Naujausios
– Kiekviena mūsų diena prasideda ir baigiasi naujienomis iš Baltarusijos. Stebime naujienas visais įmanomais televizijos kanalais. telefonu bendraujame su artimaisiais, pažįstamais. Pirmiausia džiugina tai, kad pradėti išleisti į laisvę suimti protesto akcijų dalyviai. Skaudina pasekmės, kiek jiems, jų artimiesiems teko iškęsti. Ir žavi protestuotojų ištvermė, pasiaukojimas.
Akivaizdu, kad nors ir neteisėtas, bet prisistatantis pasauliui dabartinis Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka sieks valdžią išlaikyti savo rankose bet kokiomis sąlygomis. Konstitucija jam suteikusi didžiules galias. Jis tvirtina: kitų rinkimų nebus. Rinkimai nebent įvyks tada, jeigu jį nušaus. Ar tai demokratinės valstybės vadovo pozicija?
Dabartinė situacija – A. Lukašenkai baisus, netikėtas iššūkis. Jis, anksčiau tvirtinęs, kad jį palaiko darbo liaudis, smarkiai apsiriko. Visas pasaulis matė, kad nuvykęs į susitikimus į didžiąsias gamyklas, darbininkų buvo apšauktas ir nušvilptas.
Manyčiau, kad apmaudžiausia A. Lukašenkos klaida, kad jis siekdamas prezidento posto griebėsi apgaulės ir klastojo rinkimų rezultatus. Jis neleido pasireikšti kitiems kandidatams ir tuo tik parodė savo gobšumą, režimą ir t. t. Bet per tuos 26 vadovavimo šaliai metus jam pavyko suformuoti dalies visuomenės nuomonę, kad jis – Dievas žemėje. Per savo kelias kadencijas jis nuolat pabrėždamas sugebėjo tautą įtikinti jos ir savo vadovavimo stiliaus pranašumais: Baltarusijoje nėra korupcijos, karo. Kitose valstybėse – viskas blogai, o Baltarusijoje – viskas gerai. Baltarusijos laukia šviesi ateitis, Baltarusija – graži šalis.
Šiomis dienomis įvairūs baltarusiški televizijos kanalai sėja paniką apie tai, kad NATO telkia sunkiąją ginkluotę prie šalies sienų, kad Europa ruošiasi užgrobti Baltarusiją. Taip formuojama klaidinga nuomonė. Pagal A. Lukašenką ir jo bendrininkus, baltarusių tauta turi išsigąsti ir stoti ginti tik jį, vienintelį savo tautos gelbėtoją.
Ar per Baltarusijos prezidento rinkimus buvo vertesnių už A. Lukašenką? Man imponavo kandidato į prezidentus Sergejaus Čerenčeno asmenybė, jo rinkiminė programa. Jis – šiuolaikiškas, išsilavinęs, sukaupęs gyvenimo ir politinę patirtį. Neabejoju, kad kandidatė į prezidento postą Svetlana Tichanovskaja tautą įkvėps permainoms, kovai, bet kaip pedagogės išsilavinimą turinti, atsidavusi vien savo šeimai, neturinti darbo stažo moteris valdys šalį – neįsivaizduoju. Laikas viską parodys. Turėtų kažkas keistis...
Pirmą kartą gyvenime rinkimuose dalyvavau ir Baltarusijos prezidentą rinkau1994 metais. Pamenu buvo labai daug kandidatų. Tarp jų daug žinomų, nusipelniusių. Tuometinis mūsų mokyklos direktorius moksleivius ir jų tėvus agitavo balsuoti Stanislovą Šuškevičių, pirmąjį nepriklausomos Baltarusijos valstybės vadovą. Man nepatiko, kad direktorius primygtinai perša savo nuomonę ir tada aš balsavau už A. Lukašenką. Jis buvo mažai žinomas – ekonomistas, sovchozo direktorius, Aukščiausios Tarybos deputatas. Bet jis turėjo kovotojo įvaizdį – vadovavo parlamentinei kovos su korupcija komisijai.
Vėliau teko nusivilti. Pirmiausia todėl, kad naujasis Baltarusijos prezidentas nekalbėjo baltarusiškai. Jis nepuoselėjo ir nesaugojo tautos kultūros, papročių. Kaip buvo sovchozo direktorius, toks ir išliko iki širdies gelmių. Be jokio intelekto. Jam svarbiausia žemė, traktorius, motininės kiaulės... Baltarusių tautinė kultūra grimsta į nebūtį, ją saugo tik „fanai“. A. Lukašenkos režimo metais įsigalėjo stipri stagnacija. Nors A. Lukašenka palaikė pensininkus ir užsikariavo jų pasitikėjimą. Mano motina irgi ištikima A. Lukašenkos gerbėja.
Su vyru Igoriu į Lietuvą iš Baltarusijos atsikraustėme 1998 metais. Lietuva man buvo savas kraštas. Biržų rajone gyveno mano tėvas. Lietuva lyginant su Baltarusija mums atrodė perspektyvi šalis, todėl apsisprendėme tolesnį gyvenimą kurti čia. Nuo Baltarusijos šiek tiek atitrūkome, bet mūsų giminaičiai dar ten. Nuvykstame į svečius. Baltarusijoje gyvena mano dvi seseris. Viena už A. Lukašenkos režimą, o kita – prieš...
Šiais metais rugpjūčio mėnesį artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams mes, kaip Baltarusijos piliečiai iš Baltarusijos ambasados sulaukėme kvietimų atvykti į Vilnių ir balsuoti už savo kandidatą. Bet prasidėjo tas priešrinkiminis šurmulys, be to pažįstami Baltarusijoje, kurie rinkiminėse komisijose turėjo skaičiuoti rinkėjų balsus prognozavo, kad šie rinkimai nebus demokratiški. Nusivylėme, kad mes nieko nepakeisime. Į Baltarusijos ambasadą Vilniuje ir nebevažiavome, ir nebebalsavome. Vėliau paaiškėjo, kad dar 300 žmonių nesuspėjo dalyvauti rinkimuose todėl, kad jiems nebuvo sudarytos sąlygos...
Mūsų sūnus Ignas, studijuojantis užsienyje,šį savaitgalį susiruošė vykti į baltarusių palaikymo akciją. Iki šiol sūnus domėjosi ir gilinosi į Lietuvos politinį gyvenimą ir kai kuriuos savo politinius įsitikinimus buvo pasiryžęs ginti iki muštynių. Baltarusijos politika jis iki šiol nesidomėjo. Bet kai Baltarusijoje tokie įvykiai vyksta Igno genuose užvirė ir baltarusiškas kraujas. Draugai jam vis skambina, teiraujasi už ką balsavęs, kokia jo nuomonė?.. Mano vyras, Igno tėvas Igoris sūnų palaiko ir skatina dalyvauti šioje akcijoje. O man kaip motinai labai neramu. A. Lukašenkai tokios palaikymo akcijos labai nepatinka. Sūnus Ignas mane įspraudė į kampą. Jis sako: mes nevažiavome į Baltarusijos ambasadą balsuoti už savo kandidatą į Baltarusijos prezidentus. Mes nebalsavome, tai pagalvok, kur mūsų balsai nuėjo? Už Lukašenką. Pasak sūnaus Igno, baltarusių palaikymo akcija – istorinis įvykis ir akcijoje būtina dalyvauti, išreikšti solidarumą su baltarusių tauta, jų kova ir siekiais vardan šviesios tautos ateities ir būtinų permainų.
Kalbėjosi Regina VAIČEKONIENĖ
