Stebiu ir negaliu atsistebėti, kaip greitai žmonės praranda atmintį. Vieną dieną žinomi politikai glebėsčiuojasi su neaiškaus plauko tipais, kitą dieną mušasi į krūtinę ir sako: „suklydome“, arba patyli ir ima šaukti visiškai priešingai. Kodėl politikoje tokie melai ir apsimetinėjimai toleruojami?
Šiomis dienomis Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas viešai pareiškė, kad Rusijos puolama Ukraina tapo Vengrijos „priešu“. Šis tipas seniai buvo aiškios pakraipos ruskių palaikytojas. Niekas nepasikeitė, tačiau yra paskelbta nuotrauka, kaip konservatorius Andrius Kubilius, tuometinis premjeras, su šiuo idiotu maloniai susikibęs rankomis… Apie TS-LKD ir rusams „naudingą idiotą“ rašyta ne vieną kartą, tačiau ši partija tokiam tipui reiškė išskirtinį dėmesį ir entuziazmą broliuotis. Tuometinis premjeras A. Kubilius jį asmeniškai kvietė į Lietuvą, teigė, kad „Europai reikia lyderystės kaip V. Orbano“… Tiesa, paskui bandė plauti savo mundurą, aiškindami, kad suklydo. Kas paneigs, o gal liko gerbėjų? Tiesa, neseniai draugystės tiltus V. Orbano artimai aplinkai bandė tiesti Remigijus Žemaitaitis… Tai kurie geresni?
Čia panašiai kaip su socdemų vedle Vilija Blinkevičiūte – prikalbėjo, prižadėjo ir… išskubėjo atgal į Briuselį, palikdama brydę š… Peršasi nuomonė, kad tas, kuris garsiau šaukia, tas labiau prisidirbęs. Tik kartais reikia šiek tiek pasidomėti, pasiknaisioti praeityje ir… tiesa, o tiksliau – išverstaskūriškumas, kaip ant delno.
Netgi ima azartas tikrinti tokias tiesas – žinok, jeigu koks nors politikas ima kažką kritikuoti, tai didelė tikimybė, kad anksčiau jis kalbėjo kardinaliai priešingai. Tokie šaukliai retai turi padorumo, sąžiningumo… Vieni įkliuvo su „čekučiais“, kiti – su „auksiniais šaukštais“, treti – auksaburniai prisikalbėjo ir paskui tikino suklydę… Arba, kaip su Orbanu, susikibę vaikštinėję, paskui priešingai pradėję čiulbėti.
Rajone – panašios tendencijos. Antai viena politinė asmenybė, buvusi kone svarbiausia rajone, mero rinkimų ir pasirinkimų metu už rankos vedžiojo jauną, energingą, protingą ir gražų. Gyrė, palaikė, mokė… Bet tačiau… kaip sakoma, įvyko gyvenimas ir, negavusi posto savivaldoje bei likusi dirbti tarybos opozicijoje, dabar aršiai kritikuoja tą, kurį protegavo. Tai kaip čia gaunasi – dėl posto ar dėl rajono taip stengtasi? Ar nemokama pralaimėti? Laimėjo jaunas ir gražus – jis į postą, o toji – į muziejų. Visi turi darbus, visi patenkinti… Bet ne, graužia ambicijos ir noras valdyti.
Kas belieka, būkime laimingi tuo, ką turime. Išsirinkome valdžią, už kurią, kaip dabar aiškėja, „niekas“ nebalsavo… Tiek rajone, tiek šalyje… Darosi netgi nepadoru pasakyti apie valdžią kažką gero… Bet realiai gal nėra taip blogai, nors galėtų būti ir geriau. Kas ką besakytų, bet už tai, kad neliko priverstinio pensijų kaupimo, tai šiai Vyriausybei dedam pliusą. Matote, kokia kova prasidėjo dėl žmonių pinigų? Kokia pinigų plovykla, žadant po 40 metų skirti po kelias dešimtis eurų prie pensijos… Jeigu sugalvos pensiją mokėti nuo 70 metų ir prie jos pridės po 30 eurų iš fondo – tai džiaugsmo būtų…
Dar jeigu valstybė perimtų elektros energijos tiekimą, kurią ankstesnė valdžia pardavė – būtų visai kita situacija. Bet nereikia norėti per daug… Per dideli pinigai ir per didelės įtakos…
Viena akivaizdu – prieš vertindami kurį nors politiką ir ne tik… pirmiau pasidomėkime, ką jis anksčiau kalbėjo, ką garbino ir su kuo glebėsčiavosi. Tikrieji veidai atsiveria tam tikrose situacijose, todėl reikia neprarasti budrumo ir atminties. Laikas atskirti, kurie yra idiotai, kam jie palankūs, kokie jų ketinimai ir… nuo tokių – kuo toliau.