Dvasininko mintys

„Biržiečių žodžio“ nuotr.
Biržų Šv. Jono Krikštytojo parapijos vik. kun. Normundas Figurinas.
Suklupus vėl keltis ir eiti pirmyn: toks yra mūsų gyvenimas.

Ar mes šiandien nebedarome nuodėmių? Iš patirties, kaip jaunas kunigas, turėčiau padaryti išvadą, kad šiandieninis žmogus morališkai yra labai brandus ir netgi pretenduojantis į šventumą.
Kiekvieną dieną tenka dalyvauti vienoje svarbiausių kunigo pareigų – sutaikinimo tarnystėje. Kiekvieną kartą prieš Šv. Mišias skubiai apsirengiu prideramus liturginius rūbus, užsidedu violetinę stulą ir skubu į klausyklą. Skubu su viltimi atrasti nerimastingą sielą, norinčią susitaikinimo ir išsivadavimo iš nuodėmės gniaužtų. Ir, deja, kaip reta tokių sielų. Dažniausiai tenka žvelgti iš klausyklos į bažnyčios suolus, kurie kartais būna ir pilnesni, bet prie Dievo gailestingumo, prie klausyklos niekas nesiveržia. Jau senai praėjo tie laikai, kai susidarydavo eilės link išpažinties. Tikriausiai, mes šiandien tapome šventesni už savo senelius ir prosenelius, kurie, kad ir kaip maldingai gyvendavo, rasdavo, ką ištarti Viešpačiui per išpažintį...
Išpažinties sakramentas yra išlaisvinantis ir gydantis širdį ir sielą. Žmogus ateidamas išpažinties ateina pas Dievą, o ne pas kunigą. Kunigas tėra tarpininkas. Susitaikinimo sakramente mes turėtume išsakyti visa, kas mus viduje neramina ir slegia, kas trukdo artėti prie Dievo, atleisti kitiems ar sau patiems. Išpažinties sakramentas išlaisvina mus, mūsų širdis ir gyvenimus. Bet svarbiausia, kai Dievas atleidžia mums, Jis niekada daugiau neprisimena ir neprimena, kas buvo ne taip, Jo atleidimas amžinas. Ir nepaisant mūsų širdies kietumo, nuodėmių sunkumo Viešpats visada laukia mūsų, nes Jo gailestingumas begalinis.
Žinome Biblinę istoriją apie sūnų palaidūną, kuris paliko Tėvo namus, pasiėmė savo palikimo dalį ir iškeliavo. Gyvendamas palaidai išeikvojo savo palikimą, susigadino gyvenimą ir nebeturėdamas kur grįžti keliauja atgal pas Tėvą, keliauja, bet nesitiki nieko gero. O štai mylintis Tėvas, pamatęs per laukus po daugelio metų grįžtantį sūnų palaidūną, nustemba, pažvelgia į savo vaiką, jo žaizdas. Mylintis Tėvas apkabina savo sūnų, aprengia jį, iškelia puotą sūnaus sugrįžimo proga. Įvyksta dviejų širdžių susitikimas ir susitaikymas, sūnus pajunta gėdą, taip pat ir džiaugsmą, kad nepaisant visko Tėvas jį priglaudžia. O štai mylintis Tėvas žino, kaip nelengva buvo sūnui paminti savo puikybę, savimeilę, išdidumą ir sugrįžti prašant pagalbos, atleidimo ir susitaikinimo. Tas mylintis Tėvas tai Dievas.
Mielas skaitytojau, eidamas link klausyklos visuomet atsimink, kad eini link mylinčio Tėvo, kuris tavęs visuomet laukia, labai laukia kaip mylimo sūnaus ar dukters.
Norėtųsi padrąsinti, kad ir kiekvienas kunigas, sesuo ar brolis vienuolis eina išpažinties. Aš stengiuosi reguliariai eiti išpažinties, kad tik išsaugočiau kuo daugiau širdies tyrumo.
Kunigas yra žmogus, kuriam irgi reikia Dievo gailestingumo. Ir kunigai, ir vyskupai turi eiti išpažinties. Visi esame nusidėjėliai. Ir popiežius kas penkiolika dienų atlieka išpažintį, nes ir popiežius nusidėjėlis. "Nuodėmklausys išklauso, ką jam sakau, man pataria, suteikia atleidimą, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Kartais girdime žmones sakant, kad jie nuodėmes išpažįsta Dievui… Taip, Dievas visada tave girdi, bet Susitaikinimo sakramente jis siunčia pas tave brolį, nešiną atleidimu, Bažnyčios vardu suteikia atleidimo tikrumą.
“Neužmirškime, – sakė Šventasis Tėvas, – kad Dievas niekada nepavargsta mums atleisti, kad kunigo tarnystei tarpininkaujant, Jis mus apkabina, pakelia, pastato ant kojų, kad galėtume vėl keliauti. Toks yra mūsų gyvenimas: suklupus vėl keltis ir eiti pirmyn.”

Susijusios naujienos