Naujausios
Atvyko ne visi
Pasipuošusios ir pasidažiusios, gerai nusiteikusios šnekučiavosi susitikusios klasiokės. Jų buvo dešimt, o vyrų – tik keturi.
“O kiek tų vyrų buvo tada, kai mokėmės?“- svarstė viena iš klasiokių. Bet, pasirodo, klasėje buvo daugiau ir merginų, ir vaikinų – gerokai daugiau, nei atvyko į susitikimą.
“Buvome 27, bet penkių jau nebėra, tai susitikome tie, kurie norėjome ir galėjome“,- kalbėjo Stasė Viederienė ir, su kita klasioke vardindamos pavardes, jos ėmė skaičiuoti tuos, kurių jau nebėra... Paskutinį kartą šios klasės susitikimas įvyko prieš penkerius metus.
Gerai „išsilaikę“
“Stengiamės susitikti kas penkerius metus. Nors su kitomis klasiokėmis bendraujame ir susitinkame nelaukdamos specialių progų“,- kalbėjo moteriškės. Vyrai atrodė santūresni, tylesni už klasiokes, kurios nuolat „kikeno“, kaip kadaise, sėdėdamos mokyklos suole.
“Na, nesakykit mes, moterys, vis tiek, dar gerai išsilaikiusios – šiandien tai išvis atrodome kaip „o lia lia pupytės“,- juokėsi viena susitikimo dalyvė. Ji buvo teisi – kaip į aštuntą dešimtį įkopusios moterys atrodė žavios, gražios, pasitempusios ir jaunatviškos. Žinoma, ne prasčiau atrodė ir vyriškiai, tik gaila, kad jų ne tiek daug atvyko.
„Gal paskutinį kartą...“
Kaip sakė prie buvusios mokyklos susirinkę klasės draugai, svarbiausia – gera nuotaika. Jeigu bus ji, viskas gerai.
“Nueisime į kavinę pavalgyti, paskui pasivaikščiosime po miestą, gal dar į koncertą vakare užsuksime. Matysime, kaip bus“,- susitikimo planus dėstė Stasė.
Baigę mokyklą, klasiokai išsibarstė po visą šalį. Tik dalis jų liko Biržų rajone. Štai keletas atvyko specialiai iš Kauno, Panevėžio, Šilutės. Dalindamiesi prisiminimais, su nostalgijos gaidele jaunystei, 46-osios laidos abiturientai kartojo: “Kaip gi neatvažiuosi, gal jau paskutinį kartą...“
