Sauliau, esate dar jaunas, o jau 24 metus dirbate automechaniku. Kaip taip anksti ir kodėl pasukote būtent šiuo keliu?
Taip, mano automechaniko karjera prasidėjo, kai buvau 17-os. Šia sritimi domėjausi jau nuo mažens – visada patiko technika, judantys ir besisukantys mechanizmai, knietėdavo sužinoti, kaip visa tai veikia. Pradėjęs mokytis šio amato sužinojau daug įdomių dalykų, ir automechanika mane dar labiau patraukė. Galiausiai pomėgis virto darbu – labai mėgstamu darbu, kuris per tiek metų man neatsibodo, nes vis dar įdomu tai, ką darau.
Bet ne visą laiką dirbote Biržuose?
Mano pirmoji darbo vieta buvo pas automechaniką Renatą Anichimavičių – pas jį atlikau praktiką. Jis buvo mokytojas, iš kurio pasisėmiau daug subtilybių ir įgijau vertingos patirties. Paskui automobilius teko remontuoti ir Vilniuje, ir Norvegijoje… O prieš septynerius metus atsidariau savo autoservisą Biržuose.
Su kokiais iššūkiais šiame darbe tenka susidurti?
Visada trūksta laiko, nes turi suktis taip, kad ir suspėtum suremontuoti automobilį, ir kad suremontuotum jį kokybiškai. Klientai nemėgsta laukti. Šešerius metus dirbau vienas, bet dabar turiu du pagalbininkus, tad puikiai susitvarkome.
Kas automobilių meistrą džiugina labiausiai?
Rezultatai – tai, kai viskas pavyksta, kai klientai išeina patenkinti. Čia susiduriame su įvairiomis situacijomis, būna sudėtingų gedimų, kai nesi tikras, kaip viskas pavyks, bet pasikliauji savo žiniomis, patirtimi, ir tau pavyksta. Tada ir džiaugiuosi, kad problema išspręsta. Mano nuomone, neįmanomų dalykų nėra: jei yra problema, privalai „pasukti“ galvą ir rasti sprendimą, kaip tą bėdą pašalinti. O kai pavyksta pasukti, dažniausiai ir randi.
Technologijos sparčiai vystosi, keičiasi ir automobiliai. Ar spėjate vytis naujoves?
Kadangi tai yra ne tik mano darbas, bet ir hobis, šia sritimi domiuosi nuolat – laisvalaikiu skaitau, ieškau informacijos, kuri padeda susigaudyti šiuolaikinėse technologijose ir neleidžia pasimesti susidūrus su sudėtingu gedimu.
Kartais atrodo, kad šiuolaikinė technika yra tarsi užprogramuota veikti tam tikrą laiką ir nėra tokia patvari, kaip anksčiau. Ar Jūs taip nemanote?
Taip ir yra. Palyginus, kokius automobilius gamino prieš dvidešimt metų ir kokius gamina dabar, skirtumas yra labai didelis. Suprastėjo medžiagų, naudojamų automobilių gamybai, kokybė, kaštai pabrangę, tad automobilius gamina tik taip, kad būtų pigiau, greičiau ir lengviau, bet ne patvariau. O taip pagaminta technika greitai sudyla, surūdija. Anksčiau automobiliai tarnaudavo daug ilgiau: žmonės, kurie vis dar turi senus automobilius, su minimaliais pataisymais iki šiol be problemų jais važinėja.
Ar reiškia, kad brangus automobilis nebūtinai bus geras?
Tikrai taip – brangiausias, dar nereiškia, kad geriausias.
Kokie yra Jūsų klientai?
Ištikimi – dauguma mano klientų su manimi yra nuo pat pradžių.
Yra ir tokių, kurie išvyko gyventi į didmiesčius, bet automobilį vis tiek patiki remontuoti man. Tai labai džiugina.
Jei klientas sugrįžta, vadinasi meistras geras. Kaip manote, kodėl klientai pas Jus grįžta?
Manau, kad labai svarbu yra lankstumas: visada turi prisitaikyti prie kliento poreikių ir galimybių. Tą ir stengiuosi išlaikyti. Būna, kad žmonės automobilį atvaro į servisą iš vakaro ir palieka, arba, jeigu automobilis visiškai nevažiuoja, nuvykstame ir atsitempiame jį patys.
Stengiamės dirbti taip, kad klientui būtų kuo patogiau.
Mums tai yra kasdienybė, o jiems automobiliai kasdien negenda; žmonės turi ir darbus, tad privalome prie visko prisiderinti.
Koks būtų Jūsų svarbus patarimas vairuotojams?
Pastebiu tokią tendenciją, kad ypač jauni vairuotojai, kurie nusiperka naują automobilį, žino tik tai, kaip įsipilti kuro ar pasikeisti tepalus. Toliau į ateitį jie negalvoja ir, kol kažko nepajaučia, važiuoja sau ramūs be techninės patikros.
Todėl įsigijus automobilį, patarčiau pirmiausia atvykti į autoservisą: atliksime apžvalgą, diagnostiką – tai nieko nekainuos. Ir jeigu kažką rasime, tada žmogus pats nuspręs, ar nori tvarkyti, ar ne. Bet bent jau žinos, kokios yra problemos, jei jų yra. Mūsų durys visiems atviros.
O ką patartumėte žmonėms, dar prieš perkant automobilį? Į ką verta atkreipti dėmesį, kokie, Jūsų nuomone, yra geriausi?
Tokio vieno geriausio nėra – niekas to nenustatė. Mano patarimas būtų toks: išeiti ir pastovėti prie gatvės dešimt minučių. Kokių tos pačios markės automobilių pravažiuos daugiausia, tokį reikia ir rinktis, nes žmonės juos jau yra išbandę.
Taip pat prieš perkant automobilį, geriausia jį apžiūrėti su šią sritį išmanančiu žmogumi, pasitarti su juo. Žinoma, svarbi ir rida – kiek kilometrų automobilis yra jau nuvažiavęs. Nors šiais laikais galima šį rodiklį ir suklastoti, yra būdų, kaip patikrinti, ar nurodyta rida atitinka tikrovę: tai išduoda tam tikri požymiai…
Ką veikiate laisvalaikiu? Ar pomėgiams turite pakankamai laiko?
Mėgstu žvejoti, skaityti, domiuosi istorija, pasauliniais karais, patinka istoriniai filmai, dokumentika… Įdomu atrasti ir kitą tiesą, nes tai, kas rašoma vadovėliuose, dažnai prasilenkia su tikrove, todėl man ir įdomu, kaip viskas vyko iš tikrųjų, kas ir kodėl yra paslėpta… Laisvalaikio neturiu labai daug, bet daugiau ir nereikia, man užtenka.
Žinome, kad turite potraukį senai technikai…
Tikrai taip, mėgstu senovinius automobilius, turiu jų keletą. Įsigijus tokį, neretai tenka jį ir restauruoti, atgaivinti naujam gyvenimui… O tada jau galima išriedėti į gatves. Dažnai su draugais, kurie taip pat yra automobilių entuziastai, dalyvaujame senovinės technikos klubų organizuojamuose renginiuose. Tai – labai smagi pramoga.
Dirbate šį darbą daugiau nei pusę savo gyvenimo. Ar niekada nebuvote „perdegęs“?
Yra buvę, kad visko, rodėsi, jau per daug, tada norėjau viską uždaryti, parduoti, susikrauti daiktus ir su šeima išvykti į kitą miestą… Bet manau, kad daugumai žmonių taip būna. Tada stengiesi emocijas palikti nuošalyje ir svarstai: „Na, ir kas, ar kitur būtų kitaip?“ Supranti, kad greičiausiai nieko kitaip ir nebūtų. Pasveri viską, pailsi ir vėl „švaria“ galva grįžti prie to paties. Kartais tokių perdegimų žmogui gal net ir reikia tam, kad „persikrautų“.
Biržiečiai sako, kad esate darbštus, sąžiningas ir niekada neatsisakote padėti. Ką Jums reiškia padėti kitam?
Man gera, kai kitam galiu padėti. Be to, niekada nežinai, kada man pačiam gali pagalbos prisireikti. Žmonės man irgi padeda, jei ko paprašau, tai kaip aš galiu jiems nepadėti? Viskas vyksta savaime. Tačiau esu ir principingas, jeigu man kažkas yra pakenkę ar apgavę, niekada to nepamiršiu – esu tikras skorpionas…
Kas Jums yra laimė?
Kiekvienas žmogus laimę supranta savaip, kiekvienam ji savita. Vieniems reikia milijonų, o kitiems ir maži dalykai suteikia džiaugsmo. O man? Aš esu paprastas žmogus; man svarbu, kad būtų šilta ir šviesu, daugiau nieko nereikia.
Ar Jūsų darbe svarbus sąžiningumas?
Jis labai svarbus. Esu „žodžio žmogus“ – jei pažadu, tai ir įvykdau; jei negaliu įvykdyti, visada pranešu.
Todėl nemėgstu, kai kiti žodžio nesilaiko.
Jeigu jau negali atlikti kažko, ką žadėjai, visada geriau tiesiai pasakyti, kaip yra, negu slapstytis ar tempti laiką.
Taip pat nemėgstu ir melo, ypač kai žmogus man kažką pasakoja, o aš žinau, kad taip nėra. Tokį žmogų išklausau, bet niekada jam nepasakau, jog žinau tiesą. Pasidarau savas išvadas, ir man to užtenka.
Sakote, kad Jūsų darbas yra ir hobis, tai ar sugebate darbo „neparsinešti“ į namus? Kaip į šią veiklą reaguoja namiškiai?
Stengiuosi neparsinešti darbo rūpesčių į namus. Nemėgstu, kai klientai man skambina po darbo, todėl atsiliepiu, bet dažniausiai pokalbį atidedu kitai dienai. Darbas yra darbas, namai yra namai. Mano darbas baigiasi apie penktą valandą vakaro, ir tada prasideda namų reikalai. Žinoma, pasitaiko neišvengiamų atvejų, kad tenka į servisą vykti ir savaitgalį, bet taip nutinka retai. Darbo su namais stengiuosi nemaišyti ir nesieti.
Turite gražią šeimą, gražius namus. Ką Jums reiškia namai?
Turbūt tą patį, kaip ir kitiems: namai – mano tvirtovė, ir tuo viskas pasakyta. Šeima, santykiai – man didžiausia vertybė, niekas kitas to neatstos. Darbas ir materialūs dalykai visada eina po šeimos.
Su žmona santuokoje – 17 metų. Kas padeda ilgai išlaikyti santykius?
Niekas nepadeda. Santykius galima palyginti su kalneliais – tai aukštyn, tai žemyn, ir tai yra normalu. Vieno atsakymo ar recepto, kaip juos išlaikyti, – nėra. Gali būti doras, negeriantis, „auksinis“ žmogus, bet tavo žmonai gali užkliūti, kad valgydamas čepsi, ir jau imsi ją erzinti, nors manai, kad esi geras. Tad vieno atsakymo nėra: jeigu tinki vienas kitam, tai tinki; jei ne, tai niekada ir netiksi. Sakyčiau, reikia kuo mažiau savanaudiškumo, daugiau supratingumo, atsidavimo ir noro stengtis būti geresniu negu buvai vakar.
Auginate du vaikus – vyrukus. Ar juose neįžvelgiate paveldėto tėčio polinkio technikai?
Vyresniajam sūnui yra įdomus mano darbas, jis vis paprašo kartu eiti į garažą. Iš tikrųjų norėčiau, kad jis sektų mano pėdomis, kad ir iškart po mokyklos – jeigu tik norės, tikrai nedrausiu.
O kokias vertybes labiausiai savo sūnums stengiatės įdiegti?
Kadangi vienas sūnus jau paauglys, o kitas dar tik antrokas, pastaruoju metu dažnai tenka jiems priminti apie draugiškumą vienas kitam, kad negalima peštis, kad reikia mylėti vienas kitą, dalintis, sutarti. Taip pat kalbu apie sąžiningumą, tiesos sakymą, mokau, kad visada geriau sakyti taip, kaip yra, nemeluoti.
Ką, Jūsų manymu, vertingiausio perėmėte iš savo tėvų?
Užsispyrimą, atkaklumą, tikslo siekimą ir žinojimą, kad nieko nėra neįmanomo, jeigu kažką pradėjau, privalau padaryti iki galo. Trumpai tariant – viskas arba nieko.
Įvardinkite charakterio savybes, kurų labiausiai šiame darbe reikia?
Reikia kantrybės ir užsispyrimo. Yra tokių situacijų, kad automobilio gedimai būna sudėtingi. Tačiau negali sau leisti kažko negalėti. Jei, tarkim, negali atsukti varžto, turi sugalvoti, kaip jį atsukti – informacijos visur yra, tik reikia paieškoti. Žinoma, čia pasitarnauja ir mokykloje įgytos biologijos, chemijos žinios, nes turi suprasti, su kuo reaguoja ir kaip veikia tam tikri chemikalai ir panašiai. Taip pat, dirbdamas šį darbą, turi nusiteikti ir susitaikyti su tuo, kad visada būsi purvinas, o rankos bus juodos.
Kokius darbus atliekate autoservise?
Beveik visus: variklio, važiuoklės remontą, paruošimą techninei apžiūrai, dirželių, tepalų keitimą, kuro sistemos remontą ir panašiai. Išskyrus kėbulo darbus. Stengiamės dirbti taip, kad žmogus automobilį pasiimtų tą pačią dieną, kai ir pristatė. Labai reti atvejai, kad remontas truktų visą savaitę.
Ar vyrai ir moterys kaip klientai kuo nors skiriasi?
Moterys, pastebėjusios bet kokį, kad ir nedidelį, gedimą, labiau susirūpina ir kreipiasi į mus. O vyrai kantresni, linkę „patempti“ laiką, ne tokie baikštūs – jei kažką barškant ir išgirsta, varyti automobilio į autoservisą neskuba.
Automechanikų Biržų rajone nemažai. Jūs net tame pačiame kieme turite kolegų. Ar nejaučiate konkurencijos?
Ne. Su didžiąja dalimi kolegų tarpusavyje sutariame, bendraujame tam tikrais klausimais. Konkurencijos nėra, nes kiekvienas turime savo klientus. O klientai pasirenka savus meistrus.
Kokią didžiausią pamoką gavote per visą karjerą?
Turbūt didžiausia pamoka buvo negrąžinti klientui automobilio, kol jis nesusimokėjo. Yra buvę ir tokių atvejų.
Ar, matydamas gatvėje važiuojantį klientą, kurio automobilį tvarkėte, džiugu, kad Jūsų dėka jis vėl veikia?
Žinoma, džiugu. Stengiuosi su klientais išlaikyti ryšį, susitikęs visada paklausiu, ar viskas su automobiliu tvarkoje, nes man nuoširdžiai rūpi. Dirbame ne vien tam, kad tik paimtume iš klientų pinigus už paslaugą. Siekiame išlaikyti tvirtą savo klientų ratą, kad tie žmonės, kuriems reikia pagalbos, žinotų ir turėtų kur kreiptis.
Mūsų durys atviros visiems. Yra buvę, kad sutvarkai automobilį, grąžini jį klientui, o kitą dieną žiūri, kad jis vėl atvažiuoja į servisą. Ne kartą net išsigandau, suabejojau, gal kažką ne taip padariau, bet, pasirodo, žmonės atvažiavo padėkoti, kad viskas pagaliau yra gerai. Tokie atvejai nėra dažni, bet širdį labai paglosto.
Kai jauti, kad esi vertinamas dėl atliktų darbų, kai žmonės šypsosi ir yra laimingi dėl kažko gero, ką jiems padarei, tada laimingas esu ir aš.
Jeigu galėtumėte grįžti dvidešimt metų atgal, ar ką nors savo gyvenime darytumėte kitaip?
Turbūt, kad ne. Tikiu, kad niekas gyvenime nevyksta be priežasties, todėl manau, kad viskas, kas atsitiko, turėjo atsitikti. Juk kiekvienas gyvename taip, kaip mums atrodo geriausiai.
B. Petkevičiūtės nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
B. Petkevičiūtės nuotr.
E. Pluco nuotr.
E. Pluco nuotr.
E. Pluco nuotr.