Naujausios
Kilučiai šiandien. Kiek gyventojų? Ar daug tuščių namų, apleistų pastatų? Ir kur pirmiausia vestumėte į kaimą atvykusį svečią?
Kilučiai, palyginus su kitų rajonų kaimais, šiandien – gyvas kaimas. Įsikūręs netoli miesto, nuo Biržų skiria vos kelių kilometrų atkarpa. Galbūt tai ir lemia, kad čia gyventojų skaičius jau kuris laikas nekinta. Kas jau važiavo – išvažiavo, o kas ieško ramybės, nuosavų namų su žemės ploteliu – įsikuria čia.
Šiuo metu Kilučių bendruomenės teritorijoje gyvena apie 430 gyventojų, iš jų apie 30 proc. – jaunimas. Tuo labai džiaugiamės ir tikime: ateityje naujakurių ir bendruomenės narių daugės.
Šiuo metu pas mus mažai apleistų namų. Jei kas parduoda – greitai atsiliepia nauji šeimininkai. Norisi tikėti: artimiausiu metu nebeužteks turimų gatvelių ir kursis naujos. Aišku, viskas priklauso nuo bendros rajono politikos ir išsikeltų tikslų. Žmogui neužtenka vien tik malonios akiai aplinkos ar užtikrintos darbo vietos. Dažnas nori, kad netoli būtų vaikų žaidimų aikštelės, kitiems reikia parko, kad galėtų išeiti pasivaikščioti, o dar kitiems – gero susisiekimo su miestu, pėsčiųjų ar dviračių takais. Tai tik keli dalykai, į ką atsižvelgia naujakuriai rinkdamiesi sau gyvenamąją vietą.
Mano, kaip bendruomenės pirmininkės, tikslas kurti dalykus, kurie duoda pridėtinę vertę ir, žvelgiant į ateitį, žengti žingsnius, jog šis kaimas būtų išskirtinis tuo, kad žmonės norėtų čia kurtis ir gyventi, o ne bėgti iš jo. Norėtųsi: kas ateis pirmininkauti po manęs, kad ir toliau pirmenybę teiktų ilgalaikiams tikslams.
Kilučių bendruomenė turi nuostabią vietą, ežero pusiasalį. Ten svečius pirmiausiai ir nuvesčiau. Tai gamtos kampelis, kur žvejai nuo ankstaus ryto gali žvejoti, kiti – garbės ratą apibėgti, o kas tiesiog nukritęs ant žolės paganyti plaukiančius pro šalį debesis. Ir tai vieta, kuri artimiausiu metu labai pasikeis. Joje atsiras daugiau veiklos vaikams, jaunimui, suaugusiems ir senjorams. Visi atras, ką įdomaus gali nuveikti saloje.
Kada įsikūrė Jūsų bendruomenė? Kelintoji esate jau pirmininkė? Kiek laiko bendruomenei vadovaujate? Kiek bendruomenėje narių?
Bendruomenė įkurta 2004 metų kovo mėnesį. Kiek pasakojo ilgamečiai bendruomenės nariai, susibūrė per bendruomenių vajų. Visi buvo išsiilgę bendrumo, suėjimų ir sprendė tuo metu iškilusias problemas. Esu jau trečioji pirmininkė. Šiuo metu bendruomenėje – 106 nariai.
Bendruomenė turi namus?
Namus turime. Prieš penkerius metus buvo rekonstruotas senas pastatas, jame ir įsikūrę. Bendruomenės senbuviai tuo labai džiaugiasi, nes iš pradžių neturėjo vietos, kur prisiglausti.
Ar vyksta talkos? Ar aktyviai jose dalyvauja žmonės?
Talkos vyksta. Tvarkome pusiasalį, rūpinamės aplinka. Vieni prisideda daugiau, kiti – mažiau, bet visuomet atsiranda tų, kuriais gali pasikliauti.
Kaip į Jūsų visuomenines pareigas žiūri šeima?
Mano ir mano vyro požiūriai sutampa: kiekvienas visuomenės narys turi kažką padaryti savo bendruomenės labui ir nereikia laukti kol kažkas ateis ir viską padarys už mus. Taip belaukdami galime ir pražilti. Į bendruomenės veiklas stengiamės įtraukti ir savo mažuosius, kad jau nuo mažų dienų suprastų, jog reikia pagelbėti kitam, kad kažkiek savęs visuomet reikia skirti ir aplinkos, kurioje gyveni, puoselėjimui. Abu su vyru stengiamės vienas kitą palaikyti ir psichologiškai, ir fiziškai įvairiose veiklose. Vienas kitam esame ramsčiai, kuriais galime pasikliauti visose gyvenimo situacijose.
Kas Jus atvedė į Kilučius?
Čia gimusi ir augusi. Baigusi mokyklą studijavau Vytauto Didžiojo universitete, ten įgijau bakalauro laipsnį. Po to – magistrantūros studijos Vilniaus Gedimino technikos universitete. Po studijų kuriam laikui apsistojau Vilniuje, dirbau tarptautinėje lietuviško kapitalo įmonėje, užsiimančioje laboratorinės ir mokslinės įrangos pardavimu bei remontu. Gyvendama Vilniuje sukūriau šeimą, gimė dukrytė. Kadangi su vyru daug dirbome, po kiek laiko atsirado ramybės poreikis, todėl ir apsisprendėme palikti gerai apmokamus darbus ir rinktis provinciją. Čia atsivežėme ir savo verslą bei idėjas. Po kurio laiko gimė sūnus. Jis jau tikras biržietis.
Prašytume papasakoti apie bendruomenės projektą „Laisvalaikio sala“. Kaip šis projektas pakeis Kilučius?
„Laisvalaikio sala“ suformuota jau seniai, bet tik šiais metais pradėjo įgauti „kūną“. Kalbu perkeltine prasme, nes pati sala seniai yra supilta. Mano tėtis pasakojęs, kad dar jis pats stumdė žemes ir ją formavo. Po to buvo pastatyta pirtelė, bet ilgai neišbuvo – sudegė. Ir po to kurį laiką niekas daugiau nieko ir nedarė, pirties neatstatė. Sala ir liko sala, kur aplinkui šnara nendrės ir linguoja medžiai vėjo pučiami. Aktyvaus jaunimo dėka pirmiausia čia atsirado tinklinio aikštelė.
Kadangi maža pradžia jau buvo padaryta, tad kilo mintis salą toliau puoselėti ir pritaikyti vietinių žmonių poreikiams. Vietiniai gyventojai jau seniai svajojo ne tik apie vaikų žaidimų aikštelę, bet ir vietą, kur būtų galima išeiti pasivaikščioti ir turiningai praleisti laisvalaikį.
Šiuo metu vykdome projektą „Laisvalaikio sala“, finansuojamą pagal Biržų rajono vietos veiklos grupės vykdytą kvietimą pagal VPS priemonės „Kaimo infrastruktūros atnaujinimas“ veiklos sritį „Parama investicijoms į laisvalaikio infrastruktūros, viešųjų erdvių sutvarkymą bei pritaikymą gyventojų poreikiams“. Projektas bus įgyvendintas per pusantrų metų. Iš tiesų džiugu, kad prie šio mūsų projekto prisideda ne tik Europos Sąjunga, bet ir Biržų rajono savivaldybė. Įgyvendinus projektą bus pasiekta, kad saloje visos kartos rastų sau užsiėmimą. Ir seneliai su anūkais, ir vaikai čia turiningai leis laiką. Lauko treniruokliai, gimnastikos aikštelė, suoleliai, vaikų žaidimo aikštelė, maudynės ežere... Drąsesni galės išbandyti ir dviračių įgūdžių trasą (ji orientuota į jaunimo laisvalaikio užimtumo didinimą). O gal kiti saloje panorės papiknikauti... Suplanuota įrenginius išdėstyti taip, kad užtektų erdvės visiems.
Pirmieji žingsniai jau žengti. Įrengta gimnastikos aikštelė...
Ką tik... Visi, mėgstantys sportą gryname ore gamtos apsuptyje čia suka. Po treniruotės – atgaiva ežere. Laukiame lauko treniruoklių, suoliukų, motyvuojančių stendų. Kitame etape – vaikų žaidimų aikštelė, dar vėliau – dviračių įgūdžių trasa.
Projekte užsimenate, kad Jūsų planuojama įgūdžių trasa – šiaurės Lietuvos regione – pirmoji. Prašytume papasakoti apie ją plačiau.
Kai bendruomenėje buvo aptariama, kokių veiklų reikia saloje, jaunimą visi buvo užmiršę (tą jaučiame ir planuojant viešąsias erdves Biržų mieste). Su vyru siekėme, kad jaunimas neliktų už projekto paraščių, tad ilgai ieškojome, ką jiems būtų galima pasiūlyti netradiciško. Su tokia vizija ir ieškojome to „KAŽKO“. Tad besidairydami, kaip šiuo klausimu tvarkosi užsienis, pamatėme, kad visai netoli – tarp kaimynų latvių jaunimo – populiarios dviračių įgūdžių trasos. Mus tai sužavėjo, tad ir mes pasiūlėme tai įgyvendinti mūsų saloje. Kurdami „Laisvalaikio salą“ siekiame, kad įrenginiai savo struktūra ir spalvomis kuo labiau įsilietų į aplinką ir būtų sukurta bendrystė tarp gamtos ir žmogaus. Nenorime, kad būtų akį rėžiančių ir lyg ne savo vietoje stovinčių įrenginių, tad ir įgūdžių trasa bus sukurta iš metalo-medžio konstrukcijų, kurių spalvinė gama bus labai artima gamtoje vyraujančioms spalvoms. Dviračių entuziastai čia galės išbandyti savo, kaip dviratininkų įgūdžius, bei savo technikos pajėgumus ir niekas nepriekaištaus, kad kokį keliuką sugadino, ar pavojingai manevravo kelio važiuojamojoje dalyje. Čia bus jaunimo kampas, kuriame jie mokinsis arba atliks savo triukus, tobulins savo dviračių vairavimo įgūdžius. Tuo pačiu ugdys savo pastabumą, lavins koordinaciją. Tai bus ne tik gerai praleistas laikas, bet ir tobulinami socialiniai įgūdžiai susirandant draugų ir bendraminčių. Kiek domėjausi, tai kol kas šiaurės Lietuvos teritorijoje esam pirmieji, kurie išbandysime tokio tipo trasą. Tokia trasa gera dar ir tuo, jog esant poreikiui ir jei bus norinčių – visad yra galimybė tobulinti ir daryti trasą sudėtingesnę. Čia dar vienas privalumas, kuris mums patinka.
Kaimo bendruomenės problemos.
Nemanyčiau, kad mes išskirtiniai. Kaip ir visur opiausia problema – kartų požiūrių skirtumas ir nenoras suprasti kitaip mąstančių.
Ar kaimo bendruomenės turi ateitį?
Kaimo bendruomenės turi ateitį tiek, kiek jų nariai to nori. Bendruomenė, nuo žodžio „bendrumas“ – visų jos narių, ne vieno pirmininko ar kelių aktyvistų turtas. Norisi tikėti: mūsų, Kilučių bendruomenė, turi šviesią ateitį.
