APIE ĖJIMĄ Į VIEŠUMĄ
Per radijus laidų vedėjai dažnai pakviečia klausytojus skambinti ir pasisakyti vienu ar kitu klausimu. Kviečiami ir televizijų žiūrovai kreiptis dėl kokių nors bėdų. Ir žmonės skambina. Kreipiasi. Pasakoja apie ligas. Apie pašlijusius santykius šeimoje. Apie gyvenimo klystkelius, nuopuolius… Toks vaizdas, kad daugeliui žmonių žiniasklaida yra tapusi savotiška nuodėmių klausykla. Kas su mumis vyksta? Patys su savimi nesusitvarkome? O kaip gyvenome, kai nebuvo nei radijų, nei televizijų?
– Panašu, kad žmonės nori išgyti, atsikelti, apsivalyti. Pradėti gyvenimą nuo naujo lapo, – atsiliepė bičiulis Stasys. – Juk viešai viską išklojus, tarsi atsiribojama nuo praeities.
Gali būti. Jeigu kai kuriems žmonėms lindimas į viešumą padeda, tada viskas gerai. Juk ir mes jų paklausome. Išgirstame. Kai ką į galvas įsidedame. Kai ką išmetame. Apskritai, žmonės turi teisę tapti tokiais, kokiais nori būti. Tik klausimas: ar visada pavyksta? Kodėl nepabandžius?! Nepabandęs nesužinosi, ar pavyks. Tačiau kiekviena kieno nors pradžia, kaip ir naujas pavasaris, teikia vilčių.
PASVARSTYMAI APIE MIRTĮ
Tenka pripažinti, kad didžiąją gyvenimo dalį gyvename taip, tarsi būtume nemirtingi. Teisingas požiūris. Jeigu kasdien galvotume apie mirtį, gal prapultų noras dirbti? Gulėtume ir lauktume, kol ta nelaboji ateis su dalgiu?
– Prisiminiau pasakojimą, jog kažkada žmonės žinojo, kiek gyvens ir kada mirs. Tačiau kartą Dievas užklupo vieną žmogų, tvorą tveriantį iš šiaudų. Paklausė: kodėl tokią tvorą renti? Žmogus atsakė: po metų mirsiu, tai man geresnės ir nereikia. Todėl Dievas ėmė ir patvarkė taip, kad dabar nežinome nei savo mirties dienos, nei valandos, – mirties klausimu pasisakė Stasys.
Gal apie mirtį stengiamės negalvoti todėl, kad jos bijome? Bandome baimę išmesti iš galvos? Nors mirties negalima bijoti. Juk negalima bijoti to, ko nesi patyręs. Tačiau baimių mums įvaro kitų žmonių mirtys. Netikėtos. Skaudžios. Paliekančios randus širdyje.
LAISVI TIK VIENATVĖJE?
Sakoma, kad žmogus gimsta ir miršta vienas. Mat niekas už mus nei gimti, nei mirti negali.
– Tiek gimstant, tiek mirštant visada šalia būna mūsų artimieji, – paprieštaravo Stasys. Ir filosofiškai apibendrino: – Mes vieniši, patys tik su savimi būname tik tarp gimimo ir mirties.
Išeitų, kad ir laisvi būname tik tada, kai niekas nenurodinėja. Nestovi už nugaros ir nešnopuoja į pakaušį. Vienatvė gerai. Tačiau gyvenime mus į priekį nuolat veja noras, kad kiti mus mylėtų ir vertintų. Todėl daug ką veikiame ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Tam, kad mus atsimintų. Nesvarbu, kur esame. Nesvarbu, kur būsime. Danguje ar pragare.
APIE GRIETINĘ IR JUOKUS
Yra nuomonė, kad daugelis žmonių turi dvi sąžines. Asmeninę ir viešąją. Taip būna ne tik su politikais. Tik politikams tamsesnės sielos vietos anksčiau ar vėliau atsiskleidžia. Arba kas nors jas atskleidžia. Apskritai, tiesa turi savybę iškilti į paviršių. Panašiai, kaip grietinė, kuri po kurio laiko nusistovi pieno paviršiuje.
– Ak štai iš kur yra kilęs pasakymas – visuomenės grietinėlė?! – susiprotėjo Stasys. – Nors dabar su ta grietinėle prasti popieriai. Gal aš klystu, bet dabar į politinę areną išeina vidutinybės. Gerai prisimenu Atkuriamąjį Seimą. Tikrai buvo Asmenybių Seimas. Tada žinojome daugelį išrinktųjų. Žavėjomės jų erudicija. Dabar, kai išgirstu per radiją kalbantį kokį signatarą, atpažįstu vien iš balso. Tad dabar, mano manymu, į paviršių dažnai išplaukia tikrai ne grietinėlė. Daug rūgpienio. Menki juokai mūsų politikoje.
Tikrai: su juokais – ne kas. Dabar gražius juokus baigia pakeisti patyčios. Užuot gražiai patraukus pokalbio priešininką per dantį, atšauname, kaip tikri nepraustaburniai. Negi baigia išnykti tik žmonėms būdingas sveikas humoras? Nors visais laikais buvo žmonių, kurie neturėjo humoro jausmo. Patariama, tokio jausmo neturint, apskritai geriau nejuokauti. O jeigu norisi šmaikštauti, tai geriausia juoktis ne iš kitų, o iš savęs. Ir ne tik juokaujant. Ir šiaip bendraujant – labai sveika dažniau patylėti. Duoti daugiau kitam pasisakyti. Apskritai, be didelio reikalo nėra reikalo plepėti.
PABAIGA
Užteks kalbų. Duokime kelią pavasariui. Leiskime paukšteliams laisvai čiulbėti. Juk jų giesmėse dažnai daugiau prasmės nei tuščiose mūsų kalbose. Patylėkime. Paklausykime.