KAS TIE OPTIMISTAI?
Optimistai – žmonės, linkę nuolat matyti gerąją gyvenimo pusę. Jie tiki šviesia ateitimi. Net dideles bėdas sutinka, kaip laikinus sunkumus. Ir tuos sunkumus lengvai įveikia.
– Esu girdėjęs, jog tokius, gyvenimo džiaugsmu trykštančius žmones kai kas vadina šviesiapročiais, – pasakė bičiulis Stasys. Ir pridūrė: – Smagu pabendrauti su tokiais geruoliais ar geranoriais. Ir pats džiaugsmu po tokių susitikimų užsikuri.
Tačiau po susitikimų su šviesuoliais, po nuotaikingo spektaklio ar koncerto vėl sugrįžtame į kasdienybę. Ir būna, kad ne visada vėl šviesu širdyje būna. Kaip nusipurtyti prastas nuotaikas ir tapti šviesiapročiu?
KODĖL DAUG BLOGŲ NAUJIENŲ
Patariama kuo daugiau dėmesio skirti geriems dalykams. Už juos nepamiršti padėkoti. Pasitaikius progai padėti kitiems. Užsiimti kokia nors kūryba. Ir svarbiausia: atsiriboti nuo neigiamų žinių.
– O kaip nuo tokių žinių pabėgti?! Bandžiau vieną dieną nesiklausyti radijo, nežiūrėti televizoriaus. Vos neišprotėjau! Vis galvojau: o gal jau pasaulinis karas prasidėjo? – atsiliepė Stasys.
Rimti reikalai. Šiais laikais sunku pabėgti nuo prastų naujienų. Mat blogos žinios geriau perkamos nei džiugios. Pasak žmonių galvosenos žinovų, mums patinka, kad blogi dalykai ne su mumis, o su kitais atsitinka. Matyt reikia į pasaulį žiūrėti, kaip į stiklinę, kuri iki pusė pripilta vandens. Pesimistui juk atrodo, kad stiklinė pustuštė, o optimistui – kad ji artipilnė. Taip ir su klaikiomis žiniomis. Reikia pasidžiaugti, kad neatsitiko dar blogiau? Ir atsidursime tarp optimistų? Kažin.
YRA DAUG PATARIMŲ
Norint tapti tuo optimistu reikia į visokias nesėkmes žiūrėti kaip į pamokas. Toks požiūris turi tapti kasdieniu įpročiu. Be abejo, reikia neužmiršti mylėti save. Nepeikti savęs dėl per ilgos nosies ar atlėpusių ausų. Užtenka pasižiūrėti, kiek panašių į mus artistų yra gavę Oskarus! Aiškinama, kad optimizmas neatsiranda iš niekur. Jo galima išmokti.
– Anądien per akciją RADAROM paaukojau iš pensijos 20 eurų. Ir apsidžiaugiau, kai išgirdau, kad ukrainiečiai iš okupantų rusų susigrąžino kelis kaimus, – pasigyrė Stasys. Ir prisiminė: – Kai tarnavau sovietų armijoje, tai mes su rusais pykdavome ar pašiepdavome ukrainiečius, kad jie labai stropiai tarnauja, uoliai mokosi kariškų dalykų. Pasirodo,toks ukrainiečių požiūris į veiklą nenuėjo veltui. Matyt, todėl dabar ukrainiečiai ir atsilaiko prieš gausesnes užpuolikų gaujas.
Išeitų, kad visada, ką darytum, reikia daryti gerai. O ne tiap-liap. Tada pasididžiuosime savimi. Nebus gėda savo darbo ir kitiems parodyti. O jeigu kur nors nesiseka, reikia prašyti pagalbos. Nors būna sunku taip pasielgti. Jaučiame kaltę ar gėda, kad kurioje nors padėtyje esame bejėgiai. Tačiau paprašius pagalbos dažnai nustembama, kad tiek daug artimų ar ne tokių artimų žmonių ateina į pagalbą. Taip sustiprėja tikėjimas, kad mus supančiame pasaulyje yra daugiau gėrio nei blogio. Panašiai, kaip to vandens minėtoje stiklinėje.
DU ATSAKYMAI
Pabaigai internete surasta mįslė: „Stiklinė akis pažvelgs, iš kur – nežinai, spragtels – ir atminimas liks amžinai“. Kas tai?
Pesimisto atsakymas: snaiperis.
Optimisto atsakymas: fotografas.
O atrodė, kad visos mįslės turi tik vieną teisingą atsakymą. Pasirodo, ne visos. Gyvenime irgi nei vienu patarimu, nei vienu pamokymu toli nenuvažiuosime. Todėl nuolat reikia nenustoti džiugesio ieškoti. Juk sakoma: kas ieško, tas randa. Juk ir visi karai baigsis! Štai prieš kelis amžius tarp Anglijos ir Prancūzijos vykęs karas, vadinamas šimtamečiu, baigėsi po 116 metų. Juk smagu, kad dabartiniai karai neišvengiamai baigsis greičiau? Tokiu optimistiniu požiūriu į šių dienų pasaulines baisybes ir baigiame šias, nei šiokias nei tokias įžvalgas. Todėl eisime į pavasarėjantį pasaulį pro fotoaparato objektyvą pasižvalgyti.