Žiemą išlydėjo Likėnų parke

Pir­mie­ji Li­kė­nų par­ko ta­ku į šven­tės vie­tą Li­kė­nų rea­bi­li­ta­ci­nės li­go­ni­nės aikš­te­lė­je trau­kė Pa­bir­žės folk­lo­ro an­samb­lio „Že­my­na“ per­si­ren­gė­liai. Su­ko­si ža­vios „či­go­nai­tės“, vais­tų siū­lė „dak­ta­ry­tės“, iš­di­džiai žings­nia­vo „ger­vė“, dal­giu mo­si­ka­vo „gil­ti­nė“... Už­ga­vė­nių nuo­tai­ka pa­ga­vo ir ki­tus per­si­ren­gė­lius. Žmo­nės sa­kė sten­gę­si pa­si­da­ry­ti kau­kių, nes Už­ga­vė­nių ren­gė­jai – an­samb­lio „Že­my­na“ žmo­nės, Pa­bir­žės se­niū­ni­ja, Všį Res­pub­li­ki­nė Panevėžio li­go­ni­nės fi­lia­las Li­kė­nų rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nė, Kir­do­nių uni­ver­sa­lus dau­gia­funk­cis cent­ras kvie­tė at­vyk­ti taip, kad net drau­gai ar kai­my­nai neat­pa­žin­tų, šven­tės va­ka­rą siū­lė bū­ti ra­guo­tais, plau­kuo­tais gy­vū­nais, per­si­reng­ti ožiais, ra­ga­no­mis ir ki­to­kio­mis bū­ty­bė­mis.

Ant­ra­die­nį sma­gaus bū­rio prie­ky­je bu­vo ve­ža­mas Ga­vė­nas, ku­rį mū­sų kraš­te pa­gal se­ną­sias tra­di­ci­jas ga­li­ma vė­liau kai­mo ga­le pa­kas­ti po snie­gu, o jei jo nė­ra, tai ir nu­skan­din­ti ar ki­taip nu­dai­go­ti.

Kar­tu su per­si­ren­gė­liais prie­te­mo­je par­ko ta­kais ėję šven­tės sve­čiai tvir­ti­no esan­tys su­ža­vė­ti pa­ju­tę tik­rą­ją Už­ga­vė­nių dva­sią, nors tru­pu­tė­lį pri­si­lie­tę prie se­nų­jų tra­di­ci­jų, iš­gy­ve­nę džiu­ge­sį, ku­rį pa­ži­no­ję gal tik jų se­ne­liai.

Per­si­ren­gė­lių ei­se­ną Li­kė­nų rea­bi­li­ta­ci­nės li­go­ni­nės aikš­te­lė­je pa­si­ti­ko ren­gi­nio ve­dė­ja, ku­ri pa­po­ri­no apie Už­ga­vė­nių ant­ra­die­nio tra­di­ci­jas. Ji tvir­ti­no, jog šią die­ną ne­ga­li­ma jo­kių dar­bų dirb­ti: nei verp­ti, nei aus­ti, nei siū­ti, nei pan­čių vy­ti, nei mil­tų mal­ti. Ti­kė­ta, jog to­kios tvar­kos ne­si­lai­kan­tiems nu­tiks daug ne­lai­mių: mė­sa su­kir­mys, li­nai su­pus, viš­tos dar­žus iš­kaps­tys, vė­jai sto­gus nu­plėš. Už­ga­vė­nės yra „toks pa­dū­ki­mo lai­kas“, kai iš­ly­di­ma žie­ma, ko­kia ji be­bū­tų bu­vu­si ir su­tin­ka­mas pa­va­sa­ris. Bun­dan­čiai že­mei, pa­sak ve­dė­jos, rei­kia daug triukš­mo, sma­gių pa­trep­sė­ji­mų, karš­tų ir rie­bių bly­nų. O jų ir­gi ne­tru­ko. Šven­tės da­ly­viams bu­vo siū­lo­ma jų vi­so­kių – mil­ti­nių ir bul­vi­nių. Su­ša­lu­sius šil­dė karš­tas šiu­pi­nys ir ar­ba­ta. Aikš­te­lė­je ne juo­kais su­si­ki­bo „La­šins­kas ir Ka­na­pins­kas“. Pir­ma­sis jė­gų ne­te­kęs ban­dė pa­spruk­ti, bet bu­vo su­lai­ky­tas ir pa­si­ža­dė­jo iki „ap­ry­liaus“ lik­ti ra­mus, juk mė­sos jau at­si­val­gy­ta, pra­si­de­da ga­vė­nia. Se­niau žmo­nės ga­vė­nios pa­snin­ko iš­va­ka­rė­se mė­sos val­gy­da­vo 3 kar­tus, sek­ma­die­nį – 6, o per Už­ga­vė­nes net de­vy­nis sy­kius.

Šven­tės da­ly­viai ant­ra­die­nį rū­pes­tin­gų šei­mi­nin­kių ir­gi bu­vo gar­džiai pa­vai­šin­ti, sma­giai ap­link lau­žą pa­šok­din­ti. O kad ne­ti­ku­sią žie­mą iš­vi­jo, tai ir jos sim­bo­lį – Ga­vė­ną nu­ta­rė ant lau­žo už­mes­ti.

Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai ne­te­sė­jo tik vie­no da­ly­ko – ne­bu­vo gra­žiau­sios kau­kės rin­ki­mo. Ta­čiau ir tam yra pa­tei­si­ni­mas – kau­kės bu­vo vie­na už ki­tą gra­žes­nės. Sve­čiai iš­ly­dė­ti pa­ra­gi­ni­mu sma­giai švęs­ti Už­ga­vė­nių va­ka­rą, džiu­giai lauk­ti pa­va­sa­rio, o jau­ni­mas pa­ra­gin­tas iki Ve­ly­kų pra­žy­din­ti į van­de­nį pa­merk­tos vyš­nios ša­ke­lę.

Skai­ty­to­jams be­lie­ka pri­min­ti, jog Už­ga­vė­nių šven­tės da­ly­vius sma­giai nu­tei­kęs folk­lo­ro an­samb­lis „Že­my­na“ yra 2019 me­tų Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro no­mi­na­ci­jos „Auk­so paukš­tė“ lai­mė­to­jas. Ši žy­mė su­tei­kia­ma ge­riau­siems mė­gė­jų me­no ko­lek­ty­vams ir jų va­do­vams. Tai aukš­čiau­sias mė­gė­jų me­no ap­do­va­no­ji­mas Lie­tu­vo­je. Ap­do­va­no­ji­mai pa­pras­tai ren­gia­mi pa­va­sa­rį. Va­di­na­si, bir­žie­čių lau­kia dar vie­na pui­ki šven­tė.