„Aš nežinau, kur einu. Bet aš einu ir fiksuoju“

FOTO: THEPARISREVIEW.ORG
Jonas Mekas
Jo­nas Me­kas, pa­sau­lio žmo­gus, Bir­žų gar­bės pi­lie­tis, kū­rė­jas, me­ni­nin­kas, fil­mi­nin­kas, poe­tas, ki­no kri­ti­kas, vi­są gy­ve­ni­mą – Se­me­niš­kių kai­mo vai­kas, 70 me­tų gy­ve­nęs Niu­jor­ko džiung­lė­se ir ga­liau­siai at­gu­lęs po tė­viš­kės dan­gu­mi, šian­die­nos ter­mi­nais kal­bant ga­li bū­ti va­di­na­mas gy­ve­ni­mo bū­do sti­lis­tu, „kou­če­riu“. Veik kiek­vie­na jo fra­zė, po­sa­kis – tai dū­ris tie­siai į šir­dį ašt­riais rea­ly­bės spyg­liu­kais, nuo ku­rių tam tik­rą lai­ką skau­da, bet tas skaus­mas ver­čia su­si­mąs­ty­ti. Grei­čiau­siai tų spyg­lių su­kel­tas jaus­mas nie­ka­da ne­bus baig­ti­nis.

Tai, kas mums, bir­žie­čiams, yra Jo­nas Me­kas, ir pa­tir­ti, ir pa­si­tik­rin­ti ga­lė­jo­me lie­pos 3 d. va­ka­rą, kuo­met bib­lio­te­ko­je vie­šė­jo iš Vil­niu­je įsi­kū­ru­sio me­no edu­ka­ci­jos cent­ro „Ru­pert“ at­vy­ku­si pa­ro­dos „Leis­ki­te man sva­jo­ti uto­pi­jas“ da­lis, skir­ta vi­sa­me pa­sau­ly­je ži­no­mam me­ni­nin­kui.

De­vy­nių jau­nų, verž­lių, en­tu­zias­tin­gų žmo­nių tarp­tau­ti­nė ko­man­da at­ve­žė į Bir­žus ne­su­var­žy­tos ren­gi­nio at­mos­fe­ros dva­sią. Vi­sa­me ren­gi­nio vyks­me mie­lai da­ly­va­vo bir­žie­čiai – tai­gi mes mo­ka­me ir ga­li­me bū­ti lais­vi!

Jus­tė Jo­nu­ty­tė (dir­bu­si J. Me­ko ar­chy­ve Niu­jor­ke) ir Kot­ry­na Mar­ke­vi­čiū­tė – Vil­niu­je vyks­tan­čios pa­ro­dos ku­ra­to­rės. Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi J. Me­ko nie­kur ne­pub­li­kuo­ti ei­lė­raš­čiai. Kai ku­rie jų ra­šy­ti dar gy­ve­nant Se­me­niš­kiuo­se ar Bir­žuo­se, tai yra iki J. Me­ko pa­si­trau­ki­mo iš Lie­tu­vos 1944 m. Abi ku­ra­to­rės pa­pa­sa­ko­jo joms ki­lu­sią idė­ją pa­ro­dos da­lį at­vež­ti į Bir­žus, o ei­lė­raš­čius, ku­rie „Ru­pert“ me­no cent­re yra eks­po­nuo­ja­mi ant bal­tų la­pų, bib­lio­te­kos sa­lė­je tie­siog skai­ty­ti. Be­ja, vi­sa pa­ro­dos kon­cep­ci­ja de­rin­ta su pa­čiu J. Me­ku, tik į pa­ro­dos ati­da­ry­mą, kaip bu­vo su­ma­ny­ta, jis jau ne­be­ga­lė­jo at­vykt...

Leo­ni­das Čiu­da­ras, Ri­ta Vens­kū­nie­nė, Eval­das Ti­mu­kas, Da­lia Kė­že­lie­nė – bir­žie­čiams pui­kiai pa­žįs­ta­mi žmo­nės, tą va­ka­rą ta­pę J. Me­ko poe­zi­jos skai­to­vais. La­bai or­ga­niš­kai į skai­ty­mus įsi­lie­jo ir iš Vil­niaus at­vy­kę sve­čiai. Ei­lė­raš­čiuo­se – vis­kas. Se­me­niš­kiai, Pa­pi­lys, ap­lin­ki­niai vai­kys­tės kai­mai. Kai­my­nai. Kai­mo drau­gai. Ast­ra­vas. Ru­giai. Ku­ge­lis. Že­muo­gės. Me­kiš­kas sar­kaz­mas ir po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą – tai tie pa­tys aukš­čiau mi­ni­mi spyg­liu­kai.

Pir­mo­jo­je ren­gi­nio da­ly­je Lu­kas Bra­šiš­kis, ki­no kri­ti­kas, gy­ve­nan­tis JAV, J. Me­ko bi­čiu­lis, trum­pai pri­sta­tė pa­grin­di­nius J. Me­ko biog­ra­fi­jos fak­tus, ku­rie, anot kri­ti­ko, paaiš­ki­na jo kur­to avan­gar­di­niu ki­nu va­din­to me­no pra­smę.

To va­ka­ro pa­grin­di­niu mo­ty­vu jis pa­si­rin­ko 5-ąją J. Me­ko fil­mo „Pra­ras­tas, pra­ras­tas, pa­ra­ras­tas" (1976 m.) da­lį. Vi­sas fil­mas, ku­riam bro­liai Jo­nas ir Adol­fas Me­kai su­gal­vo­jo pa­va­di­ni­mą net ne­pra­dė­ję jo kur­ti, pa­sa­ko­ja apie žmo­gaus be vie­tos, po­ka­ry­je va­din­to di­pu­ku, bū­se­ną, kai ne­be­gy­ve­ni sa­vo gim­ti­nė­je, bet dar ne­si pri­pra­tęs ir ra­dęs sa­vęs ki­to­je ša­ly­je, į ku­rią nu­ve­dė li­ki­mas.

Vi­si (su­kū­ręs jų yra apie 50) J. Me­ko fil­mai yra va­di­na­mi die­no­raš­čiais, juo­se ne­bū­na pa­grin­di­nio per­so­na­žo, ant­raei­lio pla­no ar vaid­mens. Tai gy­ve­ni­miš­ki siu­že­tai, fik­suo­tos ar­ti­mų ar šiaip at­si­tik­ti­nių žmo­nių aki­mir­kos, ku­rios ku­ria tam tik­rą is­to­ri­ją, va­di­na­mą­jį poe­ti­nį ki­ną.

Ir štai čia la­bai svar­bi J. Me­ko fra­zė: „Aš ne­ži­nau, kur ei­nu. Bet aš ei­nu ir fik­suo­ju“. Pa­sak L. Bra­šiš­kio, J. Me­ką jis va­di­na bas­tū­nu su ki­no ka­me­ra, ku­riam dar­bas bu­vo la­bai svar­bus – jis dir­bo, kū­rė, mon­ta­vo, ra­šė nuo­lat. Net pa­sku­ti­nę gy­ve­ni­mo die­ną, bū­da­mas 96-rių.

1962 m. į sa­vo pa­lė­pę Man­ha­ta­ne J. Me­kas su­si­kvie­čia JAV avan­gar­di­nio ir ne­prik­lau­so­mo ki­no kū­rė­jus ir jie įstei­gia sa­vo pa­čių ku­ria­mų fil­mų pla­ti­ni­mo cent­rą (vė­liau, 1970 m., J. Me­kas Niu­jor­ke įku­ria pa­sau­ly­je di­džiau­sią avan­gar­di­nio ki­no mu­zie­jų, vei­kian­tį iki šiol, ku­ria­me jis dir­bo iki pa­sku­ti­nės die­nos). Apie tai ki­tą ry­ta jie pa­skel­bia JAV ir pa­sau­lio ži­niask­lai­dai. L. Bra­šiš­kis ci­ta­vo Me­ką, ra­šiu­sį, kad „tuo lai­ko­tar­piu ma­no pa­lė­pė ta­po lai­ki­nuo­ju koo­pe­ra­ty­vo ofi­su (jei pen­ke­riems me­tams api­bū­din­ti tin­ka var­to­ti žo­dį „lai­ki­nuo­ju“). Aš mie­go­da­vau po fil­mų mon­ta­vi­mo sta­lu. Vi­sa li­ku­si bu­to da­lis bu­vo nau­do­ja­ma vi­suo­met ten bu­vu­sių ir vie­ni ki­tiems sa­vo fil­mus ro­džiu­sių ki­no kū­rė­jų“.

L. Bra­šiš­kis pra­šė at­kreip­ti dė­me­sį į tai, su ko­kiais me­no žmo­nė­mis Jo­nas ir jo bro­lis Adol­fas Me­kai bend­ra­vo Ame­ri­ko­je. J. Me­ko ci­ta­ta: „Tai bu­vo ypa­tin­gai įdo­mus lai­ko­tar­pis, ten rink­da­vo­si vi­si – Sal­va­do­ras Da­li, Ale­nas Gins­ber­gas, An­dy War­ho­las, Jac­kas Smit­has, Bar­ba­ra Ru­bin – vi­si!“. Vi­si jie – įvai­rių me­no sri­čių at­sto­vai, sa­vo kū­ry­ba tuo me­tu, kaip ir Me­kas, už­ka­riau­jan­tys pa­sau­lį.

Be šių žmo­nių, J. ir A. Me­kai bi­čiu­lia­vo­si su ra­šy­to­ju Dže­ku Ke­rua­ku (ro­ma­no „Ke­ly­je“ au­to­riu­mi), dai­nų kū­rė­ja ir at­li­kė­ja Pat­ti Smith (2017 m. iš­leis­tos kny­gos „Tie­siog vai­kai“, ku­rio­je mi­ni­mas ir J. Me­kas, au­to­re), na, ir mums vi­siems ži­no­mos gar­se­ny­bių pa­var­dės, ta­pa­ti­na­mos su J. Me­ku – tai me­ni­nin­kė Yo­ko Ono, Džo­nas Le­no­nas, Jur­gis Ma­čiū­nas ir dau­ge­lis ki­tų...

O ar da­bar ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti, kad, kur­da­mas kar­tu ir gy­ven­da­mas gre­ta šių pa­sau­li­nio ly­gio me­ni­nin­kų, J. Me­kas nuo­lat (!) il­gė­jo­si Se­me­niš­kių? Tai ir vėl tie pa­tys rea­ly­bės spyg­liu­kai, il­ge­sio dū­riais be­si­ba­dan­tys ir jo fil­muo­se, ir poe­zi­jo­je, ir gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­jo­je.

Bib­lio­te­ka džiau­gia­si nau­jo­mis pa­žin­ti­mis ir drau­gys­te su žmo­nė­mis, ku­rie yra su­si­ję su J. Me­ku. Sma­gu, kad jie at­ran­da mus, bib­lio­te­ką, Bir­žus (po ren­gi­nio sve­čiai lan­kė­si Se­me­niš­kiuo­se, kur juos su­ti­ko sau­lė, lie­tus ir vai­vo­rykš­tė), o mes juos.

Ren­gi­nio die­ną ne kar­tą kar­to­jau is­pa­nų dai­li­nin­ko Sal­va­do­ro Da­li, su ku­riuo bi­čiu­lia­vo­si J. Me­kas, fra­zę: „Aš neieš­kau. Aš ran­du“. La­bai nuo­sta­bu yra ras­ti ir at­ras­ti J. Me­ką iš nau­jo ir įpras­min­ti jį Bir­žuo­se. Įvai­rių dar­bų dar lau­kia la­bai daug.

Bir­žie­čiams, ne­ga­lė­ju­siems da­ly­vau­ti lie­pos 3 d. ren­gi­ny­je, ver­tė­tų ap­lan­ky­ti pa­ro­dą Vil­niu­je. Ją ly­di gau­si ren­gi­nių pro­gra­ma. Vi­sa tai „Ru­pert“ me­no edu­ka­ci­jos cent­re (Vai­di­lu­tės g. 79, Vil­nius) veiks iki lie­pos 21 d.