Dvasininko mintys

Šį sek­ma­die­nį apaš­ta­lo Pau­liaus žo­džiais esa­me kvie­čia­mi: ,,Silp­nie­siems pa­si­da­riau silp­nas, kad lai­mė­čiau silp­nuo­sius. Vi­siems ta­pau vis­kuo, kad vie­naip ar ki­taip bent kai ku­riuos iš­gel­bė­čiau. Vi­sa tai da­rau dėl Evan­ge­li­jos, kad bū­čiau jos da­li­nin­kas.”

Apaš­ta­las Pau­lius mus kvie­čia tap­ti la­biau žvel­gian­čiais ir įsi­jau­čian­čiais į ki­tą žmo­gų, jo gy­ve­ni­mą, jo jaus­mus. Šian­die­nės vi­suo­me­nės žmo­gus įpra­tęs rū­pin­tis, tik sa­vi­mi, sa­vo po­rei­kiais. Šian­die­ną kaip nie­ka­da daug mu­my­se su­sve­ti­mė­ji­mo ir at­stu­mo tarp žmo­nių, kal­bu ne apie fi­zi­nį at­stu­mą, bet dva­si­nį bend­rys­tės at­stu­mą. Šiais lai­kais vis ma­žiau po­rei­kio pa­žin­ti vie­ni ki­tus, vis ma­žiau gy­vo ir rea­laus bend­ra­vi­mo. Jau nie­ko ne­ste­bi­na, kad ne­pa­žįs­ta­me, net sa­vo ar­ti­miau­sių kai­my­nų. Daž­nas ne­jau­čia jo­kio rei­ka­lo pa­lai­ky­ti ry­šį su gi­mi­nai­čiais ar net pa­čiais ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis. Šian­die­ną kaip nie­ka­da esa­me var­gi­na­mi su­sve­ti­mė­ji­mo. Kaip gai­la, kad mes jau ne­sup­ran­ta­me ir ne­su­vo­kia­me, kaip ga­li­ma ne­sa­va­nau­diš­kai pa­dė­ti ki­tam? Štai jei­gu mus nuo­šir­džiai už­kal­bi­na ar­ba iš­klau­so, mes pa­są­mo­nė­je jau gal­vo­ja­me, jam kaž­ko iš ma­nęs rei­kės.

Apaš­ta­las Pau­lius mus ra­gi­na: pa­mirš­kim sa­vo pui­ky­bę, iš­di­du­mą, įsi­skau­di­ni­mus ir pa­ga­liau at­si­gręž­ki­me vie­ni į ki­tus. At­sig­ręž­ki­me ne su bai­me ar sa­va­nau­diš­kų tiks­lų ska­ti­na­mi, bet at­si­gręž­ki­me į ki­tą su mei­le ir no­ru iš­girs­ti, pa­dė­ti, su­pras­ti. Žmo­gui vi­sa­da rei­kia ki­to žmo­gaus. Žmo­gus pri­va­lo pa­si­ti­kė­ti ki­tu žmo­gu­mi.

Tik­riau­siai kaž­kas pa­sa­kys: leng­va tau, ku­ni­ge, kal­bė­ti apie mei­lę, pa­si­ti­kė­ji­mą, kai gy­ve­ni­me ne­pa­ty­rei iš­da­vys­tės ar pa­nie­ki­ni­mo.

Taip, to­ji žmo­ni­ja la­bai ne­to­bu­la ir daug su­žeis­tų šir­džių, daug įskau­din­tų ir pa­že­min­tų žmo­nių, ku­rie te­no­rė­jo pa­ro­dy­ti ge­rą šir­dį ki­tam. Bet nie­ka­da ne­pa­si­duok ir ne­si­liauk ti­kė­jęs ir my­lė­jęs, ne­pa­si­duok kaip apaš­ta­las Pau­lius sa­ky­da­mas: ,,da­bar­ti­niai ken­tė­ji­mai nie­ko ne­reiš­kia ly­gi­nant su gar­be ir džiaugs­mu, ku­rie mums pa­ruoš­ti pas Kris­tų.” Ti­kin­čio žmo­gaus vil­tys ir troš­ki­mai neap­si­ri­bo­ja vien šiuo gy­ve­ni­mu, tik­ra­sis gy­ve­ni­mas mū­sų lau­kia Die­vo ar­tu­mo­je.

Ge­rie­ji jū­sų dar­bai bus už­mirš­ti ry­toj.

– Vis dėl­to da­ry­ki­te ge­rus dar­bus!

Tai, ką jūs kū­rė­te me­tais, ga­li bū­ti su­griau­ta per trum­pą lai­ką.

– Vis dėl­to kur­ki­te!

Ati­duo­da­mi pa­sau­liui, ką tu­ri­te ge­riau­sio, ri­zi­kuo­ja­te lik­ti nuo­gi.

– Vis dėl­to duo­ki­te tai, ką tu­ri­te ge­riau­sio!

Mo­ti­na Te­re­sė.