Vaikams trūksta individualaus dėmesio
Šiuo metu V. Šeškienės klasėje mokosi maksimalus ministerijos nustatytas skaičius ugdytinių – 24 trečiokai. Tai, anot mokytojos, pati didžiausia pradinukų klasė mokykloje šiuo metu. Mokytoja sutinka, kad toks mokinių skaičius klasėje yra per didelis.
„Tiek mano nuomone, tiek kitų kolegių, su kuriomis šia tema diskutavome, idealus mokinių skaičius klasėje turėtų būti nuo 15 iki 20. Kodėl? Nes kuo jaunesni mokiniai, tuo daugiau individualaus dėmesio jiems reikia. O kai klasėje integruojami vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, mokinių skaičius klasėje turėtų būti dar mažesnis. Pradinių klasių mokytojų darbas yra ne tik dėstyti mokomuosius dalykus – mes turime padėti vaikui formuoti socialinius, emocinius mokymosi įgūdžius, stebėti pažangą, padėti įveikti sunkumus. Kiekvienas vaikas nori glaudaus bendravimo, individualaus kontakto. Vaikas turi mokytoją šalia jausti pastoviai, visą laiką”,– kalbėjo V. Šeškienė.
Vienam vaikui netenka nė 2 minučių
Kuo klasėje daugiau mokinių, tuo kiekvienas vaikas gauna mažiau dėmesio. Anot pedagogės, įprastai nukenčia jautresni, nedrąsūs, lėčiau besimokantys vaikai.
Taip pat, mokytoja pabrėžė, didelėje klasėje juntama individualios pagalbos stoka. „Tiems, kuriems sekasi mokytis lėčiau, reikia daugiau asmeninės mokytojo pagalbos ir priežiūros. Pamokos trukmė – 45 minutės, todėl vienam vaikui negaliu skirti nė dviejų minučių. Tai – beprotiškai mažai. O kiekvienas vaikas nori būti pastebėtas ir įvertintas”,– sakė pradinių klasių mokytoja.
Trūksta erdvės ir vietų autobuse
Klasėje darbuojasi ir mokytojo padėjėjas, be kurio pagalbos būtų sunku išsiversti.
Didelėje klasėje, pasak V. Šeškienės, sunkiau palaikyti tvarką. „Klasė triukšminga ne dėl to, kad vaikai neklauso, o dėl to, kad jų yra daug, ir kiekvienas su savo poreikiais. Tai vienas penalo neranda, tai kitam vadovėlis nukrito… Todėl kartais tenka daugiau laiko pamokoje skirti tvarkos palaikymui. O pati klasė nedidelė, jeigu vaikai pasideda sportinę aprangą, tai nelieka vietos praėjimui. Nuolat vėdiname klasę, bet oro vis vien trūksta. Taip pat, kai tenka važiuoti į ekskursijas, susiduriame su pavėžėjimo iššūkiu. Mokyklinis autobusas teturi 19 vietų, tad visi vaikai ir dar lydintys mokytojai – netelpa, todėl susiduriame su dideliais iššūkiais”,– vardijo V. Šeškienė.
Beprotiškas mokymosi tempas
Kadaise, savo karjeros pradžioje, pedagogė paatviravo, kad yra tekę mokyti ir 34 vaikus klasėje. Tačiau, anot jos, tuo metu buvo kiti laikai.
„Tos kartos vaikai buvo visiškai kitokie. Drausmingesni, ir programos lengvesnės. Pradinukų rankos greičiau pavargsta nuo rašymo. Anuomet likdavo laiko pertraukėlėms. Be to, tais laikais nebūdavo įtraukiojo ugdymo. Mokymosi sunkumų turintys vaikai lankydavo specialiąsias mokyklas. Dabartinė vaikų karta yra absoliučiai kitokia. Jie labai geri vaikai, žingeidūs, atviri, bet mokymosi tempas ir krūvis yra nežmoniški. Vaikai į pirmą klasę turi ateiti jau mokantys skaityti. Užduotys sunkėja, žiūrime, kad tik suspėtume. Mokiniai nuo didelio informacijos kiekio labai pavargsta”,– atvirai kalbėjo V. Šeškienė.
Savivaldybė pateikė siūlymą
Kaip paaiškino savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Loreta Baronienė, mokyklų tinklo pertvarkos planas labiau orientuotas į mokyklų skyrių išsaugojimą, tačiau, tikėtina, turėtų išeiti į naudą ir miesto mokyklų klasėms.
„Siūloma keisti mažiausią privalomą skaičių klasėje. Kaip žinia, dabar 1-10 klasės ministerijos nefinansuojamos, jei jose yra mažiau nei 8 mokiniai. Kol kas dar neaišku, koks tas skaičius ateityje turėtų būti, bet mūsų savivaldybė yra išsakiusi siūlymą, kad ir didžiausias leistinas mokinių skaičius klasėse galėtų būti koreguojamas pagal savivaldybių poreikį. Skaičių reikia mažinti, kad pedagogams būtų lengviau dirbti. Darbo grupė nagrinėja mūsų pasiūlymus”,– tvirtino L. Baronienė.
Pagal dabar galiojančią ministerijos tvarką, didžiausias leistinas pradinukų skaičius klasėje yra 24. Nuo penktos ir vyresnėse klasėse vienoje klasėje negali būti daugiau 30 mokinių. Tačiau yra tam tikrų išimčių, pavyzdžiui, jeigu klasėje yra didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių. Tokiais atvejais, pasak L. Baronienės, maksimalus mokinių skaičius gali būti šiek tiek mažesnis.
„Galime teigti, kad klasių mokyklose, kuriose mokosi maksimalus skaičius mokinių, nėra labai daug. „Saulės” gimnazijos klasės pilnesnės, bet kadangi vaikai mokosi srautais, dalis jų pasirenka skirtingas ugdymosi programas pagal individualiai sudarytus tvarkaraščius, tad nėra taip, kad vienoje klasėje sėdėtų vienu metu po 30 mokinių”,– komentavo L. Baronienė.
Vien palankių sprendimų – nepakanka
Kad kaimų mokyklos, virtusios didžiųjų Biržų miesto mokyklų skyriais, atsigautų, pasak L. Baronienės, vien palankesnių ministerijos sprendimų nepakanka.
„Kad atgytų kaimų mokyklėlės, pirmiausia reikia, kad gyventų daugiau jaunų šeimų, kurios augintų vaikus. Bet statistika rodo rajono ir visos Lietuvos gyventojų mažėjimą. Taip pat labai svarbu, kad tėvai norėtų, jog jų atžalos lankytų arčiau gyvenamosios vietos esančias mokyklas, tačiau natūralu, kad tėvai, važiuodami dirbti į miestą, leidžia savo vaikus į miesto mokyklas. Laikome kumščius, kad ministerija pritartų minimalaus moksleivių skaičiaus klasėse kartelės mažinimui – pavyzdžiui, „Aušros” pagrindinės mokyklos Papilio pagrindinio ugdymo skyriaus kai kurių klasių išlaikymui savivaldybė kasmet skiria nemažai lėšų, o ministerijai nuleidus kartelę, savivaldybė sutaupytų, nes ministerija vėl perimtų tokių klasių išlaikymą į savo rankas”,– sakė L. Baronienė.
Ar įmanoma išlaikyti pusiausvyrą, kai kaimų mokyklos skundžiasi moksleivių trūkumu, o miestų mokyklos sausakimšos vaikų? L. Baronienės žodžiais, jeigu tėvai iš miesto norėtų savo atžalas leisti į kaimiškąsias mokyklas, savivaldybė užtikrintų pavėžėjimą, bet…
„Mažoje klasėje vaikai, ypač turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, daug gauna. Užtikrinamos visapusės mokymosi pagalbos priemonės, ir niekas nedraudžia tėvams, gyvenantiems mieste, parinkti vaikui kaimo mokyklą. Toks variantas tikrai galimas… Deja, dažniausiai praktika rodo atvirkštinį procesą”,– teigė L. Baronienė.
Aptarti keturi variantai
Praeitą savaitę rajono meras Kęstutis Knizikevičius lankėsi Vilniuje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, kur svarstytas mokyklų tinklo pertvarkos koregavimo klausimas.
„Esu įtrauktas į darbo grupę dėl tinklo pertvarkos nacionaliniu lygmeniu, o tądien vyko vizijos pristatymas. Ministerijos atstovai pristatė galimus variantus ir svarstėme, kuriam iš jų pritarti. Galutinį sprendimą priims Seimas. O variantai yra keturi. Vienas iš variantų – nieko nekeisti, antras – jungtinės mokyklos (Šiaulių rajono pavyzdys), trečias – mažinti vaikų skaičius klasėse, o ketvirtas – skirti finansavimą mokykloms, kad jos pačios laisvai formuotų klases. Kadangi aptarti tik pirminiai variantai, mes prašėme daugiau informacijos, daugiau skaičių, o juos gavę diskutuosime, nes tai buvo tik antras susitikimas”,– sakė meras.
Rajono vadovas teigė palaikantis mokinių skaičiaus mažinimo klasėse variantą.
Paklaustas, ar toks sprendimas nebūtų pavėluotas, nes kaimų mokyklos iš savarankiškai veikiančių ugdymo įstaigų seniai tapusios skyriais, meras K. Knizikevičius atsakė, kad sudėtinga vertinti. „Džiugu, kad ministerija imasi iniciatyvos ir žiūri, kaip išsaugoti mokyklas arčiau gyvenamosios vietos”,– komentavo meras.
BŽ nuotr.
Ž. Maniko nuotr.
Ž. Maniko nuotr.