Naujausios
Skaičiuojanti devintą dešimtmetį
Vanda Burkienė – Dragūnaitė gimė 1931 metų spalio 28 dieną netoli Svilių, Grūbiškio kaime. Povilo ir Malvinos šeimoje Vanda augo vienturtė. Jos broliukai – dvyniai mirė gimdymo metu 1930 metais. Tuo metu moterys gimdydavo namuose. Kiek sugebėdavo, pagelbėdavo kaimo bobutė, bet tos bobutės nieko nenusimanydavo – jei viskas gerai, tai gerai, o jei gimdymas būdavo sudėtingesnis, nieko negalėdavo pagelbėti.
Pasibaigus karui, Svilių mokykloje Vanda baigė keturias klases, o egzaminus išlaikė Geidžiūnų mokykloje.
Teko bėgti
Per Grūbiškio kaimą ėjo frontas. Sviliuose laikėsi vokiečiai, o nuo Raudonbalės miško, per Voriškius, ėjo rusai. Turtą, kas vertingiau, tėvas su arkliu išvežė į artimiausią mišką. Rūkytą mėsą užkasė po akmenų krūva. Kaimo žmonės buvo išsikasę apkasus prie namų. Mama mokėjo rusiškai kalbėti. Paklausus rusų kareivių, ar saugu likti apkasuose, o gal reikia trauktis į mišką, jokio atsakymo nesulaukė. Penkiolika kaimo gyventojų nutarė pasitraukti į mišką.
Vokiečiai greitai apleido savo užimtas pozicijas ir pasitraukė į Biržus. Tada miestas buvo labai sugriautas. Sugrįžus namo, ramybės nebuvo. Rusai kasdien važiuodavo per senąjį Apaščios tiltą su savo pabūklais, o vokiečiai juos iš lėktuvų bombarduodavo. Buvo išdaužyti namų langai ir suvarpytos sienos. „Tėvai, matydami, kad nesaugu, susikrovę į arklinį vežimą kas būtiniausia, išvažiavo į Čypėnus pas tėvo brolį. Buvo rugiapjūtės metas. Tėvai važinėdavo į Grūbiškį pjauti rugių. Buvo baisu, kad nenušautų. Vargo žmonės. Kuldavo rankomis su spragilais ar arklių sukama kuliamąja“,- pasakoja Vanda.
Kolūkyje – sunkus darbas
Baigusiai keturias klases, Vandai teko dirbti įvairius darbus kolūkio brigadoje. Visiems paliko po vieną karvę. Tėvas buvo kaimo kriaučius (siuvėjas). Jis su savo arkliu ardavo, akėdavo kolūkio laukus. Kai tėvas siūdavo, tada Vanda stodavo prie plūgo. Mokėjo ji ir arti, ir akėti. Susikūrus Svilių kolūkiui, Vanda tris kartus per dieną rankomis melžė 15 karvių. Melžėjoms reikėdavo karves pačioms pasišerti. Buvo labai sunku. Kai kolūkis įsigijo melžimo aparatus, melžėjų darbas labai palengvėjo. Karves, buvo nutarta, melžti tik du kartus per dieną. Viena melžėja melždavo 50 karvių. Vanda net 22 metus melžė kolūkio karves.
Paguoda senatvėje
Ištekėjo Vanda jauna. Burkas Vytautas atėjo užkuriom į Dragūnų šeimą. Vienas po kito gimė du sūnūs: Rimantas ir Mindaugas. 2001 metais šeima nusipirko namą Svilių kaime, Grūbiškio kaime. Sodyba dabar nugriauta ir dėl to šiandiena močiutei Vandai skauda širdį. Prieš 10 metų tragiškai žuvo anūkas Tomas. 2005 metais mirė vyras, jau dveji metai, kaip palaidojo vyresnįjį sūnų Rimantą. Sūnaus Rimanto vaikai aplanko močiutę, bet labai retai.
Dabar visa paguoda – sūnus Mindaugas ir jo žmona Nijolė. Anūkė Greta gyvena ir dirba Kaune. „Džiaugiausi sulaukusi pensijos 55 metų. Netikėjau, kad ateis senatvė, kad nebegalėsiu dirbti. Jau 17 metų bus, kaip gyvenu Svilių kaime. Sūnus Mindaugas suremontavo namelį – viduje turiu dušą, tualetą, jis priperka visko ir parveža iš miesto. Parduotuvės kaime jau keletą metų kaip nebėra. Du kartus per savaitę atvažiuoja autoparduotuvė“,- gyvenimo įvykius vardija Vanda. Ji mėgsta nueiti apsipirkti pati, o kol laukia atvažiuojančios parduotuvės, pasiklauso, ką pasakoja kaimo moterėlės, sužino visas naujienas.
Myli gėles...
Senolės kiemas ir terasa skendi gėlėse. Marti Nijolė prisodino pelargonijų, gvazdikėlių, hortenzijų, kanų, rožių. „Sūnus Mindaugas tvarkingai nušienauja visą sodybą, o marti nuravi visus gėlynus. Gražu, kai aplink tiek žiedų“,- džiaugiasi močiutė Vanda.
Jeigu nelyja, močiutė turi daug darbo – laisto visus augaliukus ir, kol visus sužiūri, žiūrėk, saulė jau vakarop krypsta. Tada ji skuba šiltnamio laistyti, kuriame noksta raudonskruosčiai pomidorai.
... ir knygas
„Vaikystėje knygų neturėjau. Džiaugiuosi, kad pramokau skaityti ir rašyti Svilių kaimo mokyklėlėje“,- pasakoja Vanda. Kai Sviliuose atidarė biblioteką, Vanda viena pirmųjų pradėjo joje lankytis ir skaityti knygas. „Dabar labai džiaugiuosi, kai bibliotekininkė iš Meilūnų užsuka su knygomis ir žurnalais į mano namus. Abi akys išoperuotos, tai vėl matau gerai. Tik ilgai skaityti jau nebegaliu, pavargstu. Tai aš po truputį pavartau naujausius žurnalus apie sodo augalus, o storesnę knygą skaitau visą mėnesį. Žurnaluose: „Sodo spalvos“, „Rasos“, „Namie ir sode“ randu daug patarimų, kaip prižiūrėti marčios pasodintas gėles“,- vardija močiutė.
Bijo skiepytis
„Sveikata labai nesiskųsčiau, jeigu ne širdis – būna, kad sutrinka širdies ritmas, bet paguldo į ligoninę ir vėl gerai. Dabar labai sunku su daktarais: negaliu prisiskambinti. Jau du kartus skambino dėl skiepo COVID. Bijau, nes man tuoj 90 metų, kiek gyvensiu tiek... Bet skiepytis bijau“,- pripažįsta senolė.
Ji atvirai sako – kai sūnus Mindaugas taip uoliai rūpinasi, tai jokios ligos nebaisios. „Gal ir 100 metų laimingai sulauksiu“,- šypsosi Vanda.
