenda tik tada,
Kai kas nors juokais ištaria tavo vardą…
Tada viskas trumpam nutyla –
Gražiausi dalykai praranda spalvas…
Laikas negydo – tik moko gyventi su skausmu,
Randai – tai prisiminimas apie mus abu,
Apie tuos vakarus, kai tyla skambėdavo garsiau už žodžius,
Apie tas žydras akis, tavo balsą, juoką ir rankas…
Sakoma, kad laikas gydo.
Bet aš išmokau skaičiuoti ne minutes,
O tuščias vietas, kuriose juokdavomės susikibę už rankų…
O naktimis – tyras žvaigždes, kurias stebėdavome kadaise…
Ir kiekvienas rytas, be tavęs pabudus,
Tarsi pažadas, likęs tarp tylos ir žodžių.
Lyg sapnas, iš kurio nesugebu pabust,
Lyg tuštuma, kurią mokausi išbūt…
Ir jei kada nors grįši –
Ne kaip sapnas, ne kaip garsas tyloje,
Aš vėl tave pamilsiu.
Tik šįkart – be skausmo, be žaizdų.
Juozo Miltinio gimnazija
Kamilė Škarnulytė, II gimn. kl.
Galima teigti, kad mane užaugino teatras, į kurį vesdavo mama. Jis įkvėpė mane kurti. Pradėjau nuo eilėraštuko, kurį pristačiau prie Kalėdų stalo. Pavyko, visi pradėjo ploti. Metai po metų tobulėjau, tačiau mano ambicijos vis augo. Todėl pradėjau domėtis klasikine literatūra. Dar paauglystėje parašiau pirmąją savo pjesę. Ir tada kūryba tapo mano priklausomybe. Kai tik pasidaro neramu – rašau. Gal kūryba mano pašaukimas?
Menininko dilema
Dūli nakties palaikai –
Ne kasdien juos pamatai –
Sutrūniję merdi nuo tylos aidų,
O aš jau išeinu iš proto ribų…
Ar kada girdėjai gamtos atodūsį tylų?
Ar kada jutai jos alsavimą gilų?
Grubliaranke naktie,
Pažadėki man Mūzą,
Kad nekrisčiau į beviltišką beprotybės liūną.
Pagaliau! Mano ausys apkursta nuo girios sakmių,
Mano akys vis raibsta nuo girios spalvų.
Radau tave gamtoje, mano Mūza.
Žiemos kronikos
Apkarpytos saulės kasos,
Tyloje sustingsta rasos,
Kaukia speigas už langų –
Nepagaili šių laukų.
O už lango švenčia svietas –
Visas gėris ten išlietas:
Nesibaigiantys juokai,
Nuvažiavę jau stogai…
Ilgaamžiai vakarai –
Nepamirštami rytai.
Ištraukos iš rašomos apysakos „Prakeikta teisybė“
1.
Dvasininkas jau buvo apėjęs visus su kryžiumi. Taigi buvo likę gyventi vos penketas minučių – ne daugiau.
Mykolui Vėtrai tos penkios minutės atrodė kaip didžiulis turtas. Jam rodėsi, kad per tą laiką jis nugyvens dar daugybę gyvenimų. Jis jau iš anksto žinojo, apie ką mąstys paskutinėmis savo akimirkomis.
Kaipgi čia dabar bus? Dabar žmogus gyvena, o po penkių minučių jis taps kažkuo kitu… kuo? Daiktu? Gyvūnu? Dūmu, dulkele, spinduliu?
Būtent tai jis ir norėjo išspręsti per tas likusias minutes.
Jo žvilgsnis užkliuvo už tolimo Katedros bokšto, kuris maudėsi saulės spinduliuose. Mykolas negalėjo nuo jo atitraukti akių – jam rodėsi, kad tie spinduliai taps jo naująja prigimtimi. Jis baisiai troško su jais susilieti.
Staiga jį apėmė keistas pyktis.
– Argi teisinga? – mąstė jis. – Šaltakraujis žudikas sulaukia savo nuosprendžio, gyvena paskutines, nusususias dienas be jokios vilties… O jo auka? Jai pasisekė, po paraliais! Ji miršta tikėdamasi, kad dar išsigelbės. Kur čia teisybė? Gal jos ir niekada nebuvo…
– Ė tu, suski, ar ne per garsiai galvoji, gal kai kurie ramiai norėtų iškeliauti, – susierzino bendražygis.
– Argi neturi žmonių, su kuriais norėtum atsisveikinti, vaikyti?
– Aš? Turiu… mes kažkada pasimatysim, gal… Mus abu ištiko tragiškas likimas, drauguži. Abu nelaisvėje, abu vieniši, abu kovojame iš paskutiniųjų jėgų… – susigraudino Mykolas.
– Nagi nagi, kas ji, brolau, sudominai, skelk.
– Mano mylimoji, – tyliai prabilo Mykolas, – kvepėjo alksnio luobu, ji uždengdavo žolės bei samanų lopinėliais ir niūniuodavo lopšinę, vyturiai čirendavo viršum laukų, geniai kalendavo į nuolat besijuokiančias liepas, lakštingalos giedojo visą kiaurą naktį. Ramu, nenorėjau niekur eiti. Jos šypsena mane guodė, ne, labiau gydė, sakyčiau. Jos nuoširdžios vėjų versmės skalavo man krūtinę. Pastebėjau, kad ji mėgsta valandėlę sustoti ir pasigrožėti čiurlenančiu krištoliniu upės vandeniu. Ji vardu Lietuvėlė.
– Oi, jau koks romantikas, – nusijuokė bendražygis. – Kas nutiko jai, kur ji pasidėjo, ar ją irgi nori sušaudyti?
– Nusinešė mano saulę toli raudonsnukiai,– atsiduso Mykolas.– Širdyje ji auga kaip laukinė vynuogė – apsivijusi viską, kas manyje dar kvėpuoja. Krinta lapai pageltę – numirę jos laiškai. Širdį varsto man kraupus graudulys. Paukščiai išsigandę sielvarto gaudesio išskrido į dausas. Tiesia rankas į mane panaši vynuogė, išsiilgusi, nuoga, vieniša. Tikisi bent vieną paskutinį spindulį sugerti.
Tylu. Nyku. Tuštuma. Gaudžia šaižūs nakties varpai, žvarbus vėjas rauda virš laukų, upė čiurlena atodūsiais dusliais, o kadaise žydėjusi giria apsisiautė gedulo skraiste.
– Nuostabu, Mykolai, man regis, jus pats Dievas suvedė. Tik pagalvok, koks žmogus iš tikrųjų turėtų jėgų galvoti apie žmogų, kurio galbūt ant žemės skliauto jau nebėra. Juo labiau, kai pats nežinia kur prapulsi po mirties, – nušvito bendražygis
– Tu Dievatikys, ar ne… po paraliais… reikėjo man tai nuspėti, – šyptelėjo Mykolas.
Baigė gausti paskutiniai varpai. Mykolas žinojo: atėjo laikas mirti. Menkas saulės spindulys išlindo ir nusprendė jį pabučiuoti. Matyt, pagailo jo.
Patikėkite manimi, kai sakau, kad šis žmogus jautėsi laimingiausias pasaulyje. Jam daugiau niekas nerūpėjo. Mykolas Vėtra žinojo, kad netrukus nuskries pas mylimąją baltais sparneliais.
Šūvis. Antras… Trečias… Jo eilė… Nieko… šautuvas užsikerta… Generolas susinervina ir pradeda murmėti prakeiksmus:
– Po paraliais, klausyk tu, taip, tu… pamišėli, nelabasis! O tu tiki į Dievą? Greit prisipažink!
– Netikiu, jau… nebe, – šyptelėjo Mykolas.
– Kaip tai? Ką tu čia skiedi, greičiau atsakyk, kam tu išpažinai savo nuodėmes? Tik nesakyk, kad jis tave tokį dar saugo… Ne, ne… nesąmonė, nesąmonė, – susinervino generolas.
– Ha.. ha… ha. Aš neprivalau išpažinti nuodėmių kažkokiam Dievui. Jis manęs vis tiek negirdės ir nepadės NIEKAIP. O ko jam? Aš pats kaip vaikštanti nuodėmė… Mielasis, pasaulis per daug myli piktuosius. Manau, kad tu manęs taip lengvai neatsikratysi, – keistai susijuokė Mykolas.
Generolas netikėtai priėjo prie nuteistojo, sugriebė už kaklo, pasilenkė ir pakuždėjo:
– Gerai, pamišėli, eik ir ieškok savo filosofijos tarp dulkių ir dūmų. Mano aikštelėje net Dievas pasiklysta…
2.
Traukinys. Šalta. Nyku. Ankšta. Girdėti kūdikio verksmas. Girdisi motinos prislopintas verksmas.
Traukinys – aštuntas pasaulio stebuklas. Traukinys… Dievo apvaizda štai taip, Gerbiamasis, mus myli – savo vaikus. Štai čia tas pažadėtasis rojus. Traukinys yra vieta, kuriame pats nelabasis nusisuktų sprandą žmogiškojo purvo katile.
Traukinys yra vieta, kurioje aidi motinos klyksmas, ratų dunksėjimas liudija moters širdies plakimą – pasibaigė pienas. Dievo rykštė, už ką ? Mažas gniužuliukas spurdėjo ir kramtė motinos krūtį.
– Oi, Tėve, išklausyk! Oi, Marija, padėk suvargusiai motinai! Atsisukit, atsisukit… nepalikit, – motinos balsas perrėžia tamsą.
Plienudalgė mirtis ėmė šokti tango, su kiekvienu sukiniu jos tamsi skraistė gesino gyvenimo liepsną. Taip, mirties šokis pakerėjo moterį – ji visai nebegirdėjo savo vaikelio dejavimų, su kiekviena sekunde jos tikėjimo liepsna blėso… geso, kol plienudalgė mirtis užfiksavo baigiamąją pozą… Taip, Mielasis… Dar du Tavo vaikai nusisuko nuo Tavęs, patenkintas?
Dievas aklavietėj, jis mūsų nebemato. Turbūt todėl prisiveisė kipšų: jie godžiai smaližiavo ir rijo žmonių sielvartą bei neapykantą. Tai jiems tiesiog delikatesas… mmm.
Negana to, ir aplinkiniai badė moterį besielėmis akimis. Moters nugarą negailestingai raižė neapykantos ašmenys. Atsirado randai. Man gaila tos moters ir to kūdikio…
Garvežys skrodžia naktį, o už lango – tik baltas sniego sūkurys. Danguje – jokia žvaigždė nedega. Rodos, visas pasaulis sulaikė kvėpavimą.
Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ – tai nuo 2013 m. vykstantis Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos projektas, buriantis jaunuosius literatus, dailininkus ir fotografus bei savo profesijai atsidavusius mokytojus Panevėžio mieste ir regione. Kūrybos laukiame el. paštu – nevezis@pavb.lt.
Dėl kilusių organizacinių klausimų kreipkitės el. paštu arba tel. 0 45 50 20 39.
