Naujausios
Kiekvienam žmogui reikalinga išmokti būti pačiam su savimi. Neišvengiamai kiekvienas patiriame susidūrimą su savo mintimis, jausmais, išgyvenimais. Labai sveika ir patartina laikas nuo laiko stabtelti ir pažvelgti į savo vidinį pasaulį, išgyvenimus, patirtis. Esame įpratę vis skubėti ir lėkti. Šiandienio pasaulio gyvenimo tempas labai įtemptas, įvairiausi darbai ir įsipareigojimai, nuolatinis judėjimas ir aplinkinis šurmulys. Ilgainiui prarandame poreikį pažvelgti į save, savo vidinį pasaulį, nes neturime kada, o jei ir atsiranda kokia akimirka, tai esame linkę pasiteisinti, kas viskas su manimi gerai, arba nieko čia nepadarysi.
Kodėl daugelį žmonių kankina šiandienis laikas, kada esame priversti būti savo namuose? Kodėl taip veržiamės iš savo namų į judėjimą, šurmulį ir visai nenorime sustoti. Greičiausiai, nes bijome akistatos su savimi pačiu. Būnant namų aplinkoje, kai atsiranda laisvesnio laiko nori ar nenori kyla vidiniai išgyvenimai, patirtys, prisiminimai, emocijos. Dažnai nesame pratę svarstyti ar reflektuoti savo vidinio pasaulio. Niekas nemokė mūsų spręsti vidinių konfliktų ar prieštaravimų, greičiausiai susidūrus su šiomis patirtimis sulaukėme atsakymo: nesuk sau galvos arba visiems taip būna, viskas praeis…
Brangieji išmokime ne bėgti ar slėptis patys nuo savęs, bet drąsiai susitikti su savuoju ,,aš”. Išdrįskime įvardinti savo emocijas, kurias išgyvename, nebijokime pasakyti, kad šiandieną jaučiamės liūdnai, piktai. Tuomet bandykime atsakyti, iš kur kyla tas liūdesys ir galiausiai - ką turėčiau padaryti, kad jausčiausi geriau. Nebijokime analizuoti vidinių išgyvenimų ir jų patirti. Juk tuomet kai žmogui liūdna, kai išgyvena sunkumą jis neims džiūgauti ir šypsotis, tai būtų labai neadekvati reakcija, tai vestų į rimtą asmenybės sutrikimą. Tik išgyvenęs su atitinkamomis emocijomis liūdesio patirtį gali iš jos sėkmingai išeiti. Lygiai taip ir su kitomis emocinėmis ir vidinėmis patirtimis, nebijokime įvardinti, kaip aš jaučiuosi, ką išgyvenu, ir kaip teisingai turėčiau pasielgti, kad jausčiausi geriau. Joks žmogiškas jausmas ar mintis nėra nuodėmingi, tik priklauso kokius sprendimus priimu, ką darau ištikus jausmams ar mintims.
Jėzus taipogi savo gyvenime nebijojo pirmiausia sau išsakyti, ką išgyvena, ką jaučia. Jis patyrė savyje ir džiaugsmą, bet taipogi ir netikrumą, pasimetimą. Jis niekada nebėgo nuo savo patirčių, bet drąsiai ir kilniai jas priėmė kaip tikras žmogus ir tikras Dievas. Mokėkime priimti patys save.
