PAMOKĖ MYLĖTI BIRŽUS
Renginį vedė muziejininkė Irutė Varzienė. Ji pasidžiaugė Jūratės Baranovos sugrįžimu į Biržus. Mat jos ir kitų organizatorių dėka Biržuose bene dvylika metų vyko „Šiaurės vasaros“ renginiai. Į juos suvažiuodavo Lietuvos intelektualai, o renginys tapdavo tikra intelekto puota.
„Savo sugrįžimu ji mus pamokė, kaip turime matyti ir mylėti savo miestą“, – sakė renginio vedėja. Pasak jos, profesorė buvo žmogus, mokėjęs sujungti viską šiame skylančiame pasaulyje. Kai ginčas ar pokalbis artėdavo prie piko, ji savo aksominiu balsu sugebėdavo sugrąžinti taiką. Tačiau ji nebuvo tetulė, kuri su viskuo sutinka – ji mokėjo apginti savo poziciją su vidine rimtimi.
Irutė Varzienė priminė Jūratės Baranovos filosofinius ir literatūrinius darbus, citavo kai kuriuos kūrinius ir pakvietė pašnekesiui apie Jūratę.
SUJUNGĖ SU BIRŽAIS
Anūkė Kristina sakė, jog apie močiutę Jūratę negalima kalbėti be filosofijos, nes gyvenimas su ja buvo filosofinis gyvenimas. „Ji mokė kalbėti apie tai, kas mes esame gyvenime, – sakė profesorės anūkė. – Orumas ir pagarba kitiems buvo svarbiausi imperatyvai jos gyvenime. Nors aš nesu iš Biržų, bet man saldu ir brangu, kad turiu šaknų Biržuose. Močiutė mane sujungė su Biržais. Tad yra žmonių, kurie myli Biržus ir nebūdami Biržuose“.
Kristina, močiutės neraginta, pasuko močiutės keliu – studijuoja filosofiją. „Ji niekada neįkalbinėjo daryti to ar kito. Tik močiutė turėjo pliušinę Ničės lėlę, su kuria aš vaikystėje žaidžiau“, – prisipažino anūkė.
Kristinos manymu, Aliaus nuotraukų paroda – uždraustas malonumas: „Jeigu močiutė būtų pamačiusi tiek savo nuotraukų, būtų visas išnešusi. Dabar buvo miela pamatyti“.
SUSIPAŽINO KAVINĖJE
Fotografas Alis prisiminė, jog su Jūrate susipažino gal prieš 30 metų Vilniuje, Rašytojų sąjungos kavinėje, kur būdavo ir girtuoklystės, ir gražūs bendravimai. Tąsyk jį prisėsti pakvietė pažįstama Violeta. Su ja sėdėjo ir filosofė Jūratė.
„Aš pasakiau, kad šiais laikais nebėra filosofijos – yra tik filosofijos profesoriai“, – prisiminė Alis. Tada Jūratė paklausė: „Aliau, ar Biržų centre tebeauga varnalėšos?“ Jis nustebo, kad tokia Baranova žino apie Biržus. Ji atsakė: „Aliau, aš Patkauskaitė, Patkauskaitė…“ Taip ir susipažino. Vėliau Jūratė dalyvavo Aliaus knygos pristatyme, parašė recenziją. Kai kurių savo knygų viršeliams pasirinko Aliaus nuotraukas.
Buvo daug bendrystės įvairiuose renginiuose ir kartu kepant su bičiuliais vištieną Aliaus sodyboje. „Esu iš Jūratės gavęs rožę. Nei aš jos prašiau, nei man jos reikėjo. Aš ją pasodinau sodyboje. Tai nušąla, tai vėl atauga“, – sakė Alis.
BUVO AUKŠČIAU ŽEMĖS
Renginio viešnia Rūta prisiminė dalyvavimą kartu su Jūrate įvairiuose renginiuose. Kartu vyko į „Šiaurės vasaras“ Biržuose ir kitur. Biržuose drauge pasodino rožes prie senelių namų, kuriuose Jūratė gimė. Tos rožės ir dabar auga.
„Man Jūratė visada buvo aukščiau žemės. Aš jos truputėlį prisibijojau, nes ji buvo man per daug protinga, apsiskaičiusi, išmananti. Atrodo, ne tik man taip buvo – ir kiti tai juto. Nepaisant to, ji gebėjo prie savęs pritraukti žmones. Galėjo kalbėtis ir su filosofais, ir su paprastų profesijų žmonėmis. Ji buvo ir kasdieniška, ir nekasdieniška“, – pasakojo Rūta.
MOKĖ SODINTI BULVES
Jūratės bičiulis Juras ne kartą lankėsi Jūratės sodyboje. Ne tik švęsdavo, bet tekdavo ir automobiliui padangas keisti, rožes bei bulves sodinti. Bulvės būdavo auginamos šieno ryšuliuose.
„Jūratė mokydavo, kaip jas sodinti. Sakydavo: prieini, paglostai, jeigu vieta šilta ir drėgna, tai į tą vietą ir kiši bulvę“, – sakė Juras. Sodybos sode galėjai klausytis ir kosmoso virpesių, ir varlių kurkimo. Sode augo ir Sachalino vyšnia, kurios uogose buvo mažai minkštimo, tad jos tiko tik užpiltinėms, kurios per šventes svečius gaivino.
„Gruodžio 15-ąją švęsdavome Jūratės gimtadienį. Ji iškepdavo paukštį, o užkandukų pripirkdavo iš „Maximos“. Taupydavo laiką svarbesniems dalykams. Nusipirko žemės ir laikė egzaminą, kad gautų ūkininkės statusą“, – pasakojo Juras.
APSIDŽIAUGĖ BAJORIŠKA KILME
Muziejininkė Edita pasakojo, jog vieno renginio metu Jūratė susiruošė į Kvetkus aplankyti prosenelių Audickų kapus.
„Prisiminiau, jog mano vyras Gintaras domėjosi Audickų gimine. Taip artimiau susipažinome. Ji labai apsidžiaugė sužinojusi, kad jos šaknys – bajoriškos“, – prisiminė Edita.
Vėliau teko dalyvauti Audickų giminės suvažiavime, kuriame keliauta takais nuo Alizavos iki Antašavos. Daugelyje vietų buvo galima rasti ženklų, kur būta vieno ar kito Audicko: tai žemės nuomotos, tai vaikai gimė… „Tada Jūratė ir pasakė, kad iš čia tas jos žemės ilgesys. Jos protėviai dvarus prauliavojo, žemes nuomojo, o ji turinti savo žemės, kurioje auga rožės“, – pasakojo Edita ir pridūrė, kad rožės – tai dvaro atributas.
DOSJĖ
Jūratė Patkauskaitė – Baranova ( 1955 m. gruodžio 15 d. Biržuose – 2021 m. vasario 4 d. Vilniuje) – filosofė, eseistė, literatūros kritikė, vadovėlių autorė. 5 klases baigė Biržų I-oje vidurinėje mokykloje. 1972 m. baigė Vilniaus 31-ąją (dabar Tuskulėnų) vidurinę mokyklą. Po mokyklos pradėjo studijuoti filosofiją Vilniaus universitete. 1986 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Pragmatistinė Viljamo Džeimso tiesos koncepcija“.
2004 m. išleido monografiją „XX amžiaus moralės filosofija: pokalbis su Kantu“. 2007 m. šio veikalu pagrindu Vilniaus universitete Filosofijos fakultete habilitacijos procedūros metu patvirtinta jos profesūra. 2006 m. išleido monografiją „Filosofija ir literatūra: priešpriešos, paralelės, sankirtos“. 2007 m. – „Nietzsche ir postmodernizmas“.
Išleido kelias eseistikos knygas. Tarp jų: „Meditacijos: tekstai ir vaizdai“ ir „Baimė nuskęsti“.
Baranova buvo viena iš filosofinės didaktikos diegėjų Lietuvos vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. 1995 m. savo studijų CEU Prahoje pagrindu išleido mokomąją priemonę „Politinė filosofija“.
2000 m. J. Baranova buvo apdovanota pirmąja Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovėlių konkurso premija, už vadovėlį mokykloms „Filosofinės etikos chrestomatija XI–XII kl.“. 2004 m. apdovanota pirmąja Švietimo ir mokslo ministerijos aukštųjų mokyklų vadovėlių konkurso premija už vadovėlį aukštosioms mokykloms „Istorijos filosofija“.
2016 m. „Panevėžio literatūrinės žiemos‟ festivalio prizas „Žalvarinė ranka-segtuvas‟ už karminius darbus filosofijai, literatūrai, rožėms ir festivaliui.
Nuo 2014 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Literatūrinis slapyvardis – Ana Audicka.
PRISIMINIMAI APIE BIRŽUS
Ištraukos iš Jūratės Baranovos „Prisiminimai apie Biržus, kurių neprisimenu“, kurie 2017 metais buvo išspausdinti literatūros žurnale „Metai“. Pateikiame kelias ištraukas iš šio kūrinio.
„Einant nuo piliakalnio miesto link ir čia pat pasukus už kairiojo kampo, stovi toks nedidelis, bet elegantiškas mūrinis namas. Buvusi klebonija. Esu buvusi sykį – kas vyko, nebeprisimenu. Mama sako, kad čia ji mane gimdė. Gruodžio mėnesį. Buvo šalta. Naktimis nekūrendavo. Ji bijojusi, kad gimsiu naktį, sušalsiu, todėl stengėsi ištempti iki ryto, kol kas ateis. Pavyko. Gimiau ryte ir išgyvenau. Pirmoji sėkmė“.
„Priešais kleboniją – aikštė, kurioje aukštai aukštai ant postamento pritūpęs, tarsi rengtųsi šuoliui, rymo garsiausias Lietuvos savižudis. Paminklas Juliui Janoniui, nors ilsisi jis Sankt Peterburge, sukurtas kito garsaus biržiečio skulptoriaus Konstantino Bogdano, poetas, kaip jau rašiau, „pasitinka atvykstančius ir išlydi išvykstančius“, nes šalia ir autobusų stotis. Taigi jis rymo, o mitas apie jo išskirtinį revoliucingumą blanksta. Tai, pasirodo, buvęs labai tylus, uždaras, religingas, neabejotinai talentingas jaunuolis“.
„1978–1986 metais pilis atstatyta pagal architekto Evaldo Purlio projektą. Vietoje griuvėsių – prašmatni pilis. Vietoje XIX–XX amžių sandūroje užveisto rožių sodo, kur apie Jonušo Radvilos biustą suko ratus atėję pasivaikščioti biržiečiai ir mes lėkdavome žaisti po pamokų, – amerikietiška pievelė. Nei suoliuko, nei gėlelės. Priėjimo iš piliakalnio prie ežero nebėra. Sako, autentika. Tik nelabai aišku, kaip tie mano protėviai, sunkiai gynę pilį nuo įkyruolių švedų, spėdavę dar ir veją prižiūrėti. Jei jau autentika, tai čia turėtų klestėti usnys. Taip atrodo. Nors tikrai nežinau. Trūksta tos istorinės sąmonės. Sunku prasibrauti pro laiką. Bet tikrai žinau, kad piliakalnis buvo mylima biržiečių poilsio vieta jau tarpukaryje. Čia buvo lauko teniso kortai. Juos įkūręs Biržuose gyvenęs notaras ir poetas Pranas Lembertas. Mano atmintyje teniso kortų jau nebebuvo. Tačiau Jonušo Radvilos biustas dar vis stovėjo pačiame piliakalnio vidury, taip pat klestėjo dekoratyviniai krūmai, rožės. Čia gyveno tokie Čiudarai. Jų šeimos rūpestis – prižiūrėti rožes“.
Pasak filosofės, Biržų kraštas, tai „susidūrimus tarp lietuvių ir švedų, tarp reformacijos ir katalikybės, tarp prisiekusių alaus gėrikų ir kultūros šviesuolių. Biržų neįtalpinsi į formulę. Ji susprogs“.
F. Grunskio nuotr.
F. Grunskio nuotr.
F. Grunskio nuotr.
F. Grunskio nuotr.
F. Grunskio nuotr.
F. Grunskio nuotr.
F. Grunskio nuotr.