Naujausios
Kaitrai nukamavus, radviliškiečiai rinkosi ant Apaščios upės kranto, kur medžių paunksnėje pasėdėti kvietė išrikiuoti suoleliai. Prie simbolinių vartelių, pasipuošusios tautiniais rūbais merginos svečių laukė ne šiaip sau. Kiekvienam atėjusiajam ant rankų užpildavo tyriausio šaltinio vandens, kuris per Jonines įgydavo gydantį poveikį. Dažnas tai išgirdęs plovė ne tik rankas, bet veidą. O merginos nusausinti odai ištiesdavo lininius rankšluosčius.
Visiems susirinkus, tylos minute pagerbtas išėjęs į anapilį Petras Deglis, kurio namukas glaudžiasi „Dainų slėnio“ kaimynystėje. Ėmus tvarkyti slėnį prieš renginius, tuoj atskubėdavęs Petras. Jis nerimaudavo, ar laiku bus nupjauta slėnio žolė, o ir pats dalgeliu apie savo trobesius šienaudavo, kad nebūtų „sarmata“ prieš žmones. Ne viename Nemunėlio Radviliškio kultūros namų ruoštame renginyje grodavęs kartu su kapela „Santaka“, o jei negrodavęs – pažiūrėti kiekvienąsyk ateidavęs.
Skambant Papilio romansų kolektyvo „Sentimentai“ dainoms, bepinant vainikėlius, atplaukė Nemunėlis ir Apaščia. Šie, dviejų upių valdovai, sveikino visus varduvininkus, uždėdami ant galvų vainikus ir įteikdami, kaip stiprybės ženklą, po ąžuolo šakelę. Jie visiems palinkėjo gražios vasaros bei saugių maudynių.
Vakaro metu prisiminta, kaip mūsų senoliai gerbdavo gamtą: mišką, nes tai jiems buvo ir prieglobstis, ir papildomas maistas, mediena kurui bei trobesiams statyti, įrankiams pasigaminti. Gerbdavo saulę, kuri buvo kaip motutė: švietė ir šildė. Vandenį – tai elementas visam kam suteikiantis gyvastį.
Laužo užkūrimas patikėtas čia esantiems varduvininkams. O laukiantieji paparčio žiedo buvo perspėti, kad šis stebuklingas žiedas pražysta tik pusiaunaktyje, nors įmanoma, kad pražys ir sutemus. Jei jums smalsu, išduosiu paslaptį, kad atsirado dvi laimingos merginos, kurios pražydusį paparčio žiedą surado. Pagal legendą, radusiam paparčio žiedą atsiveria visos paslaptys, bei parodomi visi paslėpti lobiai. Labai tikimės, jei šios merginos ras lobį, pasidalins ir su radviliškiečiais.
