Naujausios
Pakilimas ir nuosmukis
Skrebiškietės iš pasakojo, kad jų kaime miršta keturi, o gimsta tik du... Jaunesni išsikelia į didmiesčius. Šiandien Skrebiškiuose gyvena septynios jaunos šeimos.
1975-1977 metais Skrebiškiai išgyveno pakilimą, o 1980 prasidėjo pirmųjų alytukų statybos. Gyventojai iš vienkiemių masiškai kėlėsi į kaimą. Todėl daugelis kaimų pavadinimų jau seniai nebeskamba gyventojų lūpose. Anuomet ir darbų buvo. Kompleksas, medicinos punktas, valgykla, kultūros namai, penkiasdešimties vietų vaikų darželis.
Gyvenimas buvo geresnis
Moterys papasakojo, kad seniau ir keliauti buvo paprasčiau. Nors pinigų ir nebūdavo, tačiau Tarybų Sąjungos šalys buvo išmaišytos, nes ekskursijos būdavo organizuojamos nemokamai.
Vienas įdomesnių dalykų, kad iš Skrebiškių važiuodavo autobusas, kuris norinčius veždavo į Rygą apsipirkti. Skrebiškietės da šiandien prisimena, kaip visas Neretų miestas kvepėdavo bandelėmis.
Prekiauti važiuodavo į Rygą, nes Latvijoje mokėdavo daugiau. Yra buvę, kad su rogėmis išvykus, grįžti teko jau sausuma, nes sniegas per dieną jau buvo nutirpęs.
Su nostalgija moterys pasakojo, kad tais laikais gyventi buvo gerai. Buvo smagu, jautėsi daugiau lygybės. Visi augino gyvulius. Nors šiandien 11-12 kiemų gyventojų turi karvytes.
Gimtinę keitė į Skrebiškius
Rasutė atsikraustė į Skrebiškius iš Anykščių rajono, kur jos mama dirbo mokytoja. Rasa į Skrebiškius atsikraustė nuo Nemunėlio kranto. Susipažinusi su vyru, gyvenimą nusprendė kurti Skrebiškiuose. Tais laikais gyvenamąją vietą parūpindavo valdžia. Panašiai Skrebiškiuose atsirado ir Rima. Vyras senais laikais moterį atviliojo į Kvetkus, kiek vėliau atsikraustė ir į Skrebiškius, kur gyvena jau 19 metų.
Dar viena kalbinta moteris – Danutė. Pabendravus su moterimi aiškiai girdisi ne biržietiška tarmė. Danutė neslėpė, jog yra žemaitė. Pagal išsilavinimą agronomė buvo paskirta į Zarasus, kiek vėliau į Skrebiškius. Nors savą kraštą ir iškeitė, tačiau moterys nei kiek nesigaili atsikrausčiusios į kraštą, kuriame neturi nei vieno giminaičio. Šios, viena kitai pritardamos pasakojo, jog čia jų namai, kaimynai yra geri, draugiški ir tikrai nenorėtų keltis į savo gimtuosius miestus. – Mūsų šaknys čia jau suleistos, – sakė moterys.
Senoviniai skanumynai
Prakalbus apie maistą skrebiškietės suklego. Viena jų pasakojo, kad kažkieno vyras važiuodamas rinkti žmonių pasiimdavo stiklainį, kuriame ruošėsi sukti sviestą. Kol visą atstumą nuvažiuodavo ir sviestą susukdavo. O anuomet gamindavo viską, ir sūrius, ir sviestą, ir grietinę.
Moterys pasakojo, jog tada būdavo skanu tai, ko dabar senai nebevalgo. Čiupka, zacirka. O zacirką kitos vadindavo dar ir leistyne. Moterys pasidalino ir zacirkos paslaptimis. Kaip sumaišydavo kiaušinį su miltais, pagardindavo druska. Gabaliukais leisdavo į kartą pieną. Kitos pasakojo, jog populiarus gėrimas būdavo arbatos grybas. Visuomenininkės Marytės Undzėnienės šeimoje arbatos grybas buvo vadinamas tiesiog gėrimėliu.Skrebiškietės sugrįžo į prisiminimus kuomet gamindavo ne tik jų mamos, bet ir močiutės. Viena prisiminė, kokią duoną jos močiutė kepdavo. Tokios nei jos mamai, nei jai pačiai nepavyko pagaminti niekada. Gamindavo pagranduką su obuoliais, duoną su bulvėmis. Uždėjusios ant krosnies, puodynėse šildydavo rūgštą pieną. – O bulvinių blynų skonis... Juos kepdavo krosnyje ant kopūsto lapo, – dalinosi moterys. Toms šeimoms, kuriose sviesto nespausdavo, parduodavo kitos moterys, kurios turėdavo specialias formas sviestui.
