Naujausios
Prieš 20 metų Jūs, Irina, su vyru ir trejų metukų dukryte Ilona ant tėčio pečių iš Baltarusijos atsikraustėte gyventi į Lietuvą, į Nausėdžius. Kodėl?
Biržų krašte, Žiliškiuose, buvo mano tėvelio Broniaus Grinskio gimtinė. Mums, jauniems, tada atrodė, kad Lietuva kaip tik ta šalis, kuri palanki įsitvirtinti, įleisti šaknis ir prasigyventi. Lietuvoje 1999 metais irgi radome chaosą, griuvo kolūkiai ir t. t., bet šis chaosas atrodė mums palankesnis, priimtinesnis, teikiantys vilties už anuos, tuometinius baltarusiškus chaosus.
Laiko tuščiai neleidote. Iš pirmų dienų pradėjote mokytis lietuvių kalbos ir apsisprendėte rinktis žemės ūkį, ūkininkauti.
Kurioje šalyje gyveni, ta kalba ir turi kalbėti. Stengiausi kuo greičiau išmokti lietuviškai. Kabinomės į žemę. Nausėdžiai nuo Biržų nutolę keliolika kilometrų, mieste darbo neieškosi.
Pasirinkote gyvulininkystę. Pienininkystės ūkyje turėjote 100 galvijų. Ūkis tapo Jūsų gyvenimo dalimi. Bet nuo šių metų, po 20 metų, Irina Šakuro – nebe ūkininkė. Fermos tuščios. Likviduoti ūkį skausmingas sprendimas?
Mes pavargome kovoti, tikėtis ir laukti. Ar mes vieni? Tokių ūkininkų šiandien Lietuvoje daugybė. Man šiaušiasi plaukai, kiek Lietuvoje sudaužytų ūkininkų šeimų, likimų. Įgyto turto neužtenka padengti skoloms. Sveikatos nebėra, o įsidarbinti penkiasdešimtmečiams nėra kur. Mes pačiu laiku ūkio atsisakėme. Tai skausminga. O iš kitos pusės tai savotiška gyvenimo patirtis. Aš niekada nenukabinu nosies...
Keiskime pokalbio temą. Su vyru auginate gražią šeimą. Auginate ne vienturtę Iloną, bet ir sūnų Igną, dukrą Ivetą, sūnų Ilją. Vaikai – išskirtiniai, talentingi. Kuo jie šiemet džiugina?
Vyresnėlė Ilona baigia Lietuvos sveikatos mokslų universitetą, būsimoji gydytoja. Ignas studijuoja Edinburgo universitete, Iveta šiais metais pradėjo lankyti "Saulės" gimnaziją. Mūsų pats pačiausias Ilja dar pradinukas, bet irgi džiaugiamės jo pasiekimais – Ilja pateko į "Dainų dainelės" antrąjį etapą.
Irina, Jūs kaip ir kiekviena motina, labai karštai mylite savo vaikus. Ar labai sunku buvo prieš penkerius metus į Kauno KTU gimnaziją išleisti savo Igną. Jis tada buvo toks mažas...
Taip, be galo myliu savo vaikus ir linkiu jiems viso ko geriausio. Bet mano meilė ne akla – suprantu, kad jie turi siekti, tobulėti. Ir jeigu tik atsiranda galimybė tobulėti, motinai nuodėmė laikyti vaiką prie savęs, o vaikui nuodėmė nepasinaudoti tokiu šansu. Mane suprato ne visi, sulaukiau priekaištų: kokia aš motina, kad vaiką taip anksti išstūmiau iš namų... Sutikite: mes visos motinos. Tas nerimas, atsakomybė už vaikus niekur nedings, kol mūsų širdys plaks. Džiaugiamės: mūsų Ignui Kauno KTU gimnazijoje labai sekėsi, jis dalyvavo ir tapo ne vieno tarptautinio konkurso prizininku. Sėkmė jam atvėrė vartus į platų pasaulį – jis jau studijuoja užsienyje. Jis turėjo galimybę rinktis iš keturių universitetų, bet pasirinko Edinburgo universitetą, nes šis universitetas jam suteikė stipendiją.
Irina, šie metai buvo iššūkis ir Tavo vadovaujamam moterų šokių kolektyvui "Liepa". Jūs koncertavote tarptautiniame festivalyje Prahoje. Atstovavote ne tik Biržų rajoną, bet ir Lietuvą. Gastrolių iniciatorė – Jūs. Ar sunku buvo moteris įtikinti?
Kolektyvui tai buvo didžiulis išbandymas ir iššūkis. Ruošėmės ir išvykome. Moterys manimi ir savimi patikėjo. Įtikinti turėjau. Juk gyvename kaime, kam mes įdomūs, kam reikalingi? Bet jeigu gali kiti, galime ir mes, kaimietės. Reikia tik patikėti savo svajone, kad nieko nėra neįmanomo...
Ko palinkėtumėte tiems, kuriems šiandien svyra rankos?
Jeigu Dievas Jums užtrenks duris, tai būtinai atidarys langą. Tai ir lįskite pro tą langą. Gyvenime nebūna taip, kad neliks paskutinio šanso, reikia tik pamatyti ir pasinaudoti tuo paskutiniu šansu.