Ž. Maniko nuotr.
Ž. Maniko nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Ž. Maniko nuotr.„Kažkada norėjau piešti”…
Būtent šiais žodžiais parodos autorius T. Bajorūnas pasitiko parodos lankytojus. Jo noras piešti buvo didžiulis ir tėvams labai akivaizdus – buvo išmarginti namų kambarių tapetai, praktiškai visi mokykliniai sąsiuviniai, kartais ir mokyklos suolai.
„Dabar manęs visiškai nebestebina grafičiais aprašinėti pasaulio miestai, mažų rankyčių kreidutėm išmargintos gatvės ir šaligatviai, idėjų pilni muziejai, parodos, pristatymai… Idėja, kuri gimsta, ir noras ją išreikšti visuomet randa savo kelius, nors kartais tie keliai patinka tikrai ne visiems, o ir būna tiesiog neįtikėtini”,- sako autorius.
Paskui jo rankose atsirado akvarelė ir neįmintas klausimas – kodėl būtent ji? Juk tai – pats įnoringiausias dailės įrankis, absoliučiai neatleidžiantis klaidų ir tiesiai šviesiai besijuokiantis į veidą netalentingiems žmonėms…
Tik po gerų trisdešimties metų išryškėjo atsakymas… Tiek laiko jam reikėjo akvarelę visiškai pamiršti, kad staiga galvoje įsižiebęs mažytis šviesos taškelis sukeltų atominį sprogimą ir per tokį trumpą laiką jį nuneštų ten, kur dar niekada nėra buvęs – į daugumai absoliučiai nesuprantamą spalvų pasaulį, kuriuo būtent man buvo patikėta dalintis su kitais. „Ir būtent šiuo sudėtingu, bet be galo įdomiu būdu. Būdu, kur vanduo piešia pats…“ – prasmingais žodžiais prisistatymą baigia parodos autorius T. Bajorūnas.
Pirmieji darbai
Lapkričio 5-ąją įvyko Jūsų tapybos darbų parodos „Akvarelės kelionės: tarp tylos ir šviesos“ atidarymas. Kodėl toks pavadinimas ir kaip jaučiatės? Kaip apibūdintumėte savo kūrybą?
Jaučiuosi puikiai, o pavadinimas akivaizdžiai nurodo į tai, kas parodoje demonstruojama ir stengiamasi parodyti. O kūryba, tai bedimas pirštu į tai, kas anksčiau praslydo pro akis.
Kaip prokuroro rankose atsidūrė teptukas?
Prieš maždaug penkerius metus vaikai paprašė nupiešti kelis piešinius. Jie iki šiol kabo jų kambariuose – greta pačių vaikų kūrybos. Matyt, atėjo laikas seniems vilkams mokyti jaunus vilkiukus.
Ar pamenate pirmąjį savo tapytą paveikslą? Koks jis buvo?
Vaikystės – ne, tai buvo labai seniai. Bet tuos, kuriuos tapiau prieš penkerius metus, – taip, juos prisimenu. Visi pirmieji darbai iki šiol kabo vaikų kambariuose. Iš esmės jie nedaug kuo skiriasi nuo pačių vaikų piešinių.
Kas Jums yra tapyba: atsipalaidavimo būdas, pomėgis ar kažkas kita?
Visa tai, ką išvardijote… Bet dar giliau – tai būdas perteikti emocijas ir mintis.
Nestandartinis sangvinikas
Kaip kolegos vertina Jūsų meninį polėkį?
Kai kurie žavisi, kai kurie abejingi – kaip visur ir visuomet… Žmonės turi savo požiūrius ir aš juos gerbiu.
Kaip save pristatytumėte tiems, kurie Jus sutinka pirmą kartą?
Nestandartinis sangvinikas.
Jūsų gimtinė Radviliškis, o kaip Jūs atsidūrėte Biržuose?
Po tėčio ligos – insulto visa šeima persikraustėme į Biržus, šalia mamos gimtinės.
Dabar kuriate ir gyvenate Biržuose?
Taip, gyvenu Biržuose ir kuriu čia… Tiesa, dailės mano gyvenime iš pradžių buvo labai minimaliai, pasireiškė tik piešiniuose mokykloje – akvarelinio popieriaus albumuose, sąsiuviniuose, ant įvairių daiktų, net mokyklinių suolų… Visa kita – daug krepšinio metų, vėliau tinklinis, krūva pasiekimų… Tada pastatytas namas, užaugintas medis ir gimęs sūnus bei kiti pomėgiai… Viskas čia, Biržuose.
Kas Jus paskatino rinktis teisininko specialybę?
Charakteris, būdas, perspektyva ir patarimai.
Ar dailininku tapti nesvajojote?
Niekada. Tiesiog nebuvo tam jokio preteksto.
Nenusivylėte pasirinkimu?
Jokiu būdu. Tas, kas „konstruoja“ mūsų gyvenimo kelią, tiksliai žino, ko mums reikia. Tas, kuo esu dabar ir ką veikiu, yra tikslus rezultatas visų ligšiolinių mano veiksmų, pergalių, siekių, svajonių, nusivylimo, klaidų ir kitų dalykų, kurie vadinami gyvenimu.
Išlikti žmogumi
Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, gal dabar Jūsų pasirinkimas būtų dailė?
Tikrai ne. Būtent toks kelias, kokį einu, yra geriausia ir reikalingiausia, kas man gali ir turi nutikti.
Kas sunkiausia Jūsų, kaip prokuroro, darbe?
Išlikti nešališku ir žmogišku.
Kas teikia vilties?
Žinios.
Kas Jums yra teisė?
Teisė – vienas iš įrankių, palaikančių valstybinę tvarką. Asmeniškai ir subjektyviai – tvarka ir taisyklės. Gal todėl man taip lengva kažko imtis ir laikytis, o žodžiai „valia“, „moralė“ ir „disciplina“ su tuo glaudžiai susiję.
Koks, Jūsų vertinimu, turėtų būti geras prokuroras?
Sąžiningas, nešališkas, kiek įmanoma objektyvus.
Kaip, bėgant metams prokuratūroje, keitėtės Jūs? Kas tam darė įtaką?
Prokuratūroje leidžiu geriausius, stipriausius ir kūrybingiausius savo gyvenimo metus. Darbe meno nėra, o įstatymai ir viskas, kas su jais susiję, leidžia bręsti, suvokti, pažinti, bet kartu užkrauna didžiulę atsakomybės naštą. Manau, kad meninis blyksnis atsirado todėl, kad teisė – labai vienpusiška, nors ir įdomi sritis. Menas, muzika, kuriuos taip pat labai mėgstu, atsveria didžiulį darbo svorį.
Kokias bylas labiausiai patinka nagrinėti? Gal prisimenate kokią nors išskirtinę?
Aš nenagrinėju bylų – tai išskirtinai teismo funkcija. Kaltinimo palaikymas šiek tiek skiriasi – mes su advokatais paruošiame „dirvą“ teismo galutiniam sprendimui. Įdomiausia mano teisinio darbo karjeros atkarpa – tardytojo darbas. Tačiau tai ir neabejotinai sunkiausia sritis. Joje netrūko įdomių bylų ir neįtikėtinų atsitikimų.
Sąžinė ir meilė
Kiek tęsiasi Jūsų darbo diena ir kaip atsipalaiduojate?
Darbo diena – nuo 8 iki 17 valandos. Jei visa, kas vyksta po darbo, laikytume atsipalaidavimu, tuomet tai – šeima, sportas, dailė, muzika, medžio darbai, motociklas, pirtis, knygos ir kt.
Jūsų hobi?
Sportas.
Baimės?
Nesugalvoju.
Mėgstamiausia knyga?
Vis dar Seneka „Laiškai Lucilijui“.
Mėgstamiausias posakis?
Neturiu.
Kokios vertybės Jums svarbiausios?
Sąžinė ir meilė.
Kuri Biržų krašto vieta Jums pati spalvingiausia?
Absoliučiai visos, nes kiekvieną detalę menininkas interpretuoja, generuoja ir „išsako“ savaip.
Laikas prie molberto
Kuriate kasdien ar laukiate įkvėpimo akimirkų?
Kasdien tikrai neturiu laiko kūrybai, dažniausiai sulaukiu „signalo“… Va ir dabar, užtrukusi pertrauka, kaip menininkui, neatleistinai ilga – apie porą mėnesių ir žinau, kad prireiks savaitės – dviejų, kad vėl grįžčiau į pasiektą lygį. Kita vertus, smagu matyti žmogaus kūno „atmintį“ – tai, ko buvai pasiekęs, gali pasiekti ir vėl, lyg eitum jau pažįstamu miško takeliu.
Kas Jums kūryboje vertingiausia – procesas ar rezultatas?
Procesas man yra tėkmė. Rezultatas – stotelė. Svarbiausia – plaukti ir stabtelėti ten, kur esu reikalingas.
Kaip gimsta paveikslo idėja, sumanymas? Gal papasakotumėte įdomesnę paveikslo atsiradimo istoriją?
Idėja atsiranda įvairiausiais būdais – kartais tai būna išgirstas žodis, kuris sukuria sąsają; kartais pamatytas vaizdas; kartais išgirstas garsas ar melodija; kartais spindulys ar šešėlis.
Kiek laiko tapote vieną paveikslą ir kiek jų esate nutapęs?
Dabartiniam paveikslui sugaištu apie 1,5-2 valandas, nors jausmas praktiškai visuomet toks pat – lyg būtų užtrukę 10 minučių. Grubiai skaičiuojant, paveikslų yra apie 100.
Ar stovėdamas prieš molbertą visada žinote, koks bus paveikslas?
Visada. Daugybė tiek pradedančių, tiek ilgus metus piešiančių žmonių taip ir nesupranta vieno iš pagrindinių dalykų – tam, kad galėtum išdėstyti detales, pirmiausia turi matyti visumą ir žinoti didžiąją dalį galutinio vaizdo. Aišku, kai eini į mišką mėlynių, gali džiaugtis ir rastu baravyku – bet juk ėjai mėlynių, tiesa?
Kiek valandų per dieną atiduodate kūrybai, iš kur semiatės įkvėpimo?
Kartais nė minutės, kartais – kelias valandas. Ir tai puiku. Dabartinė mano padėtis palankesnė nei viduramžių dailininko, kuris turėjo iš to pragyventi. Manęs tai neslegia, todėl kai piešiu, visada darau tai atsipalaidavęs, be jokio papildomo spaudimo. Įkvėpimas visuomet yra šalia – klausimas tik, ar mes jo semiamės?
Laikas dailei ir teisei
Kas Jums svarbu gyvenime, darbe ir kūryboje?
Išlikti savimi.
Esate laimingas žmogus ar dar kažko trūksta iki pilnos laimės?
Visiškai laimingas. Laimė yra pojūtis – jis arba yra, arba ne. Jos negali nei trūkti, nei būti pernelyg daug.
Ši Jūsų tapybos darbų paroda „Akvarelės kelionės: tarp tylos ir šviesos“ pirmoji?
Taip.
Ko Jumyse daugiau – teisininko ar tapytojo?
Stengiuosi, kad abiejų „pradų“ svarstyklės būtų apylygės. Dailė – vienoje iš pusių.
Artimiausios ateities planai kūryboje ir profesinėje veikloje?
Plaukimas ir… stotelės abiejose pusėse.
Kaip Jūsų kūrybą vertina šeima?
Paklausiu… Teko matyti susižavėjusias akis ne kartą, ir tai man tai – pats didžiausias įvertinimas.
Ko norėtumėte sau palinkėti?
Smalsumo ir polėkio.
O biržiečiams?
Visko to, ko nepaminėjau ankstesniame atsakyme.