Joninių naktis apdovanojo gamtos ramybe ir bendryste

Gražinos DAGYTĖS nuotr.
Klausučių kaimo bendruomenės žmonės nupynė vainikus Jonams, Janinoms ir Rasoms.
Joninių (Rasų) šventės išvakarėse į pasibuvimą kartu, prisimenant senąsias šios vasaros šventės tradicijas, rinkosi dauguma rajono kaimų bendruomenių. Degė laužai, skambėjo dainos, buvo vainikuojami varduvininkai. Senosios tradicijos pynėsi su šiandienos naujais sumanymais.

Gamtos grožiu ir ramybe visus apdovanojusi Joninių naktis daugeliui atseikėjo džiaugsmo, nustebimo, atradimo ar tiesiog pasiilgto buvimo su artimais žmonėmis puikių valandų. „Biržiečių žodis“ užsuko į Klausučius ir Kratiškius, kuriuose gausu ir Jonų, ir Janinų, kur įprasta juos visus sveikinti bei pasibūti kartu trumpiausią metų naktį.

Klausučiuose aplankyti visi varduvininkai

Klausučių kaimo bendruomenės „Klausučių ulytėlė“ nariai šventei ruošėsi nuo pat ryto. Vieni paruošė ąžuolo šakų, kiti ėmėsi pinti vainikus kaimo Jonams, Janinoms bei Rasoms. O kad nebūtų liūdna darbuotis, pasidengė staliuką, ant kurio padėjo lėkštę korių su šviežiu medumi. Taip klausantis Redos Plytnikienės grakščių melodijų, kartu dainuojant, netruko būti nupinti net devyni vainikai. Kaimiečiai džiaugėsi turintys net septynis Jonus ir pora Janinų. O kur dar viena Rasa. Klausučiuose įprasta su vainikais keliauti pas varduvininkus, juos pasveikinti su daina, muzikos melodija, vainiku. O jau vėliau galima susirinkti ir prie bendruomenės kieme sukrauto laužo. Be to, čia gausu ir gražių medinių sūpynių, tad mergaitės ir moterys gali tradiciškai pasisupti, kad visus metus būtų stiprios, sveikos ir greitos.

Varduvininkai jau įpratę sulaukti sveikintojų, paprastai jų lūkuriuoja atvyksta šventės vakare. Taip buvo ir Jono Anciūno kieme. Aktyvus bendruomenės narys, pensininkas Jonas sėdėjo pavėsyje, laukdamas, kada galės pavaišinti svečius. Išgirdęs juos ateinant su daina, į lauką kvietė ir savo žmoną Renatą. Ši išėjo ne tuščiomis rankomis, atnešė gardžių naminių sumuštinių. J. Anciūnas prisiminė jaunystės metus, kai gimtinėje, Klausučių kaimo vienkiemyje, jie švęsdavo Jonines. Paprastai vyresnieji rinkdavosi į pasibuvimą kieme ar kambaryje, o jaunimas traukdavo į miškelius ir ten kūrendavo laužus. Tris sūnus ir dvi dukras užauginę, trijų anūkų sulaukę Anciūnai net patys stebėjosi, kodėl nė vienos atžalos nepavadino nei Jonu, nei Janina.

Iš pirmojo varduvininko sveikintojai skubėjo į kitų kiemus. Aplankė Joną, Janiną ir Joniuką Verkulevičius, Joną Šimonį, Joną Šatą, Joną Morkūną, Janiną Krikščiūnaitę, Rasą Morkūnienę.

Kratiškiečiai džiaugėsi jaunomis šeimomis, mokykla ir gausiu šokėjų aplink laužą rateliu

Važiuojant tolyn į Vabalninko pusę ir vėl šalikelėje suskambo dainos. Kratiškiečiai linksminosi prie gražiai sukrauto laužo, džiūgaudami, kad dar turi savo gražią mokyklą, kad kaime nemažai jaunų šeimų, kurių atžalos ir vainikėlius mokėsi pinti, ir sūpynėmis mėgavosi, ir stebėjo, kaip seniau vyrai dalgėmis pievas šienaudavo.

Visus besirenkančius į Joninių gegužinę, prie vadinamųjų apeiginių vartų pasitiko žolininkės, kurios siūlė iš didelės lauko žolynų puokštės išsirinkti sau patinkamą. Pagal tai moterys pranašavo atėjusiojo ateitį. O netrukus žmogų „pašventino“ nuo lauko gėlių puokštės krintančiais ypatingos nakties vandens lašais. Susirinkusieji mėgavosi bendravimu, galimybe kartu klausytis muzikos, šokti, užkurti laužą, pinti vainikus ir juos plukdyti kaimo tvenkinėlyje. Rasta laiko ir varžyboms. Visiems buvo smagu žiūrėti, kaip vyrai dalyvavo jėgos konkurse, kur reikėjo virš galvos ne kartą iškelti alaus statinaitę arba ją kuo ilgiau išlaikyti ištiestomis į priekį rankomis. Nugalėtojui atiteko gardaus tradicinio alaus stiklinaitė, visų plojimai ir komplimentai. Moterys nevengė įvairiai vertinti gražiausios pradalgės konkurso dalyvių. Vyrai atviravo, jog dabar pjauti dalgiu jau atpratę, nes visur skuba su traktoriukais arba griebiasi vadinamųjų trimerių ir robotų. Dauguma namuose net nebeturi dalgės bei yra primiršę, kaip ją reikėtų pustyti.

Kad būtų drąsiau, moterys vyrus rungtyniauti išlydėjo su vaišėmis – sūriu bei gira. O kad jie labiau būtų panašūs į senovės laikų pjovėjus, uždėjo ant galvų kepures, aprišo liemenis juostomis.

Taip šmaikštaujant, drauge aplink laužą šokant, sulaukta ir vidurnakčio.

Biržų kultūros centro Kratiškių skyriaus meno vadovė Rima Bitinienė pasakojo, jog Joninės yra viena iš mėgstamiausių kratiškiečių švenčių šalia Užgavėnių, Vasario 16-osios minėjimo ir Mindauginių. Šiuo metu Kratiškiuose gyvena apie 300 gyventojų, iš kurių apie 80 priklauso kaimo bendruomenei.

Senosios tradicijos yra gerokai primirštos, tad yra ko mokytis. Šįkart prie apeiginių vartų kratiškiečiai sužinojo, jog Rasų (Joninių) šventės rytą reikia susirinkti puokštę iš devynių žolynų. Paaiškinta ir ką su ja daryti. Pati Rima Bitinienė prisiminė, jog jos mama buvusi vardadienių puoselėtoja, tad nėra buvę, kad ji kam nors nenupintų vainiko ir neuždėtų ant galvos ar neprikaltų ant durų.