Danguolė Kazakevičienė: „Kiekvienas suskambėjęs akordas yra džiaugsmas ir šventė sielai“

Asmeninio albumo nuotr.
Danguolė Kazakevičienė laiminga, kai „Solis Ortus“ kolektyvas vertinamas.
Mišraus jaunimo choro „Solis Ortus“ vadovė, chorvedė, Biržų „Saulės“ gimnazijos muzikos mokytoja Danguolė Kazakevičienė nė nesitikėjo, kad iš mažo dueto gali išaugti didžiulis mišrus jaunimo choras. Kaupdama patirtį ir kopdama mažais laipteliais, D. Kazakevičienė nebenorėjo atsisakyti šios veiklos, tik laikui bėgant ne tik kolektyvui, bet ir sau kėlė vis didesnius reikalavimus.

Įvertinta už pastangas

„Solis Ortus“ – įvairių konkursų laureatas, nuolatinis Dainų švenčių dalyvis, 2007-aisiais įvertintas aukščiausiu Lietuvos liaudies kultūros centro prestižiniu apdovanojimu „Aukso paukštė“ nominacija „Naujai suspindusi žvaigždė“. „Kai kolektyvas įvertintas už pastangas – širdy aplanko neapsakomas palaimos jausmas“,- sako mokytoja D. Kazakevičienė.

Ji pastebi, kad keičiantis laikams, ypač po pandemijos ir karantino, jaunimas nori greitesnio rezultato, tačiau įgyvendinti visus tikslus nėra paprasta – viskam reikia daug darbo, pastangų ir laiko.

Svajonė tapo realybe

- „Solis Ortus“ – mišrus jaunimo choras, įkurtas 1999 metais, išsikėlė didžiulį tikslą – pasirengti 2000-ųjų metų Lietuvos Dainų šventei. Papasakokite, kaip visa tai vyko?

- Istorija labai paprasta, prasidėjusi nuo kelių mergaičių. Būdamos trečioje „Saulės“ gimnazijos klasėje, geriausios draugės Justina ir Erika priėjo po muzikos pamokos ir kreipėsi į mane prašydamos leisti dainuoti įvairių žanrų dainas, o ne tik tuo metu gimnazijoje skambančias folkloro dainas. Atėjusi į gimnaziją, jokių didelių tikslų neturėjau ir minčių nebuvo, jog galėtų gimti choras. Išklausiusi merginų norus, pamačiusi jų žibančias akis ir patikrinusi balsus, supratau, kad šios mergaitės galėtų pradėti veiklą vokaliniame duete. Po kurio laiko prie Justinos ir Erikos prisijungė dar kelios panelės ir po ilgo pasiruošimo išvažiavome į pirmąjį konkursą-festivalį Panevėžyje, kurį organizavo Juozo Balčikonio gimnazija. Šiame konkurse mums visai neblogai sekėsi ir nuo to laiko „užsikabinome“. Po truputėlį augome ir plėtėmės, o mergaitės gimnazijoje tapo populiarios (juokiasi). Tačiau pats choras susikūrė vardan būsimos 2000-ųjų metų Dainų šventės. Gaila, bet į šią šventę buvo „numota ranka“, todėl ji neįvyko.