Dvasininkas su šypsena leidžiasi į keliones ir... tikinčiųjų širdis

Ž. Maniko nuotr.
Vasario 2 dieną Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje aukotos Padėkos Šv. mišios, skirtos Povilo Bartkevičiaus 60-ečiui.
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijoje tikintiesiems patarnaujančio vikaro kunigo Povilo Bartkevičiaus kambaryje akį patraukia įvairiausių dydžių ir formų angelų skulptūrėlių, surikiuotų ant neaukštos sekcijos, kolekcija. Ant sienos tyliai tiksi laikrodis, skaičiuodamas valandas. Visas jas, pavertus į metus, suskaičiuotume šešiasdešimt – tiek metų gerbiamam kunigui P. Bartkevičiui.

Dviračiu ir į mokyklą, ir į bažnyčią

P. Bartkevičius gimė netoli Skiemonių miestelio (Anykščių r.), Žiogų kaime. Kaimelis nedidukas, gal apie 20 trobų. Nors žemės čia nederlingos, užtat vietovė nuostabi: pušynėliai, lomelės, kalvelės... Abu jo tėveliai Bartkevičiai buvo tikintys, ypač pamaldi mama. Pirmagimis jų sūnelis mirė kūdikystėje, sulaukęs vos pusės metukų. Po šio nelaimingo kūdikėlio, gimė Poviliukas, o vėliau pasaulį išvydo trečiasis sūnus. Tik jauniausias vaikas mirė taip pat jaunas: dvidešimt ketverių metų. Nuskendo upėje prie Ukmergės. Liko vienintelis sūnus Povilas.

Mokyklą Povilas su broliu lankė Skiemonyse. Ten pradėjo mokytis, ten ir vidurinę baigė. Nuo Žiogų kaimo Skiemonys netoli. Tik du kilometrai, tad į mokyklą, ar sekmadieniais į bažnyčią, keliaudavo pėsčiomis. O Povilui paaugus, nupirko jam tėveliai dviratį. Kaip tą vienintelį šeimoje dviratį sugebėdavo tarpusavyje pasidalinti broliai, Povilas diplomatiškai nutyli, tik prideda, kad greitai dviratis buvo nupirktas ir broliui. Sausu ir gražiu oru – dviratis gerai. O žiemą dviratis kelionėje į Skiemonis – ne išeitis. Žiemomis prisnigdavo, pripustydavo žmogui virš galvos. Tokius didžiulius pusnynus keliuose valydavo „stalinecas“. „Tai toks didelis traktorius,- paaiškina dvasininkas Povilas.- O tuo nuvalytu keliu eidavome kaip tuneliu“.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/